Karas Irake gali tapti pirmuoju rimtu naujųjų NATO narių išbandymu po Prahos viršūnių susitikimo

Pastaruoju metu pasaulio spauda „skambina varpais“ apie galimą karą tarp Irako ir Jungtinių Amerikos Valstijų, o kartu su jomis ir kitų Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybių. JAV teigia turinčios patikimos informacijos apie Irako oficialiosios valdžios ir teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ glaudžius tarpusavio ryšius. Jungtinių Valstijų Prezidentas George W.Bushas tvirtai pasiryžęs imtis visų priemonių, kad pasiektų jau senokai amerikiečių nekenčiamo Irako vadovo Saddamo Husseino kapituliaciją.

JAV tikisi palaikymo

NATO lyderė Amerika tikisi, kad prie jos karinių veiksmų Irake prisidės ir likusios Aljanso šalys. Po praėjusių metų rugsėjo 11-osios įvykių JAV paskelbus karą terorizmui, nuspręsta, kad tai bendras visos NATO reikalas. Buvo pritaikytas penktasis Šiaurės Atlanto sutarties punktas, pagal kurį vienos NATO valstybės užpuolimas laikomas ir kitų Aljanso valstybių užpuolimu. Tuo tarpu valstybės, siekiančios narystės šioje organizacijoje, įsipareigojo padėti amerikiečiams šiame kare. Mažai kas galvojo, jog ateis laikas tesėti duotus pažadus.

Prieš keletą mėnesių kai kurių NATO šalių-kandidačių vyriausybės (tarp jų ir Lietuvos) gavo oficialius laiškus iš Vašingtono, kuriuose primenama apie minėtus įsipareigojimus. Prašyta siųsti kariuomenės junginius į Afganistaną, kurie prisidėtų prie NATO šalių karių, siekiančių stabilizuoti padėtį šioje valstybėje bei „išvalyti“ ją nuo teroristų. Vyriausybės suprato, kad tai nebloga proga „užsidirbti taškų“ bei pakelti savo šalių prestižą NATO akyse prieš šių metų lapkritį Prahoje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą, kur ir bus nuspręsta dėl naujų šalių priėmimo į Aljansą. Tarp kitko, tokius laiškus gavo tik keletas šalių kandidačių, kurių karių sugebėjimai vertinami itin gerai. Po ilgų diskusijų dėl karių siuntimo į Vašingtono kvietimą buvo atsakyta teigiamai. Atsisakymas būtų nusmukdęs kviestųjų valstybių autoritetą tarptautinių santykių sferoje, o dalyvavimas Aljanso karinėse operacijose Afganistane, manoma, net suteiks joms solidumo.

Irakas – rimtas išbandymas atsinaujinusiai NATO

Regis, minėta problema išspręsta. Tačiau viskas yra sudėtingiau nei atrodo. Šalių kandidačių įsipareigojimai dar neįvykdyti. „Al Qaeda“ nenugalėta, jos lyderis Osama bin Ladenas dar nerastas. Taigi epopėja tęsiasi, ir kitas jos etapas — Irakas. Ar valstybės, siekiančios tapti arba net tapusios NATO narėmis, padės ir šiame konflikte? Greičiausiai JAV anksčiau ar vėliau prašys jų pagalbos. Manoma, kad didžiosios Vakarų Europos valstybės (Prancūzija, Vokietija) gali prieštarauti kariniams veiksmams Irake. Tokiu atveju būsimos Aljanso narės, kurios stengiasi įtikti tiek JAV, tiek Europai, turės pasirinkti vieną iš dviejų — arba kariauti kartu su JAV, arba susilaikyti nuo karo ir taip konsoliduotis su didžiosiomis Vakarų Europos valstybėmis.

Ši dilema gali tapti pirmuoju rimtu NATO šalių kandidačių išbandymu po Prahos viršūnių susitikimo. Naujosios narės turės ne tik pademonstruoti savo karinių pajėgų, bet ir diplomatų sugebėjimus, stengiantis balansuoti tarp JAV ir Vakarų Europos, kurių pozicijų skirtumai vienais ar kitais Aljanso vidaus bei išorės klausimais vis labiau ryškėja.

KOMENTARAS: NATO vaidmuo galimame kare prieš Iraką

Dr. Egdūnas Račius

Pirmiausia tai yra konfliktas ne tarp Irako ir JAV, ne tarp Irako ir NATO, o tarp pasaulio bendrijos, atstovaujamos Jungtinių Tautų, ir Irako. Kadangi karine prasme stipriausia jėga yra NATO o joje JAV, tai atitinkamai galime įžiūrėti, kad karinio konflikto atveju NATO suvaidins, lemiamą vaidmenį. Klausimas, ar mes galime atskirti JAV nuo NATO? Žinoma galime, nes JAV kaip karinė jėga gali veikti visiškai neatsižvelgdama į NATO, viena vertus, pritarimą nepritarimą, kita vertus, jos fizinį prisidėjimą ar ne. Dabartiniu momentu JAV reikia, kad kiti NATO nariai neprieštarautų aktyviai. JAV iš tiesų neskauda, jei Vokietija ar Prancūzija aktyviai neprisidės, nes Jungtinės Valstijos turi pakankamai resursų, tiek finansinių, tiek karinių, kad galėtų, nepasitelkdamos į pagalbą kitų bloko narių, veikti vienos. Kitas dalykas, kad JAV turi partnerį NATO narę Turkiją tame regione ir atitinkamai tikisi iš Turkijos, kad ši leis naudotis savo oro erdve, karinėmis bazėmis. Šiuo atveju mes kalbame, kad NATO vaidmuo gal ne kaip vieningo bloko, bet kaip atskirų valstybių narių, be abejo, numatomas. Jeigu tik vyks kariniai veiksmai, NATO, šia prasme, dalyvaus. Į klausimą, ar NATO viršūnių lygmenyje pritars, parems ir netgi fiziškai įsitrauks, atsakymas turbūt būtų neigiamas, nes mes dabar kalbame apie kitokią NATO pagalbą, netradicinę.

Dabar NATO yra iš principo susiskaldžiusi konkrečių atvejų, konkrečių veiksmų klausimais. Iš esmės blokas egzistuoja, bet JAV yra kaip atskiras narys, kuris diktuoja, prašo, reikalauja ir tada lieka derybų objektas. Įvairios valstybės arba sutinka kaip pavyzdžiui britai, prancūzai, tuo tarpu, reaguoja pakankamai rezervuotai, vokiečiai nepritaria, turkai turi dar kitokią poziciją ir pan. Iš tiesų blokas, per drąsu būtų sakyti, kad byra, bet, aš manau, kad mes pradedam kalbėti apie tam tikrą lūžį, bet klausimas, ar jis yra esminis, ar eilinis ? (Juk tokių panašių lūžių jau yra buvę) Todėl šiuo atveju aš negalėčiau prognozuoti, ar dėl to NATO turėtų subyrėti, ar ne. Dėl Irako konflikto ji tikrai nesubyrės, bet tiesiog yra ryškiai matoma tendencija, kad JAV gali pradėti veikti vienašališkai, kol kas dar prašydamos bent moralinio palaikymo, tačiau ateityje galbūt net ir tai ignoruodamos bei imdamos savarankiškai veikti, sutardamos su viena ar kita partnere NATO, arba netgi už NATO esančiomis šalimis, tebūnie tai kad ir Japonija.

Taigi manau, kad NATO vaidmuo kaip tos faktinis yra, bet jis yra pakankamai imituotas ta prasme, kad apie NATO kaip vieningą organizaciją, vieningą Aljansą, kuris veiktų Irako atžvilgiu, šiuo atveju kalbėti tikrai neišeina.

Marijus Neliupšis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.