Civilizacinė Lietuva

Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas apskaičiavo, kad Lietuvoje yra geografinis Europos centras. Geografiškai aišku, kur prasideda ir baigiasi Europa, ir kur yra Lietuva. Civilizacinės paieškos – sudėtingesnės.

XIV a. Europa

XIV a. Europa

Gyvename Europos centre, įstojome į Europos Sąjungą (ir ne paskutiniai), bet Lietuva, kaip ir viduramžiais, vis dar besivejančiojo vaidmenyje. Atrodytų, kursas į Vakarus pasirinktas jau krikštijantis Mindaugui, tvirčiau XIVa. pabaigoje, tačiau padalijimai, okupacijos Lietuvą traukė į Rytus. O gal Rytų civilizacinė tradicija mums artimesnė?

Pasak filosofo Stasio Šalkauskio, „lietuviškos dvasios pagrindas yra Senovės Rytai“. Tautos patriarchu laikomas Jonas Basanavičius taip pat manė, jog lietuvių ištakos -senosios Azijos, konkrečiai – trakų civilizacijoje. Poetas Jonas Aistis nesutiko ir teigė, kad lietuvių prieškrikščioniškoji kultūra buvo vakarietiška, artima keltiškai.

Tačiau etninės kilmės kriterijų palikime nuošalyje.

Rytai-Vakarai

Civilizacija, pasak istoriko profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, yra visuomenė su tam tikra vertybių sistema, kuri veikia jos raidą. Remiantis „dviejų kelių“ teorija, Rytų civilizacijos (žinoma, su išimtimis) atstovauja pagrindiniam žmonijos raidos keliui, pagrįstam bendruomenine despotine visuomenine struktūra. Nuo šio kelio atsišakoja antikinė civilizacija. Atsiranda išimtinė kryptis, paremta individualiu vergoviniu ūkiu, demokratija, pilietybe ir asmens teisėmis. Tai Vakarų civilizacijos pradžia. Toliau, pradedant frankais – feodalinė Europa.

Feodalizmas reiškė individualų gamintoją – valstiečio ūkį – alodą. Prof. E.Gudavičiaus tyrinėjimai atskleidė, jog Lietuva prie alodo pereina jau XIIa. pabaigoje, valstybei dar nesusiformavus. Tačiau Rusijoje dar praėjusio amžiaus pradžioje tebevyravo kaimo bendruomenės, o Spalio perversmo metu ir po jo vykę procesai, atrodo, dar labiau pastūmėjo Rusiją link pagrindinio kelio. To apraiškų galime įžvelgti ir dabar: šalies ūkis valdomas iš Kremliaus „tvirtos rankos“ principu.

Apie Rusiją kalbėta ne be reikalo. Ši šalis, būdama krikščionišku kraštu, o kartu ir Eurazine valstybe (imperija?), koreguoja Europos idėją. Žymusis anglų istorikas Arnold J. Toynbee Rusiją laiko atskira civilizacija. „Jautresnė“ prieiga yra idėja, kad esama dviejų europinės civilizacijos tradicijų – lotyniškosios ir bizantinės – ir jų abiejų ištakos slypi antikinėje civilizacijoje. Rusija tarsi čia priartėja, čia nutolsta nuo Vakarų Europos: suartėjama valdant Petrui I, atitolstama po bolševikų revoliucijos. Atsitoldama ji įtraukia ir gretimas tautas, tarp jų ir lietuvius. Tačiau kai galėjome rinktis, rinkomės lotynišką tradiciją.

Paskutinė korta

Viduramžių Europa buvo bendro tikėjimo šalių bendrija. Bažnyčia veikė kaip europinę civilizaciją vienijantis elementas. Patekti į šią bendruomenę buvo galima tik krikšto keliu.

Lietuvos krikštu buvo suinteresuota tiek pati Lietuva, tiek ir Europa. Kaip sako A. J. Toynbee, Vakarų Europa augo Europos barbarų sąskaita (gal taip yra ir dabar?), juos įtraukdama. Taip buvo įtraukti skandinavai, čekai, vengrai, lenkai. Lietuva, po ilgų kovų su Ordinu, kuris, viena vertus, vykdė europinių vertybių eksportą, kita vertus, alino kraštą ir siekė visiško pavaldumo, įsitraukė paskutinė, ir (dar svarsčiusi galimą krikštą per Maskvą, bet ši reikalavo tapti jos vasalu) pasirinko krikštą iš lenkų, kurie tuomet buvo Europos periferinė visuomenė.

Prof. E. Gudavičius Europos periferijos supratimui apibūdinti siūlo „pastumtos kortų kaladės“ metaforą. Postūmio kampas reiškia atsilikimą nuo centro. Viršutinės kortos – senosios periferijos šalys. Paskutinė korta su didžiausiu postūmio kampu –Lietuva.

Tuo metu, kai Vakarų visuomenės jau skaitė literatūrą savo kalbomis, Lietuvoje turėjome beraščius valdovus ir metraščius gudiškai. „Europėjimas“ vyko perimant vakarietiškos kultūros formas (bajorų, magdeburginė privilegija, cechai, statutai…), tačiau turinys ir mastas atsiliko net ir nuo periferijos, ką kalbėti apie centrą. Procesai vyko per Lenkiją, su kuria dėl bendrų grėsmių suartėta ir politiškai. Pasekmė – krašto polonizacija ir lietuvių kalbos išstūmimas iš visuomeninio gyvenimo.

Civilizacinis vaidmuo

Taigi, Lietuvos vieta – Vakarų civilizacijoje; Lietuva yra europinės lotyniškosios civilizacijos dalis. Žinoma, galima gilintis ir toliau, kalbėti apie Vidurio Rytų Europos regioną, tačiau pasvarstykime apie Lietuvos civilizacinį vaidmenį.

A. J. Toynbee koncepcijoje Lietuvai priskiriama Vakarų civilizacijos arealo gynybinio bastiono reikšmė. Interpretuojant tokį vaidmenį dabartinėje situacijoje matome, jog Lietuvos siena su Rusija, Baltarusija kartu yra ir rytinė Europos sąjungos siena ir jos apsaugai teikiamas ypatingas dėmesys ir reikalavimai. Tačiau vargu ar galima sakyti, kad mums yra patikėta misija apginti Europą nuo rytietiškų įtakų.

S. Šalkauskis kėlė tarpininko, balansuojančio „ant dviejų pasaulių ribos“ idėją. Rusijai, atrodo, tarpininko, bendraujant su Vakarų Europa, tikrai nereikia. Bet tarpininko reikia kitoms Rytų Europos šalims. Lietuva savo europeizacijos patirtį jau dabar mėgina perduoti Ukrainai, Gruzijai, Moldovai. Ir ne tik perduoti, bet ir padėti susikalbėti su Vakarais, nes tik dvišalį dialogą pernelyg įtakoja Rusijos interesai. Taigi – tarsi ir dalyvaujame Europos plėtimo procese.

Mes dar nepastūmėjome savo kortos pakankamai. Tačiau pagrindinis tikslas yra kaip galima labiau priartėti prie Europos branduolio pasiekto lygio, kartu išsaugant savąjį identitetą.

                                                                                                            Julija Baukutė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.