„Nėra laiko“ arba „Kas yra Atviros visuomenės kolegija?“

Nėra laiko?

Šiandien madinga pabrėžti pašėlusį modernaus gyvenimo tempą: daugelis mūsų – nuo mokinių iki pensininkų – linkę skųstis negalį skirti pakankamai laiko kitiems žmonėms arba dalykams, kurie juos domina. Pasiteisinimas „neturiu laiko“ tapo tarsi ritualine formule, o patarimų knygelės à la „Kaip planuoti laiką“ – perkamiausiais leidiniais, nors, rodos, nuo amžių pradžios para teturėjo 24 valandas.

Visgi ne vienas TSPMI studentas nusprendžia neapsiriboti dieninėmis politikos mokslų studijomis ir papildomai dirba arba neakivaizdžiai studijuoja (paprastai teisę), teigdamas siekiąs užsitikrinti geresnę ateitį. Yra ir dar viena galimybė, apie kurią išgirstame jau būdami pirmakursiais – iš kitų kursų studentų arba prof. A. Jokubaičio per „Šiuolaikinių politinių teorijų“ paskaitas. Ši alternatyva, kasdienėje TSPMI kalboje įvardijama tiesiog kaip „Kolegija“, nežada greitesnės karjeros antro diplomo pavidalu, bet suteikia progą išsiugdyti įgūdžius, kurie pravers jos siekiant, o gal net pakreips planus kita linkme.

Nematoma, bet atvira

Atviros visuomenės kolegija (AVK) angliškai paradoksaliai vadinama „nematomąja“ (Invisible College) – kaip ir visos kitos atitinkamos įstaigos buvusiose Rytų bloko šalyse. Dieninių bakalauro studijų studentai priimami tik vieneriems mokslo metams (sėkmingos studijos gali būti pratęstos, bet ilgiau kaip trejus metus nelieka niekas). AVK studentams neteikiami kreditai, nerašomi pažymiai, neskaitomos nustatytų disciplinų paskaitos – šia prasme Kolegija yra nematoma, pasislėpusi viename kabinete Atviros Lietuvos fondo patalpose Vilniaus senamiestyje.

Kita vertus, daug svarbesnė šios institucijos ypatybė, leidžianti jai vadintis Atviros visuomenės kolegija, yra ta, jog čia skatinamos diskusijos Lietuvos visuomenei aktualiomis mokslo temomis. Būtent konstruktyvių intelektualių diskusijų neretai trūksta akademinėse universitetų bendruomenėse – tiek dėl jų dydžio, nemobilumo ir formalių suvaržymų, tiek dėl jų narių nesuinteresuotumo savo veiklos atžvilgiu, aukštąjį mokslą paverčiančio paviršutiniška diplomų gamyba.

AVK priima kelių pakopų konkursą (rašto darbas, esė egzaminas ir pokalbis) įveikusius visų Lietuvos universitetų studentus, sudarydama jiems galimybę neužsidaryti savo pagrindinių studijų dalyko rėmuose, atrasti bei toleruoti kitus požiūrius. Ir, nors „nėra laiko“, į vieną studijų vietą Kolegijoje kasmet pretenduoja iki 6 studentų.

Ką ten veikti?

Praktiškai ką tik nori. Ateidami į Kolegiją, studentai atsineša kokią nors individualaus socialinės arba humanitarinės pakraipos mokslinio darbo idėją – kad ir pačią kontroversiškiausią. AVK suteikia sąlygas jas įgyvendinti su akademinių vadovų, čia vadinamų tutoriais, pagalba. Teisės studentai užsiima politinės filosofijos ar etikos studijomis, filosofai – kino kritika, istorikai – psichologija, politologai – ekonominiais ar istoriniais klausimais ir t. t. Niekas nedraudžia savo metinį rašto darbą paskirti šiuolaikinės elektroninės muzikos arba gruzinų filosofo M. Mamardašvili darbų tyrinėjimams. Individualių studijų projektai kartais visiškai nieko nesako apie pagrindinę AVK studentų specialybę – dažnai jie liudija apie interesus, neišsitenkančius universitetinių disciplinų ribose.

Kolegijoje ribos sąmoningai trinamos – tarpdisciplinarumo principas yra toks pat svarbus kaip ir individualių studijų. Semestrinių ir metinių rašto darbų gynimai bei kita studijų Kolegijoje forma – seminarų ciklai – kritiškoms diskusijoms suvienija skirtingų sričių atstovus, kurie ir tapę alumnais jaučiasi AVK bendruomenės dalimi.

Ilga ir trumpa istorija

Pasak pirmojo AVK vadovo prof. L. Donskio, Kolegijos ištakos susiję su sena Oksfordo tradicija. Nematomoji kolegija ten reiškė anapus universiteto veikusias asociacijas, kuriose spręsti visuotinai svarbūs mokslo ir tikėjimo klausimai. Iš Anglijos kilusi ir tutoriavimo praktika, kai studentą globoja vienas dėstytojas, ne tik vadovaujantis jo moksliniam darbui, bet per asmeninį bendravimą įtraukiantis ir į savo akademinių pažinčių ratą. Kolegijoje studentas ir tutorius kartu yra atsakingi už visus metus rašomą darbą.

Panaši neregimoji mokykla nuo seno veikė ir Vengrijoje, kuri vėliau buvo atgaivinta filantropo G. Soroso fondo. Pagal šį pavyzdį apie 1995 m. kolegijos imtos steigti kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, siekiant skatinti aukštojo mokslo reformas, konservatyvios akademinės sistemos permainas, gaivinti labiausiai sovietmečiu nukentėjusius – socialinius ir humanitarinius – mokslus. Dabar tokios įstaigos gyvuoja ir Gudijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Moldovoje, Jugoslavijoje bei Kirgistane.

Atviros visuomenės kolegija, kaip neformalaus ugdymo institucija, Atviros Lietuvos fondo Vilniuje buvo įsteigta 1997 m. Ketvirtus metus iš eilės ji leidžia savo studentų ir tutorių straipsnių rinkinį „Seminarai“. 2002/3 mokslo metų pavasario semestrui AVK, bendradarbiaudama su TSPMI, Italų kultūros institutu, Švedijos karalystės ambasada, Lenkų institutu ir Prancūzų kultūros centru, parengė „Kino akademijos“ projektą, kuriame Vilniaus universiteto studentams „Europos kino istorijos“ kursą dėsto buvusi Kolegijos tutorė doc. dr. G. Arlickaitė.

Ateities perspektyvos

G. Soroso planai investuoti į kultūrą ir švietimą posovietinėse šalyse rėmėsi prielaida, jog ilgainiui jo fondo įsteigtos organizacijos taps išlaikomos vietinių išteklių. Kol kas tik „Kino akademija“ buvo paremta iš šalies, o ne Atviros Lietuvos fondo lėšomis. Tokiame kontekste ir AVK ateitis darosi gana miglota, nors dabartinis jos direktorius A. Vasiliauskas optimistiškai teigia, jog Kolegija yra pernelyg gera idėja, kad galėtų išnykti.

Jo nuomone, Kolegija neabejotinai reikalinga kaip sunkioje padėtyje atsidūrusios Lietuvos švietimo sistemos papildas, bet jau dabar aišku, jog taikydamasi prie naujų realijų ji turės keistis – galbūt šlietis prie universitetų. Kolegija turėtų likti atskira viešoji įstaiga, kurios steigėjas būtų kuris nors lankstus ir suinteresuotas Vilniaus universiteto padalinys.

* * *

TSPMI studentai nuolat sudaro didelę dalį stojančių ir besimokančių AVK (šiemet jų yra 6 iš 19), o du profesoriai – E. Nekrašas ir A. Jokubaitis – yra ilgamečiai Kolegijos tutoriai. Tad norint laiko galima atrasti: visos knygelės „Kaip susitvarkyti gyvenimą“ teigia, jog pirmiausia reikia nusistatyti gyvenimo prioritetus ir 80 proc. savo laiko skirti 20 proc. užsiėmimų – pačių svarbiausių, o ne atvirkščiai. Tuomet tai, kas reikšmingiausia, bus įvykdyta, o kas ne taip reikšminga, vėliau galbūt pasirodys dar labiau neverta dėmesio.

Indrė Balčaitė

Indrė Balčaitė

2005 m. baigė politikos mokslų bakalauro studijas TSPMI, yra Corp! “RePublica” filisterė. 2012-2013 m. vienerius metus praleido Pietryčių Azijoje, rinkdama medžiagą doktorantūros tyrimui, vykdomam Londono universiteto Orientalistikos ir Afrikos studijų mokykloje.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

2 atsiliepimai apie straipsnį “„Nėra laiko“ arba „Kas yra Atviros visuomenės kolegija?“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.