Lietuvos parlamento funkcijos, kaip žinoma, asocijuojasi pirmiausia su valstybės vidaus politika ir turi tik šalutinį santykį su užsienio reikalais. Vis dėlto Seimas neretai turi nemažos įtakos formuojant šalies ryšius su užsieniu. O realiame politiniame gyvenime ši įtaka kartais padidėja tiesiog neproporcingai, ir net ne viso Seimo, o atskirų parlamentarų pagalba.
Šiam teiginiui pagrįsti pasirinkime kaip pavyzdį praeitų metų rudens įvykius – kelių Seimo narių dalyvavimą stebint Baltarusijoje vykusius prezidento rinkimus. Palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka šio straipsnio autoriui teko betarpiškai stebėti minėtus rinkimus ir visa tai, kas aplink juos dėjosi. Tai, be abejo, seniai nebe aktualija, tačiau dėl objektyvių priežasčių šis klausimas liko nušviestas labai paviršutiniškai. Rinkimų rezultatai paaiškėjo 2001 m. rugsėjo 10d. ir jau kitą dieną visų pamiršti: po teroro aktų JAV rinkimai Baltarusijoje ir lietuvių „įdirbis“ juose niekam neberūpėjo. Tačiau šią temą vertėtų prisiminti dar kartą.
Rugsėjo 10 dieną Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Seimo nariai Julius Veselka, Mykolas Pronckus, Sergejus Dmitrijevas ir Vladimiras Orechovas, nesuderinę savo veiksmų su kolegomis iš valdančiosios daugumos, nuvyko į Baltarusiją stebėti šios šalies prezidento rinkimų. Sunku pasakyti, ar jų veiklą galima pavadinti stebėjimu, ir ne tik todėl, kad Lietuva jau buvo nusiuntusi vieną oficialiai parengtą kompetentingą stebėtojų grupę, bet ir dėl daugelio kitų skandalingų detalių. „Stebėtojai“ į Minską buvo nuvežti Baltarusijos ambasados automobiliu, priimančios pusės sąskaita kelioms dienoms apgyvendinti prabangiame Minsko viešbutyje ir išlaikomi: jiems parengta laisvalaikio programa, pvz., apsilankymas sporto komplekse Raubičiuose bei futbolo rungtynėse tarp Baltarusijos ir Lenkijos rinktinių. „Lietuvos Ryto“ korespondentui Lietuvos oficialios stebėtojų grupės narys V. Kvietkauskas šia proga pareiškė, kad minėti 4 deputatai buvo tiesiog papirkti: „Aleksandras Lukašenka pasinaudojo Lietuvos politikais kaip apmokamais informatoriais ir netiesos skleidėjais. Man gaila, kad šitaip žeminamas Seimo nario vardas.“
Iš tiesų gali kilti abejonių, ar neprasilenkta su stebėtojams keliamais reikalavimais: neutralumu, nešališkumu, profesionalumu. Nepriklausomiems Vakarų stebėtojams diagnozavus visiškai antidemokratinį rinkimų pobūdį, J. Veselka, M. Pronckus, S. Dmitrijevas ir V. Orechovas prisijungė prie NVS stebėtojų choro, liaupsinančio Baltarusijos autoritarinį režimą ir sveikinančio A. Lukašenką perrinkimo antrajai kadencijai proga.
Suprantama, kad tokie Seimo narių veiksmai susilaukė negatyvaus didelės Lietuvos visuomenės dalies vertinimo. Galima suprasti ir šių politikų pasiteisinimus, jog jie yra laisvos valstybės piliečiai, patys nustatantys, kur vykti ir kokiu būdu dalyvauti politikoje. Gal iš tikrųjų reikėtų pripažinti aptartą incidentą normalia demokratinės šalies politika ir nebandyti išpūsti skandalo? Juk kiekvienas turi teisę savaip realizuoti savo politines nuostatas ir pritraukti rinkėjus.
Galbūt vis dėlto ne. Nepamirškime: šnekama ne apie eilinį skandaliuką šalies viduje, kuris įdomus tik Lietuvos gyventojams. Nagrinėjama situacija jau yra tarptautinio lygio politikos elementas, o šioje plotmėje iš politikų tikimasi atstovavimo ne vien savo interesams, bet visai savo šaliai. Įdomu šia prasme į įvykį pažvelgti iš anapus sienos: ar baltarusiai suprato viską taip pat, kaip lietuviai, ir ar parlamentarų viešnagė apskritai sulaukė rimtesnio požiūrio iš kaimynų pusės? Sulaukė. Baltarusijoje mažai žinoma apie Lietuvos politikos subtilybes ir šios šalies valstybinė televizija galėjo pristatyti J. Veselką, M. Pronckų, S .Dmitrijevą ir V. Orechovą kaip „autoritetingus Lietuvos politikus“. Šis teiginys grindžiamas logiškai: trys iš jų priklauso valdančiajai Seimo daugumai, todėl eilinis baltarusis žiūrovas galėjo įtikėti, jog svečiai turi pagrindą reprezentuoti visą demokratinės Lietuvos visuomenę, o dėl to ir žymiai rimčiau atsižvelgti į jų žodžius. Turbūt ne vienam laidos žiūrovui visoje Baltarusijoje, besiklausančiam „stebėtojų“ komplimentų šalies valdžiai, galėjo kilti mintis: “O gal ne toks jau ir blogas tas mūsų Lukašenka, jei jį net Vilnius palaiko?“. Naujai išrinktam Prezidentui ištikimų žurnalistų komentarai įpiršo mintį, kad Lietuva jau pripažino savo klaidas ir ima sekti Baltarusijos pavyzdžiu. Štai kokių komentarų tą vakarą buvo galima prisiklausyti per kaimyninės šalies pirmąjį TV kanalą: „Lietuvoje iš esmės jau vien tik kraštutiniai nacionalistai, vadovaujami populiarumą praradusio V. Landsbergio, tebelaiko Baltarusiją autoritarine šalimi, tuo tarpu dauguma rinkėjų, pritardami baltarusiškajam demokratijos modeliui, 2000 m. pasirinko naują politinį kursą, kuriam dabar atstovauja ir mūsų brangūs svečiai.“ Ir nesvarbu, kad profesionalūs agitatoriai savo reportaže keliskart supainiojo, kokioms partijoms atstovauja atvykę „stebėtojai“ – nereiklus žiūrovas viską galėjo imti už gryną pinigą.
Neatsiliko ir spauda. Valstybinis laikraštis „Zviazda“ drąsiai įterpė žodi „Lietuva“ į sąrašą Baltarusijai draugiškų šalių. Tą negausų sąrašą sudarė daugiausia Vidurinės Azijos valstybės.
Opozicinė spauda, tiksliau jos likučiai, dar neužguiti „demokratinio“ Lukašenkos valdymo, į lietuvių atvykimą ir paramą diktatūrai nežinojo nė kaip žiūrėti. Tai buvo sunkiai suprantamas demokratiniams sluoksniams akibrokštas,juk buvo žinoma, kad dauguma atvykusių svečių yra Lietuvos valdžioje. Suklaidinti nepriklausomi Baltarusijos žurnalistai, atrodo, buvo suabejoję Lietuvos ištikimybe demokratijai, o situaciją nuodugniai išsiaiškinti sutrukdė vis ta pati tragedija Niujorke ir Vašingtone, akimirksniu pritraukusi visos žiniasklaidos dėmesį.
Abstrahavimasis nuo įprastų trafaretinių rėmų ir standartinių vertinimų kartais yra nuostabus būdas įžvelgti politikoje iki šiol nematytų aspektų. Mes pripratome žiūrėti į Lietuvos politikus vien per lokalinių analizių prizmę, dažnai atleisdami ir juokais nuleisdami jų „pakvailiojimus“. Pripratome nertis iš kailio, norėdami įtikti Vakarams ir suformuoti tinkamą savo šalies įvaizdį. Bet ir už Europos nugaros nereikėtų toleruoti tyčiojimosi iš demokratijos ir aukoti principinių Lietuvos nuostatų, siekiant trumpalaikių politinių tikslų – populiarumo, originalumo. Ypač jeigu toks elgesys trukdo civilizuotų vertybių įsitvirtinimui jų stokojančioje šalyje ir silpnina mūsų pačių savigarbą bei autoritetą. Juk kitokiomis aplinkybėmis lietuvių nuotykiai Minske galėjo išgarsėti ir tuose pačiuose Vakaruose, suformuodami nuomonę apie Lietuvą, kaip Baltarusijos pavyzdžiu sekančią valstybę. Tad tikėkimės, kad ateityje mūsų politikams nepritrūks politinės brandos ir savo atsakomybės suvokimo, kuris sulaikys juos nuo abejotinų „žygdarbių“ bent jau tarptautinės politikos horizontuose.
Vadimas Vileita