Civilizacija diasporoje

Paprastai yra teigiama, jog žmonių bendruomenės organizavimo(si) būdai ir formos beveik be išimčių priklauso nuo konkrečios lokalizacijos ir istorinių aplinkybių, kurios priverčia individų grupę telktis. Taigi civilizacijos suvokimas dažniausiai yra susijęs su dviem faktoriais: geografine teritorija ir žmonių tarpusavio bendravimu. Kitaip tariant, manoma, jog civilizaciją kuria ir palaiko geografinio determinizmo veiksnys bei panašus apibrėžtoje teritorijoje gyvenančių žmonių kolektyvinis veikimas, kylantis iš giminingos pasaulėvokos ir artimo pamatinių egzistencijos principų suvokimo. Bet ar įmanoma civilizacijai išlikti, jei nėra tenkinamas nė vienas ką tik minėtųjų kriterijų?

Išorės pokyčiai negali sužlugdyti idėjos apie bendrystę. Nuotraukoje: chasidai prie Raudų sienos. Giedriaus Jokubauskio nuotrauka

Išorės pokyčiai negali sužlugdyti idėjos apie bendrystę. Nuotraukoje: chasidai prie Raudų sienos. Giedriaus Jokubauskio nuotrauka

Civilizacija, atplėšta nuo šaknų

Plačiausia prasme civilizacija yra daugiau ar mažiau vientisas darinys, susiformavęs ir egzistuojantis konkrečioje lokalizacijoje. Įdomu panagrinėti, kokią įtaką civilizacijos gyvenimui ir išlikimui turi jos egzistavimo forma. O jei nė vieno iš komponentų nėra? Kitaip tariant, ar įmanoma civilizacija diasporoje – ar gali nuo savo genezės erdvės atplėštas civilizacinis darinys išlaikyti esminius savo bruožus ir principus, jei jam priklausantys individai negali bendrai veikti ir palaikyti savo tapatybės? Toks klausimas gali padėti permąstyti civilizacijos esmę ir jos egzistavimo pagrindus.

Žydai yra ta bendrija, kuri turi bene didžiausią gyvenimo diasporoje patirtį. Kaip tik todėl remdamiesi jų pavyzdžiu galime produktyviausiai analizuoti civilizacijos diasporoje klausimą. Pirmiausia turime išsiaiškinti ir apibrėžti žydų civilizaciją. Galima vienareikšmiškai teigti, jog judėjiškoji civilizacija, susikūrusi ir užėmusi svarbią poziciją Artimuosiuose Rytuose, pirminiu savo egzistavimo etapu atitiko jau minėtuosius geografinio apibrėžtumo ir tos pačios civilizacijos žmonių tarpusavio interakcijos kriterijus. Izraelitų tarpusavio bendrumo suvokimas, išvedamas iš religiniu pagrindu argumentuotos tapatybės, bendras civilizacijos individų veikimas kuriant ir įtvirtinant panašaus pobūdžio pasaulėvaizdį, kultūrinius bei politinius modelius, ryšio su apibrėžta teritorija – Izraelio žeme – suvokimas sudaro šios civilizacijos šerdį. Tačiau judėjiškosios civilizacijos kaip kompaktiškai apibrėžtoje teritorijoje išsidėsčiusio darinio egzistavimas tęsėsi tik iki 70 mūsų eros metų, kai buvo sugriauta Jeruzalės Šventykla, o žydai pasklido po pasaulį. Kaip tik čia galime klausti, ar 70 m. m.e. metai yra atskaitos taškas, ties kuriuo užsibaigė judėjiškosios civilizacijos egzistavimas, o gal ši data žymi tam tikrą metamorfozę, kai lokali civilizacija tapo naujo pobūdžio dariniu – civilizacija diasporoje. Kartu galime klausti, ar išsibarsčiusius po pasaulį žydus jungia civilizacinio pobūdžio ryšys, ar labiau tautinė tapatybė.

Civilizacija kaip skirtingų bendruomenių visuma

Pamėginsiu į pastaruosius klausimus atsakyti pradėdamas nuo paskutiniojo. Norėdami atskirti civilizaciją ir kitus smulkesnius darinius – tautas, etnines grupes ir pan., galime nesunkiai pastebėti, jog tiek tauta, tiek gentis ar ypač etninė grupė yra iš principo vientisos struktūros, kuriose individus jungia sąlygiškai nedidelis skaičius bendrumą liudijančių kriterijų. Kartu šie kriterijai savo prigimtimi yra labiau konkretūs ir apčiuopiami – kalba, individo biologinis ryšys su grupe, nusistovėjęs gyvenimo modelis ir pan. Civilizacija yra labiau susijusi su idėjų sritimi. Ją gali sudaryti skirtingos bendruomenės, kurių tarpusavio morfologiniai skirtumai yra mažiau svarbūs nei panašumai, suvokiami pamatiniai egzistenciniai principai ir jų laikomasi.

Taigi viena esminių civilizacijos charakteristikų gali būti jos vidinis daugiasluoksniškumas bei įvairumas: civilizacija apima skirtingas mažesnes bendruomenių grupes, kurios dėl nevienodų istorinių ir geosocialinių aplinkybių vis kitomis formomis ir būdais savo gyvenime remiasi tais pačiais religiniais, vertybiniais ir pan. modeliais (savaip interpretuoja ir taiko civilizacijos esmę sudarančius principus). Skirtumai tarp bendruomenių civilizacijoje yra mažiau svarbūs nei skirtumai tarp individų tautos ar etninės grupės atveju. Taigi apibendrinant galima teigti, jog civilizacija yra plati identifikacinė erdvė panašių bendruomenių grupei.

Kalbant apie judėjiškąją civilizaciją, reikia pastebėti, jog iki lemtingųjų 70 metų ją sudarė skirtingos bendruomenės – 12 izraelitų giminių (genčių). Vėliau, žydams išėjus iš Eretz Israyl (hebr. Izraelio žemės), gyvenimo diasporoje forma natūraliai suponavo tai, jog susikūrė visiški skirtingos judėjų bendruomenės. Žydai, gyvenę musulmonų valdomose teritorijose, sukūrė savitas bendruomenes, kurios aiškiai skyrėsi nuo žydų gyvenimo formų Vakarų Europoje, o pastarosios buvo visai kitokios nei Rytų Europoje ir Rusijoje gyvenusių izraelitų. Dar daugiau, bėgant laikui skirtingose teritorijose gyvenusi žydų diaspora darėsi vis įvairesnė. Radosi gausybė teologinių skirtumų, interpretuojant religinius tekstus, formavosi be galo įvairus gyvenimo būdas. Bendruomenės, išsidėsčiusios nuo Indijos iki Amerikos ir nuo Pietų Afrikos iki Sibiro platybių, prisitaikė prie naujų sąlygų bei sukūrė joms adekvatų gyvenimo būdą. Nepaisant to, jog kalbame apie neįtikėtino masto įvairovę žydų diasporoje – juodaodžius Etiopijos ir mėlynakius geltonplaukius Skandinavijos žydus – nujaučiame, jog šią įvairialypę diasporą jungia apčiuopiamas bendrumas. Lieka išsiaiškinti to bendrumo pobūdį ir jo išsaugojimo prielaidas.

Idėjinis bendrumas

Tarp absoliučiai skirtingai gyvenančių žydų diasporos bendruomenių išryškėjo gausybė morfologinių skirtumų, kurie kilo dėl nevienodų kultūrinių, ekonominių, politinių bei socialinių aplinkybių. Tokiu būdu susiformavusios bendruomenės šiek tiek primena Europos civilizaciją, kurią sudaro skirtingos tautinės ir etninės bendruomenės, kartu jaučiančios ir tam tikrą tarpusavio ryšį. Kaip jau buvo minėta, tautinis identitetas yra kur kas siauresnis ir labiau baigtinis, o civilizacija sietina su gerokai platesne identifikacijos erdve. Taigi diasporoje gyvenančios žydų bendruomenės (tarsi atskiros tautos) neužmiršo esminio principo: judėjiškoji tapatybė neatsiejama nuo religijos pagrindu grindžiamos izraelitų bendrystės idėjos. Kaip tik tai leidžia teigti, jog diasporoje išliko ne žydų tauta, o civilizacija. Būtent bendrystės idėja yra civilizacijos ištakų pagrindas, kaip tik ji vienija skirtingai gyvenančias bendruomenes.

Kaip tai pavyko? Kaip civilizacija išliko, jei netenkintos bendros geografinės erdvės ir žmonių interakcijos sąlygos? Žydų sugebėjimas išsaugoti tapatybę diasporoje akivaizdžiai liudija, jog skirtingose vietose gyvenančios bendruomenės išoriškai prisitaikė prie naujos geosocialinės tikrovės, tačiau liko tikėjimas ir įsitikinimas, jog skirtingos bendruomenės yra tarpusavyje susijusios. Ir, pasirodo, visai nesvarbu, ar jos gyvena viena šalia kitos, ar išsibarsčiusios po visą pasaulį.

Žydų atveju tapatybę padėjo išlaikyti pirmiausia religija, kuri yra judėjiškosios civilizacijos pagrindas. Tiek, kiek diasporos gyvenimas buvo grindžiamas religijos principais ir nuostatomis – nesvarbu, kaip pritaikytomis konkrečios bendruomenės situacijai, – leido civilizacijai egzistuoti. Nepaisant esminių išorės pokyčių, civilizacijos esmė nepakito, nes diasporos bendruomenės išsaugojo idėją apie Izraelio žemę, o ši idėja ne tik padėjo išlaikyti tapatybę, bet veikė ir kaip konsoliduojantis pagrindas. Čia darosi visiškai akivaizdu, jog tam tikrais atvejais civilizacijos išlikimui yra svarbi ne tiek apčiuopiama geografinė erdvė kiek idėja apie ją. Su organiška interakcija panašiai – ji gali būti pakeista puikiai veikiančia idėja apie bendrystę. Dėl visų šių priežasčių galime teigti, jog 70 m. e. m. yra laikas, kada įvyko kokybinė judėjiškosios civilizacijos metamorfozė, tačiau ši data jokiu būdu nežymi civilizacijos pabaigos.

Apibendrinant galima daryti platesnio pobūdžio išvadą: civilizacija pirmiausia apima mąstymo būdo ir idėjų sritis. Civilizacija yra tarsi savotiška skėčio idėja, po kuriuo susitelkia skirtingos bendruomenės. Tai savotiškas mentalinis konstruktas, įrėminantis didelės žmonių grupės būtį. Taigi kalbant apie civilizaciją vertėtų sakyti ne tai, kas yra, o tai, ką žmonės įsivaizduoja ir tiki esant. Kaip tik toks žmonių ir bendruomenių tikėjimas pamatiniu savo panašumu yra esminis civilizacijos išeities taškas, ją kuriantis, stabilizuojantis ir palaikantis.

                                                                                                  Giedrius Jokubauskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.