Juodasis scenarijus arba „O kas, jeigu..?“

Nors šiandien viskas krypsta į gerąją pusę — Lietuvai pakviesta į NATO — negalime negalvoti ir apie tai, ką turės daryti mūsų valstybėlė tuo atveju, jei liksim „už borto“. Deja, toks scenarijus vis dar yra įmanomas, ypač kai prisimename, kaip stengiamasi surinkti parašus referendumui dėl NATO reikalingumo Lietuvai. Be abejo, galima slėptis už demokratijos skydo, teigiant, kad tauta pati turi nuspręsti, ko jai reikia. 

— 

Graudžios išvados iš linksmos laidos 

Pora kartų teko matyti laidą „Klausimėlis“ (per Lietuvos televiziją). Ten žurnalistas klausinėjo žmonių, kas laimėjo Žalgirio mūšį. Atsakymai, kad tą mūšį laimėjo rusai, žydai ar prancūzai atrodė ganėtinai rimti palyginus su vieno istorijos specialisto atsakymu — Žalgirio mūšį laimėjo žalgiriečiai. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Po tokių vaizdelių per televiziją referendumo idėja nušvinta visai kitomis spalvomis. Nors gerbiamas R.Pavilionis ir labai panašus į demokratijos ištroškusį pilietį, tačiau kyla klausimas, ar demokratija reikalinga tiems žmogeliams kaime, kurie celibatą laiko vaistu nuo viduriavimo (čia irgi iš tos pačios televizijos laidos). Nenoriu teigti, kad visa Lietuvos provincija yra vien kvailiai ir neišmanėliai. Gink Dieve. Man tik atrodo, kad žmonėms Lietuvoje šiandien paprasčiausiai nerūpi tai, kokiu keliu toliau eis Lietuva. Be to, visa Lietuva rinko Seimą. Visa Lietuva rinko Prezidentą. Galiausiai beveik visos, net giliausios provincijos, močiutės myli A.Brazauską. Ką tai reiškia? Tai reiškia vieną labai paprastą dalyką – didžioji dalis Lietuvos piliečių sutinka su tais politikos prioritetais, kuriuos nustatė dabartinė (o ir ankstesnės) valdžia. Jei peržvelgsim tuos prioritetus, pamatysim, kad narystė NATO yra bene pagrindinis tikslas Lietuvos užsienio politikoje. Jei dar prisiminsime visuomenės nuomonės apklausas, rodančias, kad Lietuvos narystei NATO pritaria 2/3 gyventojų, tai referendumo rengimas atrodo tik bereikalingas pinigų švaistymas (beje, nelabai mažų). 

Pasvarstymai apie „Juodojo scenarijaus“ pasekmes 

Tačiau referendumas tikrai nėra didžiausia blogybė. Daug prasčiau galime pasijusti, jei Lietuva iš tiesų nebus pakviesta į NATO Prahoje. Taip galvoti verčia keletas priežasčių. Visų pirma, jei mūsų nepakviestų, liktume tarp dangaus ir žemės – tik vieni patys atsakingi už savo saugumą ekonomine, karine, socialine ir visomis kitomis prasmėmis. Bene mažiausias keblumas tokiu atveju būtų išlaidų krašto apsaugai didinimas. Tai neišvengiama, kadangi neturint tokio užnugario kaip NATO 5-asis straipsnis, saugumą turėtume garantuoti tik savo kareivių pastangomis. Žinant, kad mūsų kaimynės Baltarusijos armija yra bent keletą kartų didesnė, nekalbant jau apie karines Rusijos pajėgas, dislokuotas Kaliningrade, netgi maksimali įmanoma suma krašto apsaugai gali pasirodyti juokingai menka.  

Reikia paminėti ir neutraliteto, kaip nepakvietimo į NATO Prahoje atveju atsiveriančios galimybės, perspektyvas. Kaip teisingai yra pasakęs vienas garsus žurnalistas, neutralitetas šiuolaikiniame pasaulyje labai primena nekaltybę — saugai ją, saugai, o vieną dieną žiūri, kad jau nebeturi. Vien XX a. Europos istorija puikiausiai demonstruoja, kad neutralitetą paskelbusios valstybės ginkluoto konflikto atveju pirmosios tapdavo agresorių aukomis.   

Kai kas gali teigti, kad karinio užpuolimo grėsmė moderniajame pasaulyje yra nulinė, todėl nereikia mums nei stoti į NATO, nei per daug rūpintis savo krašto apsauga. Atsikertant tokiems tarptautinės politikos „žinovams“ galima pasakyti, kad šiandien įvairių poveikio priemonių pasirinkimas yra nepaprastai didelis. Tik tapusi NATO nare Lietuva galės užsitikrinti „saugumo stogą“ užsienio investicijoms iš Vakarų, kartu garantuodama ir nuo Rusijos nepriklausomą ekonomikos vystymąsi. Tik tapusi NATO nare Lietuva galės ne tik stebėti didžiųjų pasaulio valstybių žaidimus, bet ir pati prisidėti prie savo saugumo, stabilumo ir gerovės kūrimo. Galiausiai tik tapusi NATO nare Lietuva bus pajėgi apsiginti nuo nepageidaujamos įtakos iš Rytų, kadangi už mūsų nugaros stovės JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir daugelis kitų valstybių. 

Kryptis – Vakarai 

Lietuva yra per maža valstybė, kad galėtų viena pati grumtis su tomis problemomis, kurios kyla iš mūsų Tėvynės gyvavimo tarp Rytų ir Vakarų. Balansavimas tarp šių dviejų traukos centrų buvo, yra ir bus pagrindinis mūsų politikos uždavinys. Manau, kad verta mokytis iš praeities klaidų. Jau patyrėme, ką reiškia draugauti su Rytais (ilgais caristinės bei stalinistinės priespaudos metais). Supratome, ką reiškia būti žaisliuku didžiųjų valstybių rankose (tarpukario laikai, kai laikėmės neutraliteto ir dėl to nukentėjome). Tokia patirtis neišvengiamai stumia mus tik viena kryptimi — į Vakarus, kur vadovaujamasi demokratijos, žmogaus teisių bei įstatymo viršenybės principais. O Vakarus geriausiai simbolizuoja dvi institucijos – NATO ir Europos Sąjunga. Tad jeigu turime istorinį šansą garantuoti savo saugumą bei paskatinti šalies gerovės didėjimą, privalome nepaleisti jo iš rankų. Galbūt daugiau tokio šanso neturėsime. 

 

 

Susimąstyti verčiančios citatos 

Ir pabaigai norisi prisiminti iki skausmo žinomus W. Churchillio žodžius — nėra amžinų draugų, yra tik amžini interesai. Tad pasistenkime apginti tuos mūsų interesus ir nebandykime sau įrodyti, kad vieni patys galime pasirinkti valstybės vystymo ir stiprinimo kelius. Savarankiškumas yra geras dalykas, bet kas per daug – tas nesveika. Vienas Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, buvęs Geopolitikos komiteto pirmininkas yra taip pasakęs: „Tam, kad regionas būtų pajungtas Rusijos įtakos sferai, jis turi sugebėti pats palaikyti tvarką savo viduje, naudodamas tik vidinius resursus. Jei negalime priversti besivaržančių elitų kovoti tarpusavyje, turime smogti prevencinius smūgius į antirusiškų pajėgų ir jų užsienio sąjungininkų bazes. Pavyzdžiui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galima tiesiu taikymu sunaikinti Lietuvos Parlamentą eilinės sesijos metu. Žala aplinkai būtų minimali: kaimyninių namų langai išliktų vietoje, o Čečėnijos kurstytojai to net nesužinotų“. Gal tai skamba ir kvailai, bet susimąstyti verta…

KOMENTARAS: Kokios būtų Lietuvos neįstojimo į NATO pasekmės?

Doc. dr. Vytautas Radžvilas

Norint tinkamai suprasti stojimo į NATO reikšmę, negalima šito klausimo paversti grynai Lietuvos saugumo klausimu. Dabartinė NATO plėtra, kurios visi laukia, iš tikrųjų reiškia tai, kad šiuo metu pasaulyje vyksta nepaprastai svarbus procesas, kurį būtiną ir neišvengiamą padarė Šaltojo karo pabaiga. Šis procesas yra naujas geopolitinis pasaulio pertvarkymas. Todėl šalies priklausomybė NATO arba nepatekimas į NATO reiškia tai, kad ta šalis atsiduria vienoje ar kitoje šitos naujosios geopolitinės tvarkos, arba geopolitinio žemėlapio, zonoje. Taigi, jeigu Lietuva nepatektų į NATO, tai automatiškai reiškia, kad ji iš pradžių atsiduria pilkojoje zonoje, bet labai greitai ir neišvengiamai prasidės procesas, kurį galima pavadinti Lietuvos įtraukimu į kitą geopolitinį lauką, t.y. NVS erdvę. Praktiškai tai atrodys taip: vyks nenumaldoma ir nesustabdoma Lietuvos finliandizacija, kuri Lietuvą padarys visais atžvilgiais priklausomą nuo NVS ir, be abejo, pirmiausiai nuo Rusijos, valstybe. Jeigu Lietuvos suverenitetas išliks, tai šį suverenitetą padės išsaugoti nebent tam tikri geopolitiniai šitos šalies interesai. Tarkim, Rusijai galėtų būti naudinga turėti tariamai neutralų, bet iš tikrųjų bejėgį ir visiškai nuo jos priklausomą tarpininką bendraujant su Vakarais. Bet jeigu dėl kokių nors priežasčių šitas pragmatinis interesas išnyktų, tokiu atveju nauja Lietuvos okupacija būtų tik laiko klausimas. Todėl žmonės, kurie prieštarauja stojimo į NATO idėjai, mano tvirtu įsitikinimu, yra pavojingi, nes faktiškai jie, suvokdami tai ar nesuvokdami, siūlo Lietuvai tai, ką ji jau yra patyrusi.

Laurynas Jonavičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.