Turkija yra musulmoniška šalis, kurioje 99% gyventojų išpažįsta islamą. Tačiau turkiškasis islamas visą laiką skyrėsi ir tebesiskiria nuo pasaulyje dominuojančio šios religijos modelio, būtent – arabiškojo. Turkijos variantas yra nuosaikesnis, nors šalies politiniame gyvenime vis dėlto vaidina svarbią rolę.
—
Islamas – pavojingas politinis ginklas
Visame pasaulyje – tiek islamiškose, tiek krikščioniškose valstybėse – buvo ir tebėra politinių partijų bei idėjų, kurios skelbiasi esančios paremtos religija. Partijos pasinaudoja religija tam, kad ateitų į valdžią arba reprezentuotų savo subkultūrą toje konkrečioje šalyje. Tačiau islamiškose valstybėse religija gali tapti pavojingu įrankiu užimti valdžią ir užvaldyti valstybę. Tokio pobūdžio bandymai ne vieną šalį nuvedė į naujas krizes ir sukūrė nedemokratines eras, tokias kaip Irano islamo revoliucija 1979-aisiais. Taip yra todėl, kad islamas visgi yra labiau į visas gyvenimo sritis įsismelkianti religija: ji veikia tiek politiką, tiek teisę, įsitvirtina kasdienėje piliečių veikloje. Šios priežastys lemia ir tai, kad islamas yra atviresnis manipuliacijai.
Pasaulietinės Turkijos sėkmės priežastys
Norėdama išspręsti minėtas problemas ir išvengti radikalių judėjimų įtakos šalyje, Turkija pasirinko pasaulietiškos valstybės kelią ir ėjo juo pastaruosius aštuoniasdešimt metų. Dėl jau minėtos priežasties – turkiškojo islamo reliatyvaus nuosaikumo – Turkijos gyventojai nematė jokių problemų, trukdančių jų šaliai būti sekuliaria. Taip pat verta pastebėti, kad dėl turkiškojo ikimusulmoniškojo gyvenimo būdo ir amžius trukusio kosmopolitiško gyvenimo Anatolijoje skirtingos rasės bei tikėjimai – graikų ortodoksai, armėnų ortodoksai bei katalikai, Asirijos krikščionys ir judėjai – seniai gyvena kartu. Tai leido turkams nesunkiai priimti pasaulietinės valstybės tvarką.
Islamo partija – pavojus turkiškai demokratijai?
Šiomis dienomis nuosaikiojo islamo jėgos yra Turkijos valdžioje. Dešinės pakraipos politinė partija, vadinama „Teisingumo ir vystymosi partija“, turi du trečdalius vietų parlamente. Ši partija prieš keletą metų buvo sukurta iš kiek radikalesnės islamiškos. Turkijos gyventojai, kuriems nusibodo ankstesnės problemų nesprendusios vyriausybės, nematė pavojaus per praėjusius rinkimus balsuoti už kad ir nuosaikiąją, bet visgi religinę politinę jėgą. Kitais žodžiais tariant, pusė partijos balsų buvo kaip tik gauta už tai, kad ji propagavo islamiškumą. Vos atėjusi į valdžią, partija suformavo vieną labiausiai reformatoriškų vyriausybių Turkijos istorijoje. Žinoma, yra ir kita priežastis, skatinanti reformas. Tai Europos Sąjunga. Bet vis tiek stebina tai, kad islamiška partija gali būti taip atsidėjusi reformoms.
Nors permainų politika, kurią propaguoja „Teisingumo ir vystymosi partija“, tenkina daugelį piliečių, tie patys piliečiai taip pat turi abejonių dėl šios politinės jėgos. Ypač provakarietiški elito sluoksniai yra sunerimę dėl partijos ateities politikos planų, kurie galėtų nuvesti šalį link konservatyvaus, nedemokratinio režimo. Visgi tikiuosi, kad valdančioji partija tęs reformas, kurios stiprina šalyje demokratiją, ir daugiau nebeatsigręš į savo radikalias šaknis. Tikiu, kad turkiškasis islamas niekada netaps radikalus ir išliks efektyviu barjeru, saugančiu religiją nuo išnaudojimo bei manipuliacijų.
Utku Tuncay, Marmaros universiteto politikos ir tarptautinių santykių magistras specialiai “Post Scriptum” iš Stambulo