Ginklo broliai

Vokietijos studentų besifechtuojančios korporacijos yra apgaubtos paslaptingumo skraiste. Žurnalistui Džonatanui Grynui (Jonathan Green) teko išskirtinė galimybė stebėti vienos iš korporacijų, besilaikančios ypatingo draugystės ir garbės kodekso, gyvenimą.

—

Dvikova

Menkai krūptelėti ar atsitraukti yra negarbinga. Netgi tada, kai plienu spindintys, iki skalpelio aštrumo išgaląsti ašmenys pasiekia periferinio matymo lauką, jis nesuvirpa. Po sekundės kairiąja jo veido puse plūsta kraujas, kuris, prieš susitelkdamas į klaną ant pušinių grindų, dar nudažo drabužius tamsiai raudona spalva. Jo veidas išlieka ledinis. Dar viena fechtavimosi dvikova arba mensur, turinti amžių senumo kovos tradicijas, baigta.

Kambario kampe iš dviejų nerūdijančio plieno indų dvelkia aštrus medicininio spirito kvapas. Studentas medikas ant stalo paruošia siuvimo adatas, chirurgines žnyples ir marlės tamponus. Netoliese ant palangės guli ir dėžutė su chirurgo pirštinėmis…

Šie kovotojai – korporacijos „Hannovera” nariai. Tai viena iš 200 Vokietijoje egzistuojančių tokio pobūdžio organizacijų. Daugelis vokiečių kritikuoja ir nepripažįsta korporacijų, kaltina panašumu į nacius bei daroma didele įtaka moderniosios Vokietijos „galios koridoriuose”: politikoje, versle, teisėje ir medicinoje. Korporacijos savo ruožtu tai neigia ir įtikinėja, jog jos yra apolitiškos, vyriškos draugystės ir tradicijų vienijamos organizacijos, kurios Vokietijos istorijoje nacizmą lenkia šimtais metų.

Dažniausiai iš aukštesniosios klasės kilę vyrai dėvi uniformas, pažyminčias jų priklausymą brolijai. Jie kartu gyvena, valgo, geria, dainuoja apie garbę, moteris ir Vokietiją. Nepaisydami ilgalaikių sužeidimų rizikos, jie kaunasi tarpusavyje. Už tai atlyginama garbe.

Bijodami pernelyg didelio dėmesio, jie išmoko neiti į viešumą, o ypač – likti nežinomais žiniasklaidai. Norėdamas gauti leidimą papasakoti apie jų slaptą broliją, turėjau nukeliauti apie 5000 mylių, gauti rekomendacinį laišką ir laukti aštuonis mėnesius kol būsiu pripažintas tinkamu atliktį šį darbą.

Dvikova, kurią aš stebiu, vyksta korporacijos name. Ant kovotojų veidų stipriai užveržti juodo metalo apsauginiai akiniai su bespalviais metalinio tinklelio lęšiais, pagamintais pagal 200 metų senumo modelį. Metalinė apsauga dengia nosį. Storas medvilnės tvarstis stipriai apvyniotas aplink kaklą, kad saugotų miego arteriją. Abu vyrai dėvi grandininius marškinius, sveriančius apie 7 kilogramus, o ant dešinės rankos – po grandininę šarvinę pirštinę.

Visa tai numatyta kaip apsauga nuo schlager, ginklo, panašaus į rapyrą ar kardą, pagaminto pagal tradicinį europietišką dvikovų ginklų modelį. Jis yra 86 centimetrų ilgio ir sveria tik 360 gramų.

Arbitras paprašo tylos. Priešininkai atsistoja veidas į veidą, minia prasiskiria. Dešinėje stovi aukštas, lieknas, šviesiaplaukis vyras, dėvintis vokiečių aristokratų dvikovų spalvų apranga. Kairėje – žemesnis ir kresnesnis kovotojas. Abu lediniais veidais.

Kad kovotojai kautųsi viename lygyje ir ūgio skirtumas neatimtų ryžto žemesniajam, atnešama medinė dėžė. Kovotojai tvirtai atsistoja, laikydami ginklus nukreiptus į šalis. Kovos metu juda tik dešinė ranka. Kiekvieno jų kairėje stovi žmogus, dėvintis apsauginę kaukę ir šarvinius marškinius, turintis juodą skydą bei tvirtai rankoje gniaužiantis ginklą – shlager. Tai – sekundantai. Jie saugos savąjį kovotoją nuo neteisingo „žaidimo”. Smūgiuoti žemiau akių linijos reiškia tą patį, kaip bokse trenkti žemiau juostos. Tačiau fechtuotojui tai reiškia ne tik diskvalifikaciją bei gėdą, bet ir randą ar sužalojimą visam gyvenimui.

Kovotojo dešinėje taip pat stovi apsišarvavęs jo sąjungininkas. Rankose jis laiko geltoną chirurginiame spirite išmirkytą kempinę, kad po kiekvieno raundo, kuris susideda iš keturių ašmenų susidūrimų, galėtų nuvalyti ginklą, sumažindamas infekcijos riziką. Jis taip pat apžiūri, ar ašmenys neįskilę ir nesutrūkinėję, nes bet koks nelygumas sąlygoja sunkiai susiuvamą kirtį.

Prasideda mensur. Ginklai iškeliami taip, kad beveik siekia lubas. Kovotojai pasiruošę. Ašmenų švilpimas pertraukia tylą. Jie juda taip greit, kad yra vos matomi.

Su kiekvienu nauju raundu kovos tempas auga. Judesys atliekamas per sekundės dalį, o nuo tikslo skiria tik keli milimetrai.

Viską nulemia viena nesėkminga ataka. Kovotojas suabejoja, susvyruoja, atsitraukia, ir už tai yra negailestingai baudžiamas. Iš pradžių nėra aišku, jog kažkas buvo sužeistas. Bet greitai išryškėja plauko plonumo rėžis nuo smilkinio iki kaktos vidurio. Daktaras užsiuva žaizdą žinodamas, kad randas išliks visam gyvenimui.

Elitas

Korporacija „Hannovera” yra įsikūrusi didinguose gotikiniuose rūmuose, kurie aiškiai matomi universitetiniame Vakarų Vokietijos Gottinggeno miestelyje – akademinio elito bastione.

Mane didžiojoje salėje pasveikina Johnas Philipas Niemannas, dvidešimt vienerių metų ekonomikos studentas iš Wilhelmshaveno. Šis korporacijos „Hannovera” senjoras yra žymaus verslininko sūnus. Jis yra vienas iš aštuonių korporacijos vadovų. Studentas sustoja šalia Otto von Bismarcko biusto. Bismarckas – „Geležinis Kancleris” – korporacijos „Hannovera” ikona, jos žymiausias narys. Tačiau jis – ne vienintelis garsus šio dvikovų klubo alumnas. Kaizeris Wilhelmas II, pagarsėjęs kovotojas ir dvikovų šalininkas, teigė, kad tinkamiausias išsilavinimas, kokį gali įgyti jaunuolis, – dvikovos. Į atsargą neseniai išėjęs policijos vadas, aukščiausio teismo teisėjai, dabartiniai ir buvę valdžios vyrai, „Daimler-Chrysler” ir telekomunikacijų „milžino” „Mannesmann” vadovai – visi jie „broliai”.

Korporantai puošiasi mėlynomis ir raudonomis juostomis, žyminčiomis tikrąją narystę. Tačiau taip pasipuošus pasirodyti universiteto teritorijoje prilygtų savižudybei. „Aš niekada nedėviu juostos viešai”, – sako Johnas Philipas. „Kitaip baigčiau savo dienas nutekamajame vamzdyje arba ligoninėje”.

Tradicijos

Randas yra tarsi tatuiruotė, žyminti vokišką kilmę. Ją dažniausiai kairėje veido pusėje palieka dešiniarankis dvikovos oponentas. Randas žymi žmogaus išsilavinimą, drąsą ir vyriškumą. Sklando legendos, kad anksčiau tokios žymės buvo taip vertinamos, kad studentai, nepatekę į korporaciją, patys žalodavo sau veidą, o kad žaizda dar labiau išryškėtų, pildavo į ją vyną ar įsiūdavo arklio ašutą.

Ne visi norintys gali patekti į korporaciją. Michaelas Gonelas įstojo į korporaciją, sekdamas senelio, tėvo ir vyresniojo brolio pėdomis. Pirmą kartą į korporacijos rūmus jis atėjo būdamas paauglys ir nusprendė prisijungti prie vyriškų tradicijų, kurios draudžia moterims korporacijos name kilti aukščiau pirmojo aukšto. „Mes gyvename visiškai atvirai, todėl nenorime matyti kambariuose moterų ir uždarytų durų”, – teigia Michaelas. Johnas Philipas išsiskyrė su mergina praėjus trims metams nuo įstojimo į korporaciją. „Kai tik įstojau, man nebeliko laiko”, – sako jis be jokios sąžinės graužaties. Korporacijos name nėra net televizoriaus, kuris tik blaškytų dėmesį.

Naujokai name, kurį išlaiko senesnieji nariai, gyvena metus. Jie valandą per dieną privalo fechtuotis ir mokytis korporacijos istorijos. Ateityje naujokas turės kovoti trijose mensur (dvikovose) bei atlaikyti svaiginantį vakarėlių bei renginių maratoną. Studijos čia nėra labai vertinamos. Naujieji nariai paklūsta vyresniųjų auklėjimui.

Kova su baime

Visos korporacijos turi savo spalvas, išreiškiančias tam tikras vertybes. Mėlyna reiškia socialines ir visuomeniškumo vertybes, balta – aristokratiškumą, žalia žymi pasitikėjimą bei optimizmą, o raudona – toleranciją. Juoda spalva reiškia stiprią fechtavimosi tradiciją. Taigi „Hannovera”, kurios spalvos yra mėlyna ir raudona, neigia visus kaltinimus radikalia dešiniąja pakraipa.

Įsteigęs Trečiąjį Reichą Hitleris atkreipė dėmesį, kad korporacijose vyraujanti nemąžtanti tarpusavio ištikimybė kelia grėsmę. Korporacijos broliai atsisakė skirtis su savo nariais žydais teigdami, jog narystė korporacijoje yra amžina, o draugystė tarp brolių nenutraukiama. Taigi Hitleris uždraudė korporacijas, tačiau po karo jos vėl atgimė. Šiandieną Gottingene be „Hannovera” yra dar šešios tokios organizacijos.

Anksčiau dvikovose būdavo kaunamasi iki mirties, tačiau nuo 1950 metų niekas nėra žuvęs kovoje. „Tai tiesiog vienas iš dalykų, kuriuos privalai padaryti, – sako vienas „Hannovera” narys. – Tu kovoji ne su asmeniu, o su savo baimėmis. Šios dvikovos idėja yra ta, kad ką besutiktum gyvenime po jos, niekas daugiau tavęs taip neišgąsdins”.

Bet koks tavo baimės ženklas ar menkiausias krūptelėjimas reiškia diskvalifikaciją. Jei taip atsitinka bent du kartus, asmuo yra šalinamas iš korporacijos. Net jei ilgiau kaip dvi sekundes nėra atliekamas joks kovos veiksmas, toliau tęsti dvikovą yra draudžiama. Žinoma, baimė ir įtampa negali būti ignoruojamos.

Atėjo laikas, kai Johnas Philipas turi pereiti į kitą lygmenį. Jo kolegos apsirengia pilkus kostiumus, atrodo, lyg jie eitų į svarbų verslo susitikimą. Po kelių bandomųjų kirčių ore ir paskutinio cigaretės dūmo nervams nuraminti, Philipas atsistoja dvikovai. „Aš turiu gerą gydytoją. Man nėra ko bijoti”, – demonstruoja savo drąsą.

Tai jo antroji mensur. Šansai būti sužeistam yra žymiai didesni nei prieš tai buvusioje kovoje. Pirmojoje dvikovoje galima smūgiuoti tik į viršutinę ar kairiąją galvos dalį, antrojoje jau leidžiama kirsti per veidą, o trečiojoje beveik visi veiksmai yra pripažįstami. Philipas pasiruošia kovai. Jo grandininiai šarvai visiškai nedera prie odinių buriavimo batų bei tvido kostiumo. Suskamba ašmenys. Aštuonioliktame raunde kuokštas Philipo plaukų nukrenta ant žemės. Dvidešimt antrajame raunde Philipo ginklas pasiekia tikslą. Oponentas paplūsta krauju, kuris bėga per jo grandininius marškinius, kiaurai persunkdamas drabužius. Priešininkas nugalėtas! Teisėjas nutraukia kovą ir abu fechtuotojai išvedami iš patalpos.

Pralaimėtojas kruvinu veidu miglotai nusišypso, kai jo draugai stengiasi jį pralinksminti. Jis sudreba kiekvieną kartą, kai medicinos studentas, tvarkantis jo žaizdą, duria adatą. Vieninteliai nuskausminamieji – butelis alaus. Philipas aplanko buvusį priešininką, paduoda jam alaus, jie sumuša rankomis tardami, jog lieka draugais.

Tą naktį lėbaujama iki visiško išsekimo. Rungtyniaujama, kas sugebės išgerti ¾ pintos alaus vienu mauku. 30 – 80 metų vyrai, pasipuošę „Hannovera” juostomis, sėdi aplink ilgus stalus ir geria milžiniškus kiekius alaus. Tostas seka tostą, dainos ir pasakojimai tiesiog liejasi.

Epilogas

Visas penkias dienas, kurias aš ir mano kolega fotografas praleidome tarp korporantų, jie su mumis elgėsi nepaprastai pagarbiai ir maloniai. Nepastebėjome jokių ženklų, išreiškiančių radikalias dešiniąsias pažiūras, kuriomis korporacijos nariai yra įtariami.

Idealai, kuriais jie vadovaujasi gyvenime, bei noras įgyti amžiną randą išreiškia visišką atsidavimą brolijai. Korporantai, norėdami išreikšti save, pasirinko ne muziką, ne narkotikus ar madą, bet, kad ir kaip keista, – tradiciją, amžių senumo garbės kodeksus ir formalumą.

Parengta pagal „The Economist”. Iš anglų kalbos vertė Ieva Baubinaitė