Post Scriptum: Romano Prodi priekaištai JAV dėl įtakos Rytų ir Vidurio Europai ir iškalbinga pastaba, jog ES į Meksikos reikalus nesikiša, J.Chiraco (Ž.Širako) liūdnai pagarsėjęs pasisakymas, dalies senųjų Sąjungos narių nenoras leisti naujosioms narėms dalyvauti Tarpvyriausybinėje konferencijoje svarstant Konvento konstitucijos projektą – ką, Jūsų nuomone, visa tai liudija? Kokias išvadas mes, stojantys į tokią „Europos šeimą“, turėtume padaryti?
Egidijus Vareikis: Šiaip mano išvada yra labiau džiugi negu liūdinanti. Prieš dešimtį metų mes išvis nebuvom nei įdomūs ar reikalingi, nei kas mūsų klausė, ką mes galvojam. Jei prisimenam pirmąjį Persų įlankos karą – ar klausė kas nors Lietuvos nuomonės apie tai? Tik prieš gerus dvejus ar trejus metus Europos valstybės ir Amerika pradėjo domėtis mūsų nuomone. Netgi bendraudamas su politikais matau jų nusistebėjimą: „kaip čia dabar – mūsų klausia, ar reikia ginti Turkiją! Ar mes galim spręsti?!“ Žinoma, jog mes galim spręsti – mes pasiekėm tokią būseną, kuomet mes turim teisę spręsti. Ir mūsų nuomonė yra labai reikšminga. Kai mes įstosim į Europos Sąjungą, tie mūsų septyni balsai Europos Taryboje bus tam tikras „įrankis“. Latviai tokių balsų teturi keturis, estai – keturis, mes – septynis. Taigi mes esam svarbūs. Ir jei mes savo pasakėm, nereikia išsigąsti, jog ne visiem tas patiko – aš dėl to visiškai nebijau, man labiau yra džiugu. Kai mes būsim Europos Sąjungoje, mes irgi spręsim, ar kokias nors kandidates šalis – tarkim, Gruziją, Armėniją – reikia kviesti ar nereikia kviesti. Tai aš matau kaip visiškai natūralų procesą. Jeigu Europa reaguoja į mūsų pasisakymus, tai reiškia, jog mes jau esam reikšmingi. Todėl net tą J.Chiraco pareiškimą aš vertinu teigiamai ir nebijau jo.
P.S.: Diena, kuomet mes, tikėtina, tapsime ES nariais, jau visai netoli. Formaliai įvyks didžiulių pasikeitimų visose įmanomose gyvenimo srityse, tačiau norėtųsi paklausti, ar šis „įstojimas“ įvyks ir žmonių sąmonėje – kitaip tariant, ar nebus tautai netikėtas ir skausmingas „mokymosi“ gyventi ES procesas?
E.V.: Aš nevisai sutikčiau su ta mintimi, kad pasikeitimų įvyks po to, kai įstosim. Daugelis pasikeitimų jau įvyko. Ruošdamiesi Europos Sąjungai mes priėmėm daug teisės aktų, gyvenimą priderinom prie Europos Sąjungos standartų. 2004-ųjų metų gegužės 2-ąją dieną už lango bus tas pats, niekas nepasikeis. Nebus taip, kad staiga vieną dieną atsibundi Europos Sąjungoje ir viskas yra kitaip. Streso gal daugiau bus mūsų širdy. Visi puikiai atsimena, kad 1990 metais parduotuvės buvo tuščios, buvo talonai cukrui ar dar kažkam. Dabar visko yra pilna. Kelintais metais, prie kurio premjero įvyko persivertimas? Kažkaip nejučia įvyko. Kiekvieną dieną kažkas po truputį pasikeičia. Emociškai daug kas priklausys nuo mūsų referendumo rezultatų, nuo to, kaip mes patys reaguosim, nuo to, ar mūsų garsioji lietuviška „dūšia“ gegužės 2-ąją sakys „fui, tikėjausi, kad bus geriau, be reikalo čia stojom“, ar ta „dūšia“ sakys „na va, įstojom ir iš karto jaučiasi, kad geriau“. Aš, kaip optimistas, norėčiau būti už antrąjį variantą, tačiau vienareikšmiškai atsakyti čia negali.
P.S.: Ar sutiktumėte su mano pasvarstymu, kad tas laikas (galima nuspėti, jog netrumpas), kuomet būsime „senosios Europos“ už ausų tempiami, finansuojami ir dotuojami, turės lemiamos žalingos įtakos tiek mūsų, tiek ir Vakarų europiečių sąmonei? Pavyzdžiu galėtų būti Vokietija po Berlyno sienos griūties – nuolatinis pinigų nutekėjimas iš buvusios vakarinės dalies į rytinę, nesibaigiantis pastarosios atstatinėjimas lėmė nemažą konfrontaciją tarp šių, reikia pabrėžti, vieningos tautos dalių. Ar negresia kur kas niūresnis scenarijus ir tarp Rytų bei Vakarų Europos? Ar nesusidarys amžinas stereotipas, jog mes – „naudos neduodantys“ išlaikytiniai?
E.V.: Jūs paminėjot Rytų ir Vakarų Vokietiją, tačiau į Europos Bendrijas kažkada stojo tokios santykinai „biednos“ šalys kaip Portugalija, Ispanija, Graikija ar Airija. Šiandien jos vertinamos gana skirtingai. Yra tokia nuomonė, kad graikai vis dar „nepaveja“, bet apie airius nuomonė yra labai gera, jie iš ganėtinai uždaros bendrijos tapo viena globaliausių valstybių pasaulyje. Ispanai irgi yra pakankamai gerbiami, niekas nesako, jog jie yra „nususę“ ar atsilikę. Taigi gali būti visaip. Aišku, kada stoja iškart dešimt šalių, yra tokia baimė, kad tas „virškinimo procesas“ Europos Sąjungoje gali būti truputį ilgesnis ir skausmingesnis. Europai iš tikrųjų gali „paskaudėti skrandį“, nes kąsnis yra didelis. O dėl teiginio, kad iš mūsų nėra jokios naudos, tai reikėtų paklausti, kodėl tuomet mus kviečia, jeigu mes iš tikrųjų esam nereikalingi išlaikytiniai? Ar kviečia todėl, kad mes esam labai gražūs, iš meilės, ar todėl, kad vis dėlto kažko iš mūsų tikisi? Ar galbūt kviečia, kad mūsų „nepasiimtų“ rusai? Priežasčių galima rasti. Aš manau, kad nėra vienareikšmiško atsakymo. Yra ir įsitikinimas, kad kuo daugiau bus demokratiškų šalių, tuo geriau bus visiems. Ne tik Vakarų valstybėms, bet visiems. Ir dar – ar tik BVP lemia žmogaus laimę? Aš kaip tik manau, jog ne BVP. Daug kartų tai esu sakęs. Manau, jog ne tik būsima rinka lemia mūsų reikalingumą, bei ir tai, jog mes esam bendri demokratijos „statytojai“, mes padidinam Europos saugumą.
P.S.: Asmeniškai neabejoju, jog geriausiai narystei ES yra pasiruošę mūsų verslo atstovai, mažai tikėtina, jog jie neišnaudotų naujų galimybių. Tačiau ar realu tikėtis, jog ir mūsų kultūros atstovai, menininkai, inteligentai sugebės įsilieti į kokybiškai naują gyvenimą? Ar neliksime kultūrine provincija?
E.V.: Jie kol kas visai neblogai sugeba. Kiek aš žinau, jie žymiai anksčiau už verslininkus įsijungė į įvairius Europos projektus. Žinau ne tik garsių režisierių, bet ir mažiau žymių menininkų, kurie jau seniai dirba įvairiose Europos programose, gauna iš ten finansavimą savo projektams. Menininkai kaip menininkai – su savais „čiūdais“, tačiau, jei įsiliejo ispanai, portugalai ar graikai, tai įsiliesim ir mes. Nemanau, kad staiga paaiškės, jog lietuvių menininkai yra patys garsiausi Europoje visose srityse, bet savo galimybių ribose jie tikrai darbuosis.
P.S.: Pabaigai pafantazuokim: kaip pasisuktų Lietuvos istorija, jei į ES neįstotume?
E.V.: Nereikia ir fantazuoti, aš turiu pavyzdžius. Lietuva yra tris su puse milijono gyventojų turinti valstybė. Jai įstojus į Europos Sąjungą, yra pranašaujamas toks likimas kaip Danijai (geras modelis), Airijai (sektinas modelis), Suomijai ar Slovakijai, kurios, kaip ir Lietuva, Taryboje turi po septynis balsus. Jeigu mes įstojam, tai mūsų likimas yra tokioje kompanijoje. O jeigu neįstojam, tai kokios yra Lietuvos dydžio šalys, kurios nestoja? Yra Albanija („geras“ pavyzdys), yra Moldavija (dar „geresnis“ pavyzdys), yra ir Norvegija. Ar mes turim daugiau šansų tapti Norvegija, ar Moldavija..? Šiaip dabar Europos geopolitika yra taip suplanuota, kad mūsų neįstojimas ten labai daug sugriautų. Man atrodo, būtų tikrai blogai.
Interviu ruošė Jonas Žakaitis