Įspūdžiai iš Karaliaučiaus

Lapkričio 23–24 d. Karaliaučiuje vyko tarptautinė aukštųjų mokyklų studentų konferencija “Kaliningradas, kaip naujo Rusijos ir ES partnerystės modelio galimybė”. Šioje konferencijoje dalyvavo ir keli Instituto atstovai – delegacijos vadovė Edita Dranseikaitė, Giedrė Biržytė, Justinas Dementavičius bei Andrius Grikienis.

Moksline prasme konferencija nebuvo itin aukšto lygio – studentai savo kvalifikacija negali pranokti pripažintų specialistų tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų konferencijoje dalyvavusių šalių – Rusijos Federacijos bei Lenkijos – universitetų. Dėl šios priežasties, vietoje skaitytų pranešimų (dauguma jų buvo kiek nuobodoki) aptarinėjimo pamėginsime pateikti subjektyvias vieno iš konferencijos dalyvių mintis bei įspūdžius.

O įspūdis susidarė daugiausia šiais klausimais: ES ir Rusijos susitarimo dėl vizų režimo Rusijos piliečiams (Lietuva iš esmės tapo šio susitarimo objektu, nes jai teko smalsaus stebėtojo vaidmuo) vertinimas bei kaliningradiečių požiūris į Maskvą arba “centrą”.

Įdomu tai, jog vizų, kitaip vadinamų supaprastintais kelionės dokumentais, įvedimas nevertintas kaip Rusijos diplomatijos pergalė. Štai Viačeslavas Nikonovas, fondo “Politika” prezidentas ir Tarptautinio Maskvos universiteto politologijos katedros vadovas, pasiektus susitarimus vadino “žingsniu į šoną”. Tai esą ne pralaimėjimas, tačiau jokiu būdu ir ne pergalė. Vladimiro Putino ir jo atstovo Kaliningrado klausimais D. Rogozino džiaugsmas buvo interpretuojami kaip noro viešosios nuomonės akyse save parodyti kaip nugalėtojus pasekmė.

V. Nikonovas savo pranešime išdėstė Rusijos ir ES santykių viziją, paremtą neišvengiamu šių dviejų geopolitinių darinių suartėjimu. Šiuo suartėjimu suinteresuota tiek ES, tiek Rusija, tačiau tai nebūsiantis greitas ir sklandus procesas. Visgi tam tikrus jo etapus, bent Rusijos akimis, jau galima formuluoti.

V. Nikonovo nuomone, Rusija tranzito į Kaliningrado sritį bei vizų režimo įvedimo diskusijų kontekste privalėjo pasinaudoti galimybe pastūmėti į priekį vieną iš kertinių Rusijos interesų – bevizio režimo tarp ES ir Rusijos Federacijos įgyvendinimą. Pirmuoju žingsniu, V. Nikonovo manymu, galėjo tapti ilgalaikių supaprastintų Šengeno vizų suteikimas visiems Rusijos piliečiams. Taigi spręsti tranzito klausimą derėjo ne įvedant vadinamuosius, vien Lietuvoje galiojančius supaprastintus kelionės dokumentus, bet palengvinant visoje ES galiojančių Šengeno vizų suteikimo visos Rusijos piliečiams tvarką. Nors V. Nikonovas pats pripažino, jog šiandien bevizis ES ir Rusijos režimas atrodo utopija dėl paprastos priežasties – “neegzistuojančios pietinės Rusijos sienos”, tačiau demonstravo įsitikinimą, jog problema būsianti išspręsta.

Nepaisant akivaizdaus Rusijos intereso glaudžiau bendradarbiauti su ES, kalbėta ne prašytojo, rėmėjo ar galų gale mokinio tonu, būdingu Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, bet kreiptasi iš Rusijos, „kurios pavadinimas rašomas vien didžiosiomis“, pozicijų. V. Nikonovas akcentavo “ypatingus” Maskvos ir Vašingtono santykius po Rugsėjo 11-osios.

Požiūris, jog Rusija tampa svarbesniu partneriu Jungtinėms Amerikos Valstijoms nei Europa, matyt, tik pačios Rusijos fantazijose (o gal greičiau propagandinio pobūdžio tekstuose) gali atrodyti panašus į realybę, tačiau Rusijos pozicijų stiprėjimas JAV ir Europos nesutarimų kontekste neabejotinas. V. Nikonovas konferencijoje, skirtoje naujiems partnerystės tarp ES ir Rusijos modeliams aptarti, nesidrovėjo beveik arogantišku tonu kritikuoti “nevykusią” ES ekonominę sistemą ir “neapgalvotą” vieningos Europos viziją. Štai JAV esančios ekonominės sistemos pavyzdys, į kurį orientuojasi Rusija…

Neabejoju, jog pats pranešėjas puikiai supranta, kad Rusijos ateitis – suartėjimas su Europa. Kita vertus, tas suartėjimas, skirtingai, nei, ko gero, manytų skubantys ryšius su JAV traukyti prancūziškų kvepalų padauginę “europiečiai”, nevyks pagal Rusijos jungimosi prie Europos scenarijų. Rusai mažų mažiausiai tikisi, jog Europa irgi jungsis su jais. Kiek tokios viltys pagrįstos – kitas klausimas, tačiau Rusijos pozicija aiški. Kaip greitai kinta tarptautinė situacija, parodė staigi SSRS griūtis ir vis intensyvėjantys Atlanto bendruomenės irimo procesai. Todėl V. Nikonovo kalbos pabaiga, kurioje jis leido suprasti linkįs mums visiems susitikti “naujoje Europoje”, Europoje “be jokių ES ir jokių NATO”, ne vien kelia šypseną, bet ir verčia šiek tiek kritiškiau vertinti Lietuvoje kartais sklandančius ramios ir užtikrintos ateities sapnus.

Antras pastebėjimas susijęs su pačios Rusijos, taip drąsiai kartais bandančios planuoti pasaulio ateitį, perspektyvomis. Kaliningrado srities, kurios tarptautinis statusas mažų mažiausiai pakankamai neaiškus, kad skatintų spekuliatyvius kai kurių “Lietuvos aido” skaitytojų samprotavimus dėl srities atskyrimo nuo Rusijos, perspektyvos nėra aiškios. Naivu tikėtis, jog tarptautinėje arenoje būtų pradėtas kelti srities nepriklausomybės klausimas, tačiau sprendžiant Kaliningrado ateitį, vis daugiau lems pačių kaliningradiečių valia. Kokia gali būti separatistinių tendencijų, kurias ir šio apsilankymo srityje metu teko pajusti, išraiškos forma, sudėtinga atsakyti, tačiau neabejotina, jog geografinis atskirumas nuo Rusijos nėra vien kelionių problema.

Kaliningrado Dūmoje mažumą sudarančio Dešiniųjų aljanso lyderis S. Ginzburgas savo pranešime žodį „separatizmas“ vartojo taip dažnai, jog galėjo susidaryti įspūdis, kad Kaliningrado atsiskyrimas nuo Rusijos ir yra tikroji konferencijos tema. Ir visai nesvarbu, jog pranešėjas separatizmą be išlygų vadino neigiamu reiškiniu – kalbėti apie Kaliningrado nepriklausomybę šiandien reikštų ne tik politinę savižudybę, bet ir problemas su Rusijos teisėsaugos institucijomis.

Separatizmas tampa proeuropietiškų liberalių srovių politinės kovos su “centru” Maskvoje įrankiu. S. Ginzburgas beveik atvirai leido suprasti: jeigu “jie” Maskvoje nesirūpins Kaliningradu, jo vystymusi, parama, neliberalizuos taisyklių, nesuteiks savarankiškumo bent ekonominėje srityje – separatistinės tendencijos stiprės. Supraskime taip: Kaliningrado dešinieji prieš separatizmą, tačiau vienintelis būdas kovoti su juo – Kaliningrado ekonominis vystymas ir kaliningradiečių gyvenimo standartų artinimas prie aplinkinių ES šalių lygio.

Maskva puikiai supranta, jog ekonomiškai Rusiją gerokai lenkiantis Kaliningradas tikrai netaps labiau orientuotas į centrą. Sritis dreifuoja į Europą, ir, ko gero, bus joje – su Rusija ar be jos. S. Ginzburgas atvirai dėstė, jog kalbėdamas apie Kaliningrado ekonominį atsilikimą ir žemą gyvenimo lygį, jis orientuojasi ne į Rusijos regionus ir net ne į Maskvą ar Sankt-Peterburgą, bet i aplinkinių šalių sostines – Rygą, Vilnių, Varšuvą.

Galų gale jo poziciją, jog rūpintis dera pirmiausia Kaliningrado interesais, atskiriant juos nuo visos Rusijos interesų, tegalima vadinti separatistine. Panašų žaidimą su Maskva, siekdami išpešti kuo daugiau naudos savo šalims, vykdė ir okupuotų bei paverstų sąjunginėmis respublikų lyderiai.

Belieka prisiminti vizų klausimą. S. Ginzburgo požiūris beveik sutapo su V. Nikonovo – supaprastinti kelionės dokumentai euforijos nekelia ir tikrasis tikslas turėtų būti palengvinta ilgalaikių Šengeno vizų gavimo tvarka. Belieka pridurti smulkmeną – tos vizos būtų suteikiamos tik Kaliningrado srities gyventojams.

A. Dugino doktrina, jog Rusija negali būti Rusija be imperijos, neabejotinai randa atgarsį ir šios valstybės vidaus bei užsienio politikoje. Pagrindiniu nacionaliniu interesu laikomas imperijos išsaugojimas. Dėl to liejamas kraujas Čečėnijoje ir dėl to skeptiškai vertinamos Kaliningrado nepriklausomybės perspektyvos. Kolonijinė imperija kovoja, tačiau amžinų imperijų nebūna.

Ir todėl ponui V. Nikonovui taip pat galime paskirti pasimatymą Naujoje Europoje. Pasimatymą, kurio gali tekti laukti ne vieną dešimtį metų.

Bet kai mūsų vaikaičiai jau sulauks amžiaus, tinkamo anglų abėcėlės studijoms, ponas V. Nikonovas galbūt turės galimybę atrasti pasimatymo vietą pagal iš tikrųjų vieningos Europos žemėlapį. Žemėlapį darinio, kuriame Rusijos nacionalinė valstybė suras savo vietą, bet kartu ir darinio, kuriame bus ištirpusios garsiausios pasaulio imperijos, o savo vizijų A. Dugino ir V. Nikonovo pasekėjai galės ieškoti nebent istorijos vadovėliuose.

Andrius Grikienis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.