Politika ir kultūra. Perskaičius taip formuluojamą antraštę, kyla klausimas, ar galima vienas kitam priešpastatyti tokius reiškinius kaip politika ir kultūra, koks yra jų tarpusavio ryšys. Atsakymas greičiausiai būtų toks – viskas priklauso nuo to, kaip apibrėžiami politikos ir kultūros fenomenai. O apibrėžimų yra tikrai ne vienas ir ne du.
—
Politikos ir kultūros apibrėžimų paieškos
Pradėkime nuo politikos apibrėžimo. Vieni politiką supranta kaip valstybės ar vyriausybės veiklą. Tokios nuomonės laikėsi Platonas, Aristotelis, Makiavelis, T.Hobsas ir kiti garsūs filosofai. Politika – tai valstybės valdymo menas. Tai menas sukurti taisykles, kurių laikydamiesi žmonės galėtų gyventi tokioje visuomenėje, valstybėje, kurioje galėtų siekti savo užsibrėžtų tikslų.
Kiti politiką supranta kaip įstatymo leidybos procesą, teisinį reguliavimą. Tai daugiau techninis požiūris į šį reiškinį. Jis atsiriboja nuo normatyvinių teiginių ir remiasi daugiau empirika.
Galiausiai politiką reikėtų suprasti ne tik kaip reiškinį, kuris vyksta tik valstybės lygmeniu. Politika vykdoma kiekviename gyvenimo etape ir įvairiais lygmenimis. Kiekvieną dieną, valandą, akimirką mes deramės su kuo nors, norėdami įgyvendinti savo interesus. Deramės su savo tėvais, dėstytojais, draugais, mylimaisiais. Visa tai yra politika – socialinis procesas, mediatorius, kuris padeda išspręsti iškilusius konfliktus surandant kompromisą. Tik jos dėka valstybės ar visuomenės gyvenimas yra sureguliuojamas ir nukreipiamas tokia linkme, kad būtų išvengta anarchijos ir chaoso.
Kaip matyti, vieningos politikos sampratos nėra ir turbūt niekados nebus, nes tai pernelyg sudėtingas reiškinys. Tačiau dar sudėtingiau apibrėžti kultūrą.
Kas yra kultūra? Šis klausimas daugeliui mokslininkų kelia galvos skausmą jau keletą amžių. Nepaisant koncepcijų gausos, manoma, kad 1871 m. E.B.Tayloro kultūros apibrėžimas yra pats tiksliausias, o visi kiti yra vienokios ar kitokios jo modifikacijos. Šis apibrėžimas skamba taip: „Kultūra plačiausia jos etnografine prasme yra visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, įstatymus, papročius ir visa kita, ką žmogus įgijo būdamas visuomenės dalimi“. Perskaičius šį apibrėžimą, susidaro įspūdis, kad kultūra apima viską. Galima būtų teigti, kad kultūra yra žmogaus sukurta aplinkos dalis, į kurią patenka viskas.
Kas ką labiau veikia?
Kiti teigia, kad kultūra yra procesas, kurio metu žmonės, kontaktuodami vieni su kitais betarpiškai ar meno kūrinių dėka, įgyja žinias, sentimentus, tikėjimą ir t.t. Bet, nepaisant šių diskusijų, yra aiškus vienas dalykas – kultūra yra žymiai platesnis ir sudėtingesnis reiškinys už politiką, o pati politika yra kultūros dalis. Todėl kalbėti apie kultūrą ir politiką kaip apie vienas kitam lygius reiškinius nelabai galima. Kad jie vienas kitą veikia ir keičia net neverta ginčytis, bet kultūra visgi turi daugiau įtakos politikos, jos koncepcijos formavimuisi.
Žinoma, kai kuriais išskirtiniais atvejais valstybės (o tiksliau jų vadovų, lyderių) vykdoma politika gali mėginti pakeisti tos šalies kultūrines vertybes, papročius, diegti naujus. Čia geras pavyzdys gali būti Kemalio Atatiurko valdoma Turkija po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo pabandyta šioje musulmoniškoje valstybėje įgyvendinti vakarietiškos valstybės modelį, kuris labai skiriasi nuo islamiškojo. Viso šito rezultatas tas, kad Turkija šiuo metu yra kaip J.V.Gėtės Faustas pakibusi tarp „dangaus ir žemės“. Joje veikia Vakarų valstybės modelis, bet dar daugelyje gyvenimo sferų yra gajus islamiškasis pradas, o islamiškajam pasauliui Turkija yra pernelyg vakarietiška valstybė.
Kultūra dažnai suvokiama pernelyg siaurai
Bet grįžkime prie vienos problemos, kurią paminėjau kalbėdamas apie politikos ir kultūros santykį. Kodėl taip dažnai kultūra ir politika yra tarsi laikomos atskirais, niekaip vienas su kitu nesusijusiais reiškiniais? Mano manymu, kultūra dažnai yra suprantama pernelyg siaura prasme. Išgirdus „kultūra“, visiems iškart kyla asociacijos su literatūra, šokiu, muzika, daile ir t.t. Apibendrinant būtų galima sakyti, kad kultūra yra tapatinama su tokiais dalykais, kurie yra priskiriami „meno“ sąvokai.
Tokį žmonių požiūrį lemia ir valstybės vykdoma politika. Daugelyje pasaulio valstybių yra kultūros ministerijos, kurios iš tiesų daugiausiai vienokia ar kitokia forma užsiima meno kuravimu. Todėl labai dažnai žmonės pamiršta, kad kultūros sudedamąja dalimi yra religija ir netgi ta pati politika. Nesusimąstoma, kad politika yra kultūros dalis. Visa tai, ką daro politikai, biurokratai, yra vienokia ar kitokia kultūros veiksnių išraiška. Žmogus gimsta, auga tam tikroje socialinėje aplinkoje, kurioje formuojasi jo pasaulėžiūra. Nori jis to ar nenori, jis yra jos paveiktas. Todėl kartais juokingai atrodo žmonės, kurie, sakykime, 20 metų ar net daugiau išpažino krikščionybę, o po to staiga atsivertė į islamą, budizmą ar kokią kitą religiją. Juokinga ta prasme, kad asmuo augęs krikščioniškomis vertybėmis paremtoje bendruomenėje, kurioje susiformavo jo pasaulėžiūra, staiga ima teigti, kad tiki ir išpažįsta visai priešingas tradicijas, vertybines normas. Tai juokinga, nes jis užaugo visiškai kitoje kultūrinėje aplinkoje ir, nori jis ar nenori, ši aplinka veiks daugelį jo sprendimų ir veiksmų.
Svarbi meno funkcija
Šiuo metu pasaulyje yra rašoma daugybė mokslinių darbų apie tai, kaip per amžius susiformavęs tautos mentalitetas veikia jos vykdomą politiką ir atsispindi konkrečiuose politiniuose sprendimuose. Tarkime diskusijose dėl Europos Sąjungos ateities labai akivaizdžiai matosi, kad stiprios, centralizuotos valstybės tradiciją turinti Prancūziją pasisako už tokio tipo Sąjungą, o federalistinė Vokietija, kuri daugybę amžių buvo daugiau geografinė sąvoka, o ne politinis darinys, pasisako už federalinį organizacijos modelį. Ir visa tai atsiranda iš valstybės tradicijos, jos politikų, žmonių sampratos apie valstybę.
Tačiau beskaitant gali kilti vienas klausimas: kaip tarpusavyje sąveikauja politika ir kultūra, kas tarp jų atlieka tarpininko vaidmenį? Šioje vietoje reikėtų pakalbėti apie mano jau minėtą meną.
Kas yra menas? M.Edelmanas teigia, kad „menas yra tas šaltinis, iš kurio išplaukia politiniai diskursai, įsitikinimai apie politiką“. Per meno kūrinius žmogų pasiekia jį supanti socialinė aplinka, kultūra. Dar būdamas vaikas, žmogus mato paveikslėlius, girdi dainas, pradeda skaityti knygas, per kurias vienaip ar kitaip yra perduodami jo socialines aplinkos įvaizdžiai. Tie įvaizdžiai formuoja žmogaus pasaulėžiūrą. Pagalvokime, kiek pasikeitė mūsų požiūris į kai kuriuos dalykus, apie kuriuos mes vaikystėje perskaitėme knygose, matėme filmuose. Manau, tiems, kurie yra skaitę E.M.Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“ ar K.Voneguto „Skerdykla Nr. 5“, visiems laikams atmintyje išliks jų aprašyti žiaurumai ir neigiamas požiūris į karą.
Šiais laikais meno sąvoka aprėpia labai plačius laukus. Į šios sąvokos rėmus laisvai gali pakliūti ir laidų reportažai, žinios, kurios šiais laikais vis labiau ir labiau tampa svarbios formuojant mūsų požiūrį į įvairius dalykus. Atidžiau pasižiūrėjus į tokių kanalų kaip CNN ar BBC rodomas laidas, galima pastebėti, kad jos tuo pačiu ir formuoja, ir atspindi Vakarų pasaulio požiūrį į kitus pasaulio kraštus ar į tam tikrus klausimus.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad menas yra mediatorius tarp kultūros ir politikos. Per meną, atskirus jo komponentus į žmonių kasdienybę yra siunčiami juos supančios socialinės aplinkos signalai, kurie veikia politinių sprendimų priėmimą.