Pirmiausia atsakyčiau gana kategoriškai: ne, narystė ES negali susilpninti ar juo labiau sunaikinti atskiros tautos identiteto ar kultūrinio savitumo. Dar daugiau, ES sudaro sąlygas kiekvienos šalies kultūros politikai ieškoti naujų savo kultūrinio savitumo resursų ir išraiškos galimybių. ES yra sudedamosios valstybės požymių turintis demokratiškas darinys, todėl naujos šio darinio dalys pačios apsisprendžia, kiek ir kokios unikalios jos nori išlikti ar tapti.
Pavyzdžiu gali būti jau į ES įstojusių šalių kultūros politika: stojant Švedijai ir Suomijai buvo akcentuotas šių šalių regioninių-lokalinių kultūrų savitumas. Taip buvo užtikrintas ne tik minėtų šalių savitumo išlaikymas, bet ir sąlygos jų kultūros plitimui, nes tai atitinka ES kaip tarptautinio darinio prioritetinę vystymosi kryptį, atsižvelgiančią į tai, kad tautinės valstybės modelis vis mažiau bebus vyraujantis, todėl atskirų nusistovėjusių kultūrinių (etnokultūrinių) regionų reikšmė ir svarba ES kontekste tik didės.
Aišku, yra keletas kitų požiūrio į šią problemą atskaitos taškų bei išlygų šalia to, ką įvardijau kaip demokratijos principais vykdomą bendrąją valstybės kultūros politiką. Visai kitoks gali būti atskirų regionų požiūris. Jų kultūrų politika gali būti smarkiai veikiama etnocentrinės lokalinio identiteto politikos (žemaičių kultūros draugija). Juo labiau tas pasakytina apie atskirus kultūrinius (etno- ar „nacionalkultūrinius“) mažiau radikalius (tėviškėnų-žemiečių, bajorų ir kt. klubai) ar atvirai radikalius, net „etnofundamentalistinius“ judėjimus (neopagonys, jaunalietuviai).
Dar kitoks yra Lietuvos tautinių mažumų, kurių “lietuviškumo” sampratoje dominuoja ne tiek kultūrinė, kiek pilietinė dimensija, požiūris į lietuvių tautinio identiteto sklaidą bei jo transformacijų “grėsmes”. Todėl atrodytų, kad “mažumiečiai” galėtų būti linkę ne taip skausmingai reaguoti į ES iššūkius lietuvių kultūrai. Kita vertus, Lietuvoje istoriškai įsišaknijusių tautinių mažumų (totoriai, karaimai, rusai-sentikiai) integracijos į ES “grėsmės” supratimas gali niekuo nesiskirti nuo etninių lietuvių.
Žodžiu, šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje paplitę skirtingi “lietuviškumo” įvaizdžiai ir šnekėti apie bendrą pavojų ar grėsmę yra sudėtinga, o kalbant šiuolaikine sociokultūrinės antropologijos mokslo (kuris, deja, tebėra nepripažintas Lietuvoje) kalba, vargu ar įmanoma. Paties etninio, tautinio ar kultūrinio identiteto neįmanoma paaiškinti kaip iš esmės duotojo, prigimtinio ar paveldėto. Identitetai nuolat kinta, jie konstruojami, talpinami vis į kitokius kontekstus, konkuruoja tarpusavyje ir t.t. Aišku, negalima paneigti, kad egzistuoja gimtoji kalba ir kiti sociokultūrinio paveldo-tradicijų komponentai, kurie panaudojami identitetų daryboje bei grupės-bendruomenės-tautos lyderių, elito ar institucijų vykdomoje identiteto politikoje.
Išlyga gali būti tai, kad prognozuoti, koks bus “lietuviškumas” ES labai sunku, nes ES sudaro demokratines sąlygas jam tarpti, tačiau jo puoselėjimo bei ypač plėtotės vadyba patenka į atvirą rinką. Todėl sėkmė rinkoje lems, ar Lietuvoje klestės „popkultūrinis globalizmas“, ar romų (čigonų) etnokultūra, ar žemaičių regioninis-lokalinis identitetas, ar tradicinė lietuvių kultūra– lietuviškuoju paveldu paremtas tautinis identitetas. O gal, talkinant išeivijai, patraukliausia taps „pasaulio lietuvybė“? Gal ji nustelbs “naminį”- tautinį, Lietuvoje puoselėjamą “lietuviškumo” modelį?
Kultūra ir identitetas yra atviri ne tik ES bet ir globalinei rinkai. Kur ir kaip tai judės neabejotinai priklausys ir nuo civilizacinių poslinkių (kas šiandien taip akivaizdžiai vyksta susiduriant islamiškajam ir krikščioniškajam pasauliams). Tam neabejotinai daro įtaką identitetų kaita. Todėl, nors ir kaip pasikliautumėm “amžinaisiais” ir “nekintamais” identiteto komponentais, atviroje visuomenėje pastarieji yra atviri visokiems, net patiems radikaliausiems iššūkiams, pradedant etnokultūriniu fundamentalizmu ir baigiant cinišku nihilizmu.
Antroji išlyga yra tai, kad niekas neįtikins žmonių, kurie patys, ar kurių artimieji žiauriai nukentėjo už lietuvybę nuo sovietinio, nacių ar tarpukario okupacinio “pilsudskinio” lenkų režimų. Jiems bet kokio tautinės valstybės ženklo ar simbolio praradimas (pvz. nacionalinės valiutos) gali atrodyti netoleruotinas. Tokie asmenys ir asmenų grupės gali konstruktyviai kritikuoti bet kokį jungimąsi, teisių delegavimą, tautos turto panaudojimo būdą ir tuo visuomenę (tautą) “budriai saugoti” nuo biurokratiškų ES Parlamento sprendimų. Kooperuodamiesi su kitų šalių panašaus požiūrio šalininkais jie gali efektyviai siekti subalansuoto ES vystymo, kaip kad žaliųjų ar vadinamų “čiabuviškų” tautų (nativism) judėjimai, siekiantys biologinių rūšių ar tautinių savitumų ir etninių teritorijų išsaugojimo bei sugrąžinimo.
Doc. dr. Vytis Čiubrinskas, etnologas, Socialinės antropologijos ir etnologijos centro bendradarbis