Religija ir tarptautiniai santykiai: tikiu, vadinasi, valdau?

Mums reikia užmušti abu dievus Lamga;
Iš jų kraujo mes sukursime žmoniją,
Tarnauti dievams tebūnie jos pareiga…

(G. Beresnevičius. Religijų istorijos metmenys)

—

Mokslo revoliucijos tikslas buvo racionalizuoti net ir visuomeninių reiškinių paaiškinimą. Tačiau, nepaisant visuotinės visuomeninių procesų ir socialinių mokslų racionalizacijos, didžiausia grėsme pasaulio taikai ir saugumui yra laikomas religinis fundamentalizmas, religiniai judėjimai, ypač klestintys tuose pasaulio regionuose, kur modernizacija (kaip racionalizacijos išraiška) nepasiteisino. Iš čia kyla būtinybė atskleisti tris religijos (kaip tikėjimo dieviškumu) skleidimosi tarptautiniuose santykiuose būdus, kurie neleidžia atmesti religijos įtakos politikos mokslams bei tarptautiniams santykiams: pirma, religiniai įsitikinimai išlieka įtakingi kaip vertybinis užsienio politikos sprendimų pagrindas (ar bent jau dalis); antra, religija vis dar svarbi kaip legitimumo šaltinis; trečia, religija vis dažniau tampa aktualiu užsienio politikos klausimu.

Labai panašiai religijos įtaką tarptautiniams santykiams apibūdina ir Jonathanas Foxas, JAV politikos mokslų profesorius (Fox J. Religion as an Overlooked Element of International Relations International Studies Review. – Fall 2001. – Vol. 3. – Issue 3). Tačiau atviras tebelieka klausimas, ar religijos įtaka tarptautinei politikai iš tiesų stiprėja, ar ji tampa tiesiog priemone siekiant Realpolitik apibrėžiamų tikslų. Kai Popiežius skelbia karus netinkama konflikto sprendimo priemone ar Dalai Lama Kinijos oficialios valdžios yra laikomas separatistų lyderiu, o galingiausių pasaulio valstybių lyderiai vis dažniau griebiasi religinės retorikos, religiniai klausimai, be kita ko, tampa patogia išorinio spaudimo forma.

Religija ir politinės nuostatos

Jau kuris laikas visi ir visur kalba apie religijos individualizavimą ir “privatizavimą” kaip dar vieną bandymą panaikinti religinį matmenį politikoje (Adomėnas M. Kaip turėtume gyventi // Naujasis židinys, 2003/4). Be abejo, kiekvienas politinis veikėjas veikia vadovaudamasis vienomis ar kitomis subjektyviomis nuostatomis ar tikėjimais, kurie dažnai būna stereotipiniai. J.Foxas yra linkęs teigti, kad net ir ateisto vertybinės nuostatos neišvengiamai vienaip ar kitaip yra susijusios su religiniais įsitikinimais, nes visos vertybinės sistemos yra religinės kilmės. Neveltui tokį ryšį nusakyti bandantis M. Adomėnas cituoja Carlo Schmitto teiginį, kad “visos vaisingos modernios valstybės teorijos sąvokos yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos” (Adomėnas M. Politinė teologija ir kas toliau // Tradicijos likimas). Nepaisant teiginių, kad šiuolaikinė (postindustrinė ar postmoderni) visuomenė tampa vis sekuliaresnė, o sienos tarp politikos ir religijos – nebeįveikiamos, religijos fundamentalistams vis lengviau mobilizuoti žmonių grupes; mases valdo ne tik „nešališkos“ CNN tipo televizijos, bet ir tūkstančiai viešai ir slaptai remiamų religinių televizijos ir radijo stočių (vien JAV tokių yra apie 200 krikščioniškų televizijų ir 1,5 tūkst. radijo stočių), milijonai religinių leidinių. Sektos klesti, o civilizacijų vaizdiniai kuriami ant religinio identiteto pamatų.

Kita vertus, net ir geriausių ketinimų turintiems politikams tenka remtis ne tik asmeniniais religiniais įsitikinimais, bet ir taikytis prie visuomenės tikėjimo ir jo išpažinimo tradicijos. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos monarchai tiek per pirmą, tiek per antrą Irako karą negalėjo atvirai remti JAV veiksmų prieš musulmonų bendruomenės narį Saddamą Husseiną – nesvarbu, pateisinami jo veiksmai ar ne.

Religija kaip pateisinimas

Žinoma, nė viena religija, kaip ir ideologija, nepajėgi išspręsti visų politinėje praktikoje kylančių rebusų. Radikalūs religiniai įsitikinimai gali mobilizuoti masių pritarimą konkrečiam sprendimui, tačiau doktrininiai apribojimai ir vidinis nelankstumas, svarstant ne tik tokius asmens laisvos valios klausimus kaip gimstamumo kontrolė ar eutanazija, bet ir dvišalius santykius, trukdo spręsti politikos praktikos problemas. Geriausias pavyzdys yra sionizmas, aktyviai formavęsis nuo XIX a. pabaigos ir išlaikęs dominuojančias pozicijas Izraelio užsienio politikos diskurse.

Kitas kryptingų moralinės atramos tarptautiniams konfliktams paieškų pavyzdys yra teisingo karo doktrina, savaip varijuojanti kone kiekvienoje religijoje, o iš jų perkeliama ir į politinį diskursą. Vakarietiškus teisingo karo principus pirmieji pagrindė Šv. Augustinas bei Tomas Akvinietis. Tad nenuostabu, kad tarptautinių santykių specialistai, pasitelkę savo teologinį (ne)išmanymą, bandė tuos principus taikyti ir aktualiausiai – antrojo karo Irake – situacijai. Ne kartą buvo bandoma ir vienintelio panašumo principu lyginti teisingą karą su šventuoju musulmonų karu džihadu. Islamo tikėjimo tiesose užfiksuotas pasaulio padalijimas į musulmonišką (al-Islam), valdantį, ir nemusulmonišką (dar al-Islam), atsiversiantį ir valdomą pasaulius vakariečiams kelia panišką (dažnai nesąmoningą) baimę (Jahnson J. T. Jihad and Just War. – First Fings 124, June/July).

Siekiant universalios tarptautinės bendruomenės sukūrimo, kurioje aukščiausias valdžios autoritetas priklausytų vienai tarptautinei organizacijai, galima būtų pasinaudoti Katalikų bažnyčios pasauliniu institucionalizacijos pavyzdžiu. Vatikano II susirinkimo nutarimai tą ir byloja: “Aišku, jog turime visas jėgas skirti parengti laikams, kuomet tautų sutikimu bus galima uždrausti bet kokį karą. Tam, be abejo, reikia įkurti visuotinę viešosios valdžios instituciją, kurią visi pripažintų ir kuri būtų tikrai pajėgi visiems garantuoti saugumą, teisingumo vykdymą bei teisių gerbimą” (Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje // Vatikano II susirinkimo nutarimai). Net ir tose Vakarų visuomenėse, kuriose religija yra praradusi savo galimybę daryti įtaką politiniams procesams, tikėjimas yra persmelkęs sekuliarią pasaulėžiūrą bei politinius ir socialinius prietarus. Pavyzdžiui, buvusios radikaliai katalikiškos valstybės Prancūzija ir Vokietija užsispyrusios gina krikščioniškuoju socialiniu mokymu paremtą ES valdymo modelį.

Religija kaip tarptautinių santykių klausimas

Turint omenyje, kad vienos religijos išpažinėjų yra bent keliose valstybėse ir jokiuose istoriniuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad tikėjimas ar religija yra valstybės vidaus klausimas, religija nuolat tampa tarptautinės politikos klausimu. Pirmiausia tai lemia vietiniai religiniai ar etnoreliginiai konfliktai, kurie dažnai pasklinda į kitas valstybes ir tampa dvišaliais ar net daugiašaliais nesutarimų židiniais, kaip kad buvo Jugoslavijos byrėjimo metu.

Antra, naudodamos pažangiausias informacines technologijas ir kitus techninius pasiekimus religinės grupelės gali nesunkiai verstis terorizmu, griauti bet kokius atskyrimo tarp viešosios ir religinės valdžios likučius tokiose valstybėse kaip Iranas, Libija ar Sudanas. Tokios pseudoreliginės organizacijos labai sėkmingai demonizuoja visus aplinkinius. Trečia, tarptautinės politikos klausimu tampa ne pati religija, o teisė ją išpažinti (beje, tarptautinės politikos praktikai ir teoretikai šioje vietoje veik nesigilina, kuo gi skiriasi tikėjimo teisė nuo teisės išpažinti religiją). Nesunku įsivaizduoti, kad šių teisių pažeidinėjimas gali tapti tinkamu pagrindu tarptautinei intervencijai, ypač turint omenyje, kad JAV Valstybės departamentas nusprendė kasmet rengti religijos teisių apsaugos ataskaitą.

Religija kaip priemonė

George‘as W.Bushas po rugsėjo 11-osios išsiruošė į “kryžiaus žygį” prieš Afganistaną, vėliau – Iraką, o Osama bin Ladenas ir S.Husseinas atitinkamai per “Al Jazeera” ir Irako nacionalinę televiziją kvietė musulmonus į šventą karą, tik nei vienas, nei kiti net nebandė išsiaiškinti, ką iš tiesų apie tokius karus byloja religiniai tekstai. Savo rinkimų kampanijoje dabartinis JAV prezidentas, kaip ir buvęs jo konkurentas Alas Goras, pabrėžė religinių bendruomenių teikiamų socialinių paslaugų svarbą visuomenės gerovei, tačiau, pradėjęs karo prieš Iraką kampaniją, jis nereagavo į JAV katalikų vyskupų konferencijos raginimą visomis priemonėmis vengti karinio konflikto. “Hamas” nariai – didžiausi Izraelio priešai, JAV vadinami teroristais, tačiau būtent jie yra išplėtoję tokį socialinių paslaugų teikimo tinklą, kuris neleidžia gatvėse išmirti daugeliui palestiniečių.

Taigi religija arba religinis žodynas tampa priemone siekiant politikos autoriteto ar žiniasklaidos palankumo. Tai tik keli paminėtini faktai, kurie verčia abejoti, ar iš tiesų pastaruoju metu didėja religijos įtaka tarptautiniams santykiams, ar tiesiog pasirenkamas lengviausias būdas tapti patraukliu lyderiu, kuris kartu su savo tauta tiki dievais ir demonais, o gėris būtinai turi nugalėti blogį (o gal tas, kuris nugali, ir yra gerasis?). Toks tikintis lyderis, kuris nenuskriaustų nė musės, masinėje sąmonėje užsitikrina bet kokių savo veiksmų pateisinimą; tikėjimas arba religija, jos išpažinimo teisė tokiu atveju yra paverčiama vienu svarbiausiu užsienio politikos aspektu, o tai sukuria tinkamą pagrindą naudotis ja kaip spaudimo priemone.

Religinis žodynas padeda sukurti tai, ką Vytautas Kavolis vadina simboliniu autoritetu, gebančiu jungti konkrečių socialinių egzistencijos sąlygų suvokimą ir emocinį poveikį turinčią viziją (Kavolis V. Civilizacijų analizė). Tačiau vizija turi būti būtent tokia, kokios trūksta konkrečioje situacijoje atsidūrusiai konkrečiai visuomenei (ar tiesiog potencialiems rinkėjams). Kaip tik tai ir gali pasiūlyti religija: nusakyti faktų ir veiksmų priežastis, prognozuoti, pateikti vertybinę sistemą, adaptuotą konkrečiai visuomenei. Religijos iš tiesų dažnai yra net gąsdinančiai nuoseklios.

Kita vertus, lieka neatsakytas klausimas, ar užsienio politikos formuotojų ir masinių sąmoningai nereflektuojamų religinių nuostatų atsispindėjimas “eilinių piliečių” politiniame mąstyme ir deklaruojant tikėjimo tiesas kuriamas politikų autoritetas iš tiesų reiškia, jog stiprėja tikėjimo dieviškumu įtaka visuomeniniame gyvenime. Nė viena religija ar ideologija dėl savo istorinės raidos ar atsitiktinumų virtinės savarankiškai nebegali paaiškinti ar pagrįsti daugelio praktinių sprendimų. Tai lemia ne tik biurokratinių sraigtelių mašina, visuomenės atomizacija, ekonomizacija ar sudėtingumas. Vargu ar į užsienio politikos prietarus prasiskverbiantys teologinio mąstymo archetipai jau gali būti nuvertinami iki tokių sąvokų kaip kapitalo judėjimas, geoenergetika ar tarptautinė santarvė.

Tačiau teigti religijos monopoliją tarptautinių santykių srityje jau vien todėl, kad viena didžiausių ir galingiausių valstybių staiga prisiminė tokias sąvokas kaip “gėris ir blogis”, “kryžiaus žygis”, “intifada”, būtų lygiai taip pat absurdiška. Tokį požiūrį labai taikliai perteikia JAV analitikas Thomas L.Freedmanas, pateikiantis keturis karo Irake paaiškinimus (International Herald Tribune, 2003 06 05). Reali karo Irake priežastis, kuri niekada nebuvo paskelbta – tai, kad JAV turėjo kažkam atkeršyti už rugsėjo 11-ąją, o Afganistano tam nepakako. Terorizmas kėlė ir kelia grėsmę ne tik JAV, bet ir visai Vakarų visuomenei, todėl jos lyderius reikėjo kažkokiu būdu atgrasinti.

Tinkamas karo paaiškinimas – tai galutinis Irako sutvarkymas. Juk galų gale reikėjo atsikratyti S.Husseino režimo ir sukurti pažangaus arabų režimo pavyzdį. Reali grėsmė JAV buvo ne S.Husseino raketos, o masiniu naikinimo ginklu galėjęs tapti augantis Irako žmonių nepasitenkinimas bei dėl gerovės skirtumų jų šalyse ir Vakaruose greitas šio nepasitenkinimo sklidimas visose arabų valstybėse.

Moralinis karo paaiškinimas – S.Husseino vykdomas genocidas prieš savo paties tautiečius; šiuo atveju dažnai buvo remiamasi krikščioniškais simboliais. Kadangi JAV prezidentas G.W.Bushas taip ir neišdrįso (bijojo nesulaukti tarptautinės bendruomenės nepritarimo) paviešinti realaus ar moralinio karo Irake paaiškinimo, tai jo skelbiama karo priežastis buvo masinio naikinimo ginklas Irake ir S.Husseino ryšiai su teroristais. Tai buvo savotiškas būdas “daryti” viešuosius ryšius. Deja, kaip parodė istorija, ne visai tinkamas. Nors Pew visuomenės nuomonės tyrimų centras dar 2002 m. gruodžio mėn. paskelbė, kad šešiems iš dešimties amerikiečių religija yra labai svarbi, o Europoje, Japonijoje ir Kanadoje skaičiai buvo kur kas mažesni. Tačiau akivaizdu, kad nors žmonės ir sako, kad jie religingi, tai dar nereiškia, kad taip ir yra.

Nors JAV valdžia akivaizdžiai bandė pasinaudoti tokia visuomenės nuomone, tačiau pati susidūrė su dilema. Bandymai religiniais įsitikinimais pridengti ar pateisinti politinius sprendimus reiškia save pastatyti į tą pačią gretą su fundamentalistėmis vadinamomis pseaudoreliginėmis organizacijomis. Ne veltui vis dažniau kalbama apie Amerikos protestantiškąjį fundamentalizmą. Kaip pastebėjo Pasaulinės Bažnyčių Tarybos generalinis sekretorius Konradas Raiseris, valdančiajam, einančiam į karą, dažniausiai kyla pagunda savo veiksmus pateisinti religinėmis vertybėmis. Tai, viena vertus, provokuoja religinį ar civilizacinį konfliktą, kita vertus, pamirštama, kad būtent netikri pranašai kare krenta pirmieji (International Herald Tribune, 2003 04 08).

Ciesoriaus – ciesoriui

Kitaip nei prieš ir po Irako karo manė dauguma Amerikos analitikų, tam, kad galima būtų išvengti neva gilėjančio konflikto tarp civilizacijų, reikia ne ignoruoti religinius skirtumus ar ugnimi ir kalaviju nešti demokratiją, bet paprasčiausiai labai aiškiai atskirti: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Geoenergetiniam saugumui užtikrinti nereikia religinių argumentų, kaip ir genocidui Irake arba moterų žeminimui Afganistane pasmerkti nebūtina žinoti tikslų aukų skaičių. Minia lengviau pateisina tuos, kurie prisipažįsta klydę, nei tuos, kurie pasitelkę visus šventuosius ieško būdų savo veiksmams pateisinti ir taip praranda bet kokią galimybę pasmerkti tą, kuris iš tiesų vykdo nusikaltimus žmonijai.