Nors yra įvairių civilizacijos kaip reiškinio tyrimo būdų (taigi ir galimų požiūrio taškų į ją), yra viena paprasta tiesa, kurią aplenkti kalbant šia tema būtų neįmanoma. Nebent norėtume visiškai prarasti bet kokį įmanomą „civilizacijos“ sąvokos prasminį krūvį. Ši tiesa – nėra civilizacijos be miestų ir miestų be civilizacijos.
„Didysis Anonimas“. Akvilės Balžekaitės nuotrauka
—
Visa tai, kas laikoma civilizacijos skiriamaisiais bruožais – sudėtingos administracinės struktūros, monumentaliosios architektūros šedevrai, profesionalusis menas ir mąstymo sistemos – tegalėjo atsirasti pakankamai sudėtingose žmonių bendrabūvio formose, būtent miestuose. Savo ruožtu būtina miestų egzistavimo bei klestėjimo sąlyga buvo ryšiai su kitais miestais, miesteliais, kaimais, o šių ryšių tinklai ir yra tai, ką paprastai vadiname civilizacijomis.
Klaidinga būtų manyti, kad civilizacija yra miestų atsiradimo priežastis ar atvirkščiai, ir tuo labiau negalime tarp civilizacijos ir miesto sąvokų dėti lygybės ženklo. Visgi miestas, kadangi jame beveik be išimčių būdavo susikaupusios civilizacijos ekonominės, administracinės ir intelektualinės galios (taip pat ir negalios), negalėjo netapti civilizacijos veidu, galva, o gal kada net ir visu kūnu. Tad į miestus reikia bandyti žiūrėti kaip į vietas, kuriose erdvė yra prasminga, įkūnijanti ne kokį konvejeriu gamintą socioekonominį darinį, o būdą, kuriuo tos civilizacijos žmonės žvelgė į pasaulį ir jį pertvarkinėjo.
Kosmoso įkūnijimas ir administracinis protas
Pirmieji pasaulio miestai jų kūrėjų niekad nebuvo įsivaizduojami kaip paprastos gyvenvietės: į juos veikiau buvo žiūrima kaip į dieviško, dangiško modelio įkūnijimą, kaip į šių aukštesnių pasaulių vartus ar pagaliau kaip į žemiškojo pasaulio centrą. Pavyzdžiui, Babilonas buvo „Dievų Vartai“, pastatyti Apsu – vietoje, iš kurios kadaise kilo pirmapradė chaotiška kūrimo medžiaga, – taip pat ir tiesiai virš Babilono esančio dieviškojo rūmo atspindys. Kitaip tariant, Babilonas buvo žemės, jos paviršiaus bei dangaus vertikalioji ašis, turinti ir konkrečią architektūrinę formą – šventyklos bokštą Étemenanki (Dangaus ir Žemės Namų Pamatai). Šis bokštas savo ruožtu buvo didesnio šventyklos komplekso, laikomo dievų karaliaus Marduko namais, dalis. Ši šventykla buvo ne šiaip erdvė, o vieta, per kurią mitinis Marduko, nugalėjusio pirmapradį chaosą ir sukūrusio žmogų, laikas jungėsi su dabartimi, taip leidžianti garbintojams tiesiogiai išgyventi kosminės tvarkos atvėrimo žmogui aktą, įprasminant Babiloną kaip amžinai atsinaujinančios kosminės tvarkos nustatytą ašį.
Graikų poliuose ryšys tarp miesto ir žmogaus buvo tvirtesnis – miesto pilietybė, kuri būdavo įgyjama išimtinai per kraujo ryšius, reiškė ir priklausomybę tam tikrai dvasinei bendrijai. Kartu graikai vien dėl akivaizdžios polių, taigi ir galimų „centrų“, gausos negalėjo savojo polio paskelbti pasaulio centru. Tai savo ruožtu reiškė, kad, priešingai nei senovės civilizacijose, miesto administracija (kuri dėl sąlyginai mažo polių dydžio ir taip neturėjo daug galimybių išsiplėtoti) negalėjo įgyti dvasinio pasaulio valdovų statuso. Tarp politinės ir dvasinės graikų gyvenimo sričių atsirado tam tikras neatitikimas. Šalia akropolio, miesto dieviškosios kilmės įkūnijimo, iškilo agora, kurioje graikas rado būdą save išreikšti ne kaip dieviškosios miesto prigimties garbintoją, o kaip atskirą politinę būtybę. Tai – visiškai naujas reiškinys, kurį bandant suvokti ir buvo išplėtota graikiškoji politinė teorija.
O štai Roma, caput mundis, vėlgi buvo naujos rūšies centras. Roma gimė besivaržydama su etruskų miestais, ir tai, kad šie varžovai buvo stiprūs, neleido jai vienareikšmiškai pasiskelbti ontologiniu pasaulio miestu-centru. Roma veikiau buvo miestas, kuris nugalėjo pasaulį – pasaulio galva, o ne jo ašis. Įtampa tarp dieviškos miesto prigimties ir forumo (romėniškosios agoros formos) įkūnijamo pasaulietiškumo buvo sprendžiama Romos kilmės mitu, kuriuo, norint išlaikyti jo integruojančią funkciją, nebuvo galima abejoti. Tai reiškė, kad romėnai nuo pat Romos gimimo atsisakė klausimų apie dieviškumą ar dvasingumą, o tai milžinišką Romos sukoncentruotą intelektų galią nukreipė išimtinai praktinių klausimų sprendimui. Romėnų administracija pasiekė beveik tobulumą miestų planavimo – taigi ne žmonių prisitaikymo prie aplinkos, o aplinkos pritaikymo prie jų praktinių poreikių – srityje, taip prarasdami tolygų perėjimą nuo gamtos į žmogiškosios kūrybos pasaulį.
Šios administracinės aistros kulminacija – Konstantinopolis, planuota imperinė sostinė. Tokio antinatūralumo pasekmė – miestas, neturintis pradžios mito, miestas, kuris negali turėti pretenzijų į dvasinės būtybės statusą. Tai reiškė, kad ištikimybė miestui-sostinei (taigi ir ištikimybė tam tikram gyvenimo būdui) tapo neįmanoma, ir dėl to teko ją galutinai pakeisti ištikimybės žmogui-imperatoriui doktrina, kuri, nors ir padėjo išlaikyti romėniškosios imperijos stabilumą, ilguoju laikotarpiu pasirodė esanti nepakankamai kūrybinga.
Organinis miestas ir moderniosios utopijos
Kritus Romai, buvo prarasti ir daugelis romėniškųjų miestų, tapę ne kuo kitu, o dideliais kaimais. Tuo pat metu krikščionybės įsigalėjimas miestų (sekuliarių, taigi negalinčių būti dieviškos kilmės) klausimą paliko intelektualinių diskusijų nuošalyje, o jei apie juos ir buvo kalbama, tai dažniausiai neigiamai. Bet būtent šis dėmesio trūkumas leido atsirasti specifiškai vakarietiškiems miestams. Popiežiui ir karaliui besiginčijant dėl kalavijų, miestai plėtėsi bei kūrėsi. Dėl savo ekonominių bei administracinių pajėgumų, būtinų bet kurios valstybės klestėjimui, jie buvo remiami karalių, kurie miestams suteikdavo platesnes ar siauresnes savivaldos teises, taip pat galimybę valstiečiams, praleidus metus ir vieną dieną mieste, tapti jo piliečiais.
Būti miesto piliečiu reiškė priklausyti miesto teisei, o priklausyti miesto teisei reiškė didele dalimi nebepriklausyti nuo didikų ar net bažnyčios. Turint omenyje tai, kad laisvo miesto statusas karalių ar imperatorių buvo suteikiamas būtent miestams, taigi teritoriniams dariniams, o ne tų miestų valdovams, galima suprasti Viduramžių posakį „Stadtluft macht frei“ (vok. „miesto oras [žmogų] daro laisvą“): atsirado vietos, į kurias patekęs žmogus galėjo tapti laisvas nepriklausomai nuo to, kas buvo jo tėvai ir proseneliai. Haroldas J.Bermanas teigė, kad dėl šios miesto laisvės jie vystėsi ypatingu būdu – būdu, kuris vėliau bus pavadintas organišku. Miestas jo piliečiams buvo tam tikra sekuliariai šventa bendruomenių bendruomenė, turinti savą istorinį jausmą, besivystanti būdu, kuris suprantamas jiems patiems, bet labai retai – „svetimiesiems.“
Šis daugmaž savarankiškas kiekvieno miesto vystymosi pobūdis, iš pradžių garantavęs valdovams būtiną administracinę ir ekonominę bazę, kurios sėkmingas naudojimas ilgainiui leido sau pajungti didikus, vėliau tapo kliūtimi galingos valstybės kūrimui. Tam, kad administracija dirbtų efektyviau, buvo būtinas matų ir pasaulėžiūrų suvienodinimas visos valstybės lygiu. Sprendžiant šį uždavinį ir gimė modernusis protas, pasirengęs įvesti proto tvarką ten, kur jis matė chaosą. Praktiškai šis protas buvo naujo miesto tipo, moderniosios valstybės miesto-sostinės, protas. Svarbiausias jo išradimas buvo perspektyva – tai reiškė, kad negali būti savo esme skirtingų pasaulėžiūrų, tėra tik skirtingi požiūrio taškai, kuriuos užimti gali bet kas. Taip nuginklavus organiškuosius miestus, tapo galima juos performuoti pagal pačią geriausią iš įmanomų perspektyvų – būtent miesto-sostinės administracinio aparato perspektyvą, kurią entuziastingai rėmė chaoso nekenčiantys modernieji mąstytojai. Ši dominavimo forma, panašiai kaip ir romėniškoji, sugebėjo būti kūrybinga – Napoleonas, peržygiavęs visą Europą, už savęs paliko vietoj nugriautų sienų pastatytus bulvarus bei savąjį kodeksą. Tai praplėtė siauras, vien į save orientuotas organiškųjų miestų ribas, kartu suteikiant jiems „protingą teisę“, ištobulintą tarpusavio bendravimo būdą.
Civilizacinis chaosas
Vakarietiškoji modernybė didino apsukas ir ilgainiui pavergė beveik visą pasaulį, šalindama tai, ką ji manė esant nesuprantama ir chaotiška, visur, kur tik tas po savąja našta susikūprinęs baltasis žmogus pastatydavo koją. To pasekmė – ne pasaulinio miesto-sostinės (kurio sukūrimą ir bandė atnešti du pasauliniai karai) valdomas „teisingai sutvarkytas“ pasaulis, o nuolat besiplečiančios sudėtingos miestų sistemos. Pastarosioms buvo suteikta labai brangiai kainavusi, bet dėl to ne mažiau nuostabi galimybė turėti ryšius su praktiškai bet kokia kita pasaulio miestų sistema. Šios ryšių gausos galutinis rezultatas paprastas: pasaulis tampa vis mažiau suprantamas, o bandymai pabėgti nuo šluojančios prasmių audros pasmerkti žlugti, jei norima išlaikyti bent kiek sudėtingesnį gyvenimo būdą. Naujausias miesto tipas, vadinamieji Globalieji Miestai, griežtai tariant, net nėra tikras tipas (kaip juos pavadino Arvydas Šliogeris: „Didysis Anonimas“) – jį naudodami, mes pasakome, kad kai kurių miestų realybė tampa ne tiek suvienodėjusi, kiek neorganiškai bei neistoriškai gyvybinga. Todėl nėra pakankamai ilgai užsilaikančių prasminių struktūrų, kurias galima būtų lyginti.
Užtikrintai kalbėti apie miestų ir civilizacijos ateitį šioje vietoje būtų arogantiška, nes šio globalaus miestų tinklo civilizacijos sukurtos problemos yra kokybiškai naujos. Kaip sako Zygmuntas Baumanas, „pasaulis yra pilnas“ – besiplečiantys miestai jau remiasi pečiais, ir kyla įtampa, su kuria reikės kaip nors susitvarkyti. Ar įtampa bus numalšinta decivilizacija, t.y., visuomenės paprastėjimu ir barbarėjimu, ar bus išrastas naujas (ar atrastas senas) būdas miestų erdves vėl paversti prasmingomis – klausimas lieka atviras.
Daumantas Lipskis