Ištraukos iš Gintaro Beresnevičiaus knygos „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys. Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje“.
Albrecht Dürer „Keturi apokalipsės raiteliai“. 1498
—
I. Imperinė Lietuvos dimensija
1. Imperijos atpažinimas
Mes – imperinio mąstymo žmonės, o mūsų charakteriai – valdantys, visos depresijos iš to kyla. Visos bėdos, stresai. Mes esame labai stipriai pabrėžta gentis, net nuosavoje valstybėje liekanti gentimi. Gentis, kuri gimusi valdyti, ir kurios genuose valdymas užprogramuotas. Likimas ar istorija pakaitomis svaidė mus iš vienos būklės į kitą, tačiau tai nepakeitė pagrindų – mes imperijos vadovų genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepės, Kijevas, Naugardas ir Smolenskas, Juodoji jūra ir Kuršas yra teritorijos, su kuriomis mūsų mintys, ideologiniai stereotipai ir realios veiklos modeliai susipina.
Patys barbarai nebuvo civilizacijos žmonės, tarkime, jie neturėjo kalėjimų, vidinės socialinės prievartos mechanizmų, tačiau turėjo teisę ir nuo VI a. – teisynus, o buki jie niekada nebuvo, žiaurumas kaip tik labiau būdingas civilizacijoms. Ir aklai naudojama jėga – taip pat. Barbarai išvengdavo karo derybomis, mokėjo eiti į kompromisus. Mitas apie barbarų deginamas bibliotekas paskleistas pačių papuvėlių antikos saulėlydžio pusgalvių.
Barbarai vertino meną, architektūrą, būtent barbariškas skonis, jungdamasis su romėnišku betonu ir vėlyvąja Romos architektūra, pagimdė romaninį stilių, barbarų skonis, sujungtas su islamo minareto forma, pagimdė gotiką. Barbarai perėmė Romos teisę, jungdami ją su savąja ir derindami su ja savo laisvės dvasią – Europa kilo iš barbarų. Ir gėdingai jų atskiratė savo genealogijoje.
Barbaras tai maksimaliai laisvas, atsakingas ir ištikimas žmogus, turintis griežtą garbės kodeksą ir užuojautą, kartu jis turi jėgą ir nevengia jos naudoti. Tokią prasmę ar teikiu barbarui, tokiais jie save ir matė.
Esame imperijos žmonės. Mes esame iškelti virš kitų ir kartu visos mūsų kasdienės nesėkmės iš to, kad imperija prarasta.
Mes neturime kam vadovauti, o esame centras ir metropolija per amžius.
Mes esame nuostabūs vadovai. Karas ir laukinumas mums nesvetimi. Mes nuostabūs vadovai ir valdovai, tą pripažįsta kiekviena nacija, kuriai vadovavome ar kuri apskritai susiformavo mūsų dėka. Mes atlaidūs, tolerantiški, bet tik tada, kai turime savo prigimtinę švelnumo formą – imperiją, tokią, kuri derina priešybes, kuri sujungia ir apjungia stichijas.
Mes – Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga.
Tai – samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvalkčius.
Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtaką. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo.
Mes turime kurti imperiją sau, tačiau per Europą ir galiausiai suteikti gyvybinį impulsą europinei civilizacijai. Jei Ispanija ar Portugalija natūraliai tęsia Europą į Lotynų Ameriką, prancūzai – į Afriką ar Polineziją, mes irgi turime tapti šalimi, plečiančia Europos interesus į Rytų Europą, dalį Rusijos ir į teritorijas už jos.
2. Pradmenų, stichijų civilizaicija
Mums visą laiką kišta, kad civilizacija yra destrukcinė, kad ji turi atsirasti įveikiant gamtą, o ne veikiant per ją. Kad akmuo liudija civilizaciją, ne medis. Betonas, ne žemių sampilas. Raštas, o ne išvystyta mnemotechnika ir žodinis pagarbus tradicijos perdavimas iš lūpų į lūpas, iš mokytojo mokiniui. Popierius, papirusas, grifelinė lentelė – civilizacijos apraiška. Tuo metu perdavimas naudojantis išplėtota, išlavinta atmintimi – jau barbarų bruožas. Bet taip perdavinėtos visos vedos, visi budistų raštai. Taip savo slaptąsias žinias perdavinėjo keltų druidai. Tai – indoeuropietiška tradicija. Tai – pagarba žodžiui. Žodžio galiai. Tai – žodžio ekologija.
Miestas – tai savitas pasaulis, kosmoso kopija, pasaulis, kuris tiek tobulas, kad tenkina save patį, jis yra visatos kopija ir jo tobulumas – kosminės tobulybės atšvaitas žemėje. Mūsų miestai europine ar Azijos prasme nesusiformavo ilgą laiką. Tačiau buvo pilys ir gyvenvietės ties jomis, pilių demokratijos civilizacija – štai kas mes esame. Buvome susitelkę apie pilis, piliakalnius, šventuosius centrus, ir valdant visuomenę galiojo genties ar pilionių susitarimo idėjos. Taigi mes – patyrusi ir sena demokratija.
Lietuvių mentalitete ir taip liejasi dvi nacijos, Vyčio ir Rūpintojėlio. Ugnies ir Oro. Žemės ir vandens. Stichijas jungia du pradai. Sėslumas ir klajonės, žemdirbys ir karys. Rūpintojėlio ir Vyčio sintezė galima tik imperiniame vyksme. Žinoma, ir Vytis, ir Rūpintojėlis – dvasios formos, ir dvasia turi grįžti į discipliną, apsiriboti viena iš šių galimų veikimo formų. Yra kas veikti ir Vyčiui, ir Rūpintojėliui, bet Vytis turi praskinti kelią.
II. Imperijos projektas
4. Veiksmai ir kryptys
Mes turime eiti į Europą be kompleksų, ir mintyse turi kirbėti ne nuolankumo ir mažumo kirminas. Esame barbarai prie atvertų Romos vartų, esame kviečiami čia perimti valdžią, nes žibanti išorė slepia vidinę negalią, struktūros eižėjimą. Romos imperijai gyvybės gali įkvėpti tik barbarai.
Iš esmės – Vilnius ima atlikti funkcijas, kurias atlikdavo prieš pusę tūkstantmečio, siedamas Bizantiją ir Romą, – laiškais ir ideologiškai, bet tai buvo sąsajos, realiai pasireiškusios Rytų Europos ir Vakarinės Rusijos geotektotinės plytos montavimu, ir ši plyta niekur nedingusi, mes dar galime ją tęsti kaip įpratę nuo Vytauto laikų – iki šiaurinės islamo zonos, ar visai įmanoma – iki krikščioniško Kaukazo ir islamiškos Vidurio Azijos; ten Lietuva nėra negirdėtas vardas, kaip ir prieš penkis amžius.
Esame ekspancionistai ir imperialistai, bent jau nuo XII-XIII a. sankirtos, ir tą savo bruožą reikia naudoti, jis buvo gniaužiamas mūsų mažumo ir kitų galių, dabar, sakyčiau, kad imperijos (vadinkime ją tautų ir religijų dialogo kontinentu) poreikis yra tautai receptas nuo negalių. Iš tiesų kažkoks Vilniaus-Samarkando paktas – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, iki Kaukazo ir Vidurio Azijos – paktas apie taikų šiose teritorijose gyvenančių tautų ir religijų sambūvį nėra mažiau tikėtinas nei „Vilniaus dešimtuko“ suformavimas, dabar jau atrodytų senokai įvykęs yra kone natūralus ir įprastas faktas.
Parengė Giedrius Krupauskas