Civilizacija ir literatūra – du nelygiaverčiai pakeleiviai, kurių tikrojo jėgų santykio dažnas neįvertina. Nors civilizacija negali išsiversti be kultūros, taip pat ir literatūros, kultūra gali gyvuoti ir gyvuoja net išnykus civilizacijai. Būdama sudedamoji išsivysčiusios hierarchinės visuomenės dalis ir veikdama kaip vienas iš civilizacijos indikatorių, literatūra yra pirmas šaltinis nagrinėjant antropologinius civilizacijos raidos aspektus. Literatūra – tarsi pulsas, kurį užčiuopdami galime susidaryti įspūdį apie žmogaus viduje plakančios širdies darbą. Šiame straipsnyje ji, padės nagrinėti Vakarų civilizacijos asmenybės raidą.
René Magritte „Golconde“ (fragmentas). 1953
—
„Dienoraštis“
Vakarų civilizacijos paveikslas, pradėtas „tapyti“ dar Antikos laikais, išryškėjo veikiamas modernizmo idėjų. Tuo tarpu esminiai Vakarų civilizacijos žmogaus bruožai – pasaulio ideologizavimas, individualizmas, asmeninės moralės sistema, gebėjimas prisitaikyti prie situacijos – lankstumas – susiformavo istorijos eigoje. Šios savybės išryškėjo ne iš karto, jos įsiliejo į individo charakterį ilgo civilizacijos raidos proceso metu kaip kertiniai tapatybės nustatymo elementai. Nagrinėjant civilizacijos „dienoraštį“ – literatūrą – galima atrasti, kaip, kada ir kodėl jie atsirado.
Kaip įžangą į Vakarų civilizacijos „dienoraštyje“ paliktą charakterio formavimosi pėdsaką verta prisiminti paradigminį Miguelio de Servanteso „Don Kichotą“ – romaną, kuriame aiškiai atsispindi dviejų žmonių tipų – senosios Europos kultūros atstovo ir užgimstančios Vakarų civilizacijos atstovo – kova. Ši kova pasireiškia aukštosios ir žemosios kultūrų sumaišymu, neregimosios tikrovės mąstymo nuvainikavimu ir materialiojo pasaulio iškėlimu. Taigi „Don Kichotas“ yra Vakarų civilizacijos, kurioje ne tik „tikslai pateisina priemones“, bet ir „viskas gerai, kas gerai baigiasi“, pranašas.
Barbariškumas ir kultūra
Drįstu siūlyti nedidelę kelionę laiku. Garsiausi XVIII a. pradžios literatūros kūriniai dar nedrąsiai, bet jau kelia individualizmo idėją – Danielio Defoe Robinzonas Kruzas kuria pasaulį, kur vieninteliai įstatymai – jo paties valia.. Robinzono Kruzo istoriją galima suvokti kaip aiškų dviejų teiginių junginį: barbariškumas ateina, braunasi į nusistovėjusią pasaulio tvarką, bet toji tvarka turi galios procesą sustabdyti ir švelninti. Tačiau iškyla Vakarų civilizacijai būdinga problema – vienatvės jausmas ir bendruomenės troškimas. Konstruodamas savo pasaulį, Robinzonas negali įprasminti galios ir viršenybės pojūčių – juk įspraudęs save į griežtus kultūrinius rėmus, jis negali to paties padaryti ir gamtai.
Kai D.Defoe geraširdiškai kultūringajam salos viešpačiui atsiunčia kompanioną, išryškėja, kokios moralinės nuostatos taikomos kartu su racionalaus valdymo modeliu. Dabar, kai savo barbariškumo apraiškas Robinzonas jau apmaldė, o salą „sukonstravo“ prisiimdamas Dievo vaidmenį, jam belieka barbariškumą išvyti iš aplinkos ir toliau konstruoti ne ką kitą, o civilizuotą visuomenę – t.y., tai, ką jis galėtų valdyti. Tokia sistema atspindi pagrindinius laikmečio principus: kartu su Vakarų žmogaus valios triumfu atsiranda tas „Kitas”, kurį reikia šviesti ir ugdyti. Esminiai garsiausiuose to laikotarpio literatūros kūriniuose vaizduojamo žmogaus bruožai, kaip ir jo pranašumas, atsiskleidžia per „Kitą”. Robinzono Kruzo paveikslas XVIII a. literatūroje yra vienas iš pirmų aiškių įrodymų, kaip vakarietiškos nuostatos įtakoja žmonių mąstyseną – ryškėja „prisitaikymo prie situacijos“ principas.
Tuo tarpu Johno Gay‘aus „Vargšų opera“ iškelia mintį, kad vienodas teises, jausmus ir poreikius turi visi visuomenės sluoksniai, todėl ir valkatos, ir nusikaltėliai, ir ištvirkėliai gali dalyvauti visuomenės gyvenime. Dar daugiau – patį gyvenimą pradedama suvokti kaip amžiną kasdienę kova už būvį, kai susikerta skirtingi interesai ir vadovaujamasi subjektyviais vertinimais.
Tai yra lūžis – tiesioginis barbariškumo įsileidimas į kultūringą (hierarchinę) visuomenę. Tai akivaizdus civilizacijos, kaip kultūros, termino iškreipimas, dar daugiau – tai reikšmingas elementas Vakarų civilizacijos raidoje. Robinzonui Kruzui civilizacija dar buvo paremta kultūra, o „Vargšų opera“ jau atveria visai kitą erdvę šios sąvokos sampratai: civilizacija yra tai, kas jungia visuomenę. Taigi XVIII a. pabaigos literatūroje jau turime įdomų reiškinį – bendrąjį Vakarų civilizacijos, kaip hierarchinės visuomenės su tais pačiais poreikiais, vaizdinį. Tačiau dar trūksta vieno esminio elemento – individualizmo susiformavimo visuomenėje. Bet XIX a. Vakarų literatūroje jau galima atsekti literatūrinį tipažą – individą, kaip socialinio vaidmens atlikėją, kurio raidą galima stebėti per visą XIX a.
Individualizmo raida
XIX a. pagimdė minias sorelių, raskolnikovų ir rastinjakų – t.y., tų žmonių, kurie, kaip ir šie garsių literatūros kūrinių personažai, akivaizdžiausiai įkūnijo Vakarų civilizacijos vertybes. Jei Žiuljeną Sorelį (Stendhalio „Raudona ir juoda“) laikysime plačios individų kategorijos atstovu – o Stendhalis šią prielaidą patvirtina teigdamas, kad „tokių Soreliųbuvo šimtai tūkstančių“, – tai suvokti jo charakterio tipą reiškia suvokti, kaip Vakarų civilizacijos principai veikia asmens elgseną. Žiuljenas (arba žiuljenai) pasižymi tokiomis savybėmis kaip išsilavinimas, ryžtas, politinis sąmoningumas. Tokių žmonių grupė yra visuomenės varomoji jėga: per ją filtruojamos revoliucinės idėjos, per ją vyksta ir filosofijos sklaida. Tačiau reikia prisiminti, kad Žiuljeno tikslas buvo ir įsitvirtinti aukštuomenėje, kuri visų pirma vadovavosi kilmės prioritetais. Taigi tipiškas Vakarų civilizacijos žmogus XIX a. jau suvokė, kad gyvenimas – kaip amžina kova, įprasminamas tik pasiekus tam tikrą galios ir šlovės santykį, kurį suteikia aukštuomenės padėtis. Siekdamas savo tikslo, t.y., kovodamas Sorelis atsisako Dievo moralės nuostatų, ir vadovaujasi tik savo asmeninias sprendimais. Tai yra aiškus posūkis individualizmo, kuris vėliau tik stiprėja, link.
Dar viena ryški Vakarų civilizacijos detalė aiškiai matoma nagrinėjant Sorelio charakterio bruožus – prisitaikymas prie situacijos, išryškėjęs Robinzono Kruzo istorijoje, Žiuljeno ckarakteryje tampa dominuojančiu veiksniu. Ši savybė šiais laikais gali būti pavadinta verslumu, t.y., sugebėjimu išgyventi apeinant tam tikras normas.
Tačiau vos tik Vakarų civilizacijos žmogus pajunta pinigų galią, kilmė tampa antraeiliu dalyku. Pavyzdžiui, Honore de Balzacas kuria Eugenijaus Rastinjako – žmogaus, kuris tęsia amžinąją gyvenimo kovą, bet naudoja ir kitus ginklus nei į jį panašus Žiuljenas, – paveikslą. XIX a. vidurio literatūros žmogui nesvetimas ir šlovės per pinigus poreikis. Sutrūkinėjusi moralinio visuomenės audinio struktūra ir nauji prioritetai – prisitaikymas ir turtas – tampa kaip niekad svarbūs. Taip pat Balzaco pavaizduotame charakteryje galima pastebėti tradicijų degradavimo ar net visiško jų atsisakymo elementų. Tai dar vienas Vakarų civilizacijos žmogaus postulatas – laisvė nuo tradicijos įtakos.
Moralinės laisvės būsena
Šis bruožas matyt ryškiausiai pasireiškia rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“. Dėmesio nusipelno keli šio kūrinio aspektai: pirma, tai yra aiški prancūziškosios kultūros suformuotos tradicijos tąsa; antra, egzistencialistinės minties užuomazgos; trečia, revoliucinės XX a. nuotaikos ir pasaulėžiūra tos kartos, kuri vėliau inicijavo Rusijos revoliuciją. Kalbant apie antrąjį aspektą, svarbu pažymėti, kad literatūroje kaip niekad aiškios yra Friedricho Nietzsche’ės ir Søreno Kierkegaardo filosofijos įtakos, kurios tiesiogiai formuoja literatūrinio charakterio prototipus tikrovėje. Kuo minėtas charakteris pakito nuo „rastinjakų“ laikų? Kaip evoliucionavo?
Raskolnikovo charakteryje ir jo svarstymuose ryški moderniosios filosofijos įtaka, neigianti dieviškosios teisės, bendrosios moralės ir visuotinio gėrio principus. Visi įmanomi sprendimai vyksta sąmonės lygmenyje, siekiant naudos sau, bet prisidengiant gražia „bendrosios naudos“ sąvoka. Akivaizdūs panašumai su Robinzono Kruzo konstruojama vos dviejų žmonių, bet jau valdovo ir valdinio, visuomene. Bet Raskolnikovo visuomenės samprata dar paremta ir ideologiniais svarstymais, kurie kyla iš asmeninės veikėjo motyvacijos. Todėl pamindamas dieviškosios teisės principą ir žudydamas, jis pasiteisina siekiantis visuotinio gėrio jam vienam suprantamu būdu.
Raskolnikovo charakteris dar neatitinka visų mūsų ieškomo Vakarų civilizacijos žmogaus bruožų. Tačiau tolesnei charakterio raidai analizuoti Vakarų civilizacijos „dienoraštis“ – literatūra siūlo daug variantų. Tai ir Guy de Maupassant‘o veikėjai (pvz., Georges Duroy) ir Emile‘io Zola kūriniuose aprašyti personažai. Apskritai XIX a. pabaigos literatūroje jau pastebimi visi Vakarų civilizacijos žmogui būdingi bruožai: materializmas, individualizmas, prisitaikymas prie situacijos, tradicijų ir moralinių principų degradavimas. Drįstu teigti, kad būtent toks charakterio tipas yra būdingas Vakarų civilizacijos žmogui, kurio charakterio raida aprašyta Vakarų literatūros klasikos veikaluose. Ir nors atsitiktinė veikalų atranka visada palieka erdvės kritikai ir klaidai, tačiau civilizacijos „dienoraščio“ – literatūros – svarbos ieškant socialinių-psichologinių Vakarų civilizacijos apraiškų pamiršti neverta.
Marija Dautartaitė