Musolinio kurta korporatyvinė fašistinė respublika Italijoje buvo paremta profesinių sąjungų ir partijos jungties principais, visai nepaisant natūraliai susiklosčiusių hierarchijų.
Korporatyvizmas (lot. corporatio – susivienijimas) remiasi kompetencijos, kvalifikacijos, natūralios hierarchijos, komandinės veiklos ir aktyvaus savanoriškumo principais. Korporatyvizmo patrauklumas siejamas su tuo, kad skiriamas didelis dėmesys žmogiškajam kapitalui, o kompetencija, patirtis laikoma svarbiu bendruomenės resursu. Vieningumas, profesiniai gebėjimai ir tarpusavio pasitikėjimas yra ne mažiau svarbūs korporacijos galios resursai, nei sukuriamas produktas ar finansai.
—
Teorija ir praktika
Dažnai korporatyvizmas siejamas su sindikalizmu (pirmiausiai su P. Kropotkino anarchistiniu sindikalizmu), kurio pagrindinė idėja yra valstybinių institucijų laipsniškas pakeitimas įvairiausiomis kooperacijos formomis, tarp kurių svarbią vietą užima sindikatai, gildijos ir korporacijos. Korporacinė ir sindikatų savivaldos formos taip pat artimos ir nuosaikaus komunitarizmo principams.
Pastebėtina, kad korporatyvizmo idėjas palaiko ne tik anarchizmo ideologai: ši idėja siejama ir su liberalizmo sprendimais (Josephas Strombergas kalba apie liberalųjį korporatyvizmą). Korporacinę valstybės idėją plėtojo Julius Evola, kuris priešino klasikinį profesinį korporatyvizmą profesinėms sąjungoms, kurios daugiau remiasi klasiniu, o ne kompetencijų principu. Evola kritikavo Benito Mussolinį, Antą de Oliveira Salazarą, Ispanijos diktatorių generolą Franką (Franco). Mussolinis plėtojo fašistinę korporatyvizmo idėją, o Salazaras 1933 metais Portugalijoje konstituciškai įtvirtino pirmą korporacinę respubliką (Nuevo Estado). Analogiškų korporatyvizmo elementų rasime ir tuometinėje Ispanijoje.
Korporatyvizmas totalitariniuose režimuose
Mussolinis siekė sukurti korporatyvinę fašistinę respubliką Italijoje, tačiau rėmėsi ne kompetetingų asmenų sąjungos principu, ne natūraliomis hierarchijomis, o nacionalistinio egalitarizmo, profesinių sąjungų ir partijos jungties principais. Mussolinis suvokė korporatyvizmą kaip fašizmą, atitinkamai kartais buvo vartojama ir socialistinio korporatyvizmo idėja. Šis nacionalistinis arba socialistinis korporatyvizmas daugiausiai rėmėsi profesinių sąjungų rekonstrukcija. Buvo siekiama tenkinti nacionalinius profesinius interesus, nukreiptus prieš kitataučius asmenis.
Slaptas biurokratinis korporatyvizmas klestėjo ir Sovietų Sąjungoje. Neoficialūs korporaciniai susitarimai ir korporacinis bendradarbiavimas tarp atskirų ministerijų, pasak S.P. Peregudovo, užtikrino sovietinės planinės sistemos funkcionavimą. Dabar Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje galime stebėti paralelinę oligarchinio (finansinio) korporatyvizmo ir oligarchinių klanų veiklą.
Sindikalizmas
Atskirai reikėtų analizuoti korporatyvizmo ir sindikalizmo santykį. Sindikalizmas (ideologai George‘as Sorelis, Hubertas Lagardelle) yra siejamas su nevalstybinių ir tarpusavyje nesusietų organizacijų siekiu kontroliuoti industriją, vyriausybę, profesines sąjungas. Korporacijos taip pat turi tikslą kooperuoti profesinę veiklą ir siekia politinių tikslų. Sindikatai puoselėja lygybės, darbuotojų solidarumo, tiesioginės veiklos ir savivaldos principus. O korporatyvizmas kitaip aiškina patį egalitarizmo principą.
Pagaliau pats žodis „sindikatas“ prancūzų kalboje reiškia profesines sąjungas. Korporatyvizmas siejasi ne tik su profesiniais susivienijimais, bet taip pat su masonų ložėmis, gildijomis, tarptautinėmis cechų sąjungomis. Sindikalizmo idealas yra valstybė, kurios pagrindas – anarchiškai siejami sindikatai. O korporatyvizmas kalba apie hierarchiškai organizuotą kompetentingų asmenų valstybę. Todėl korporatyvizmo, o ne sindikalizmo idėja buvo patraukli fašizmui.
Korporacinių idealų sąlytį ir susipriešinimą su sindikalizmo ir profesinių sąjungų idealais galime paaiškinti analogiškai masonų idealų susipriešinimui, kuris atsiranda XX a. pradžioje. Klasikinės XVIII a. masonų ložės rėmėsi mistiškai interpretuotais lygybės ir brolybės principais, kur gana griežtai buvo neigiami tautiniai skirtumai ir palaikomas prigimtinio, natūralaus egalitarizmo principas, kuris savaime reiškė ir natūralias hierarchijas, atsirandančias ne dėl paveldimumo ar partijos ideologijos, o dėl kompetencijų ir patirties.
Masono rangas priklausė nuo jo lojalumo ložei, nuo pilietinio ir mistinio aktyvumo, nuo profesinių ir ložėje puoselėjamų gebėjimų. Analogiškos lygybės ir hierarchijos idėjos buvo paplitusios kai kuriuose cechuose, gildijose ir korporacijose. Nacionalizmo raida neaplenkė šių organizacijų. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje iš vokiečių masonų ložių išauga mistinė Die Thulle organizacija, davusi pradžią hitleriniam nacizmui ir rasistiškai aiškinusi lygybės principą.
Politiniai aspektai
Korporacijos formuoja savo simbolinį identitetą. Šiuo požiūriu procesas ir simbolikos specifika primena cechinius, ordinų, įvairiausių ložių, klubų susivienijimus. Politinė antropologija šiems alternatyviems, kvazi–politiniams susivienijimams skiria pakankamai daug dėmesio.
Esant nestabiliai, netvirtai politinei sistemai, klanai, korporacijos, kvazi–politiniai klubai (Lions, Rotary), ir analogiški bendruomeniniai sąjūdžiai (kai kurios nevyriausybinės organizacijos, pirmiausiai, pramonininkų, ūkininkų konfederacijos ar asociacijos) daro lemiamą įtaką.
Prisimintinos Cornelijaus Castoriadžio idėjos. Jo manymu, šiuolaikinė visuomenės emancipacija yra susieta su vis laisvesne institucionalizmo raida, institucijų saviorganizacija. Piliečių kooperuotumas, komandinės veiklos gebėjimai nėra principai, kurie tiesiogiai neigtų individualizmą ar ribotų asmens kūrybingumą. Priešingai, institucinė raida, taip pat ir korporacijų, suteikia individams daugiau simbolinių ir finansinių galių. Tačiau, kuo stipresnis yra tokių bendruomenių simbolinis tapatumas ir kuo stabilesnės tvirtos struktūros, hierarchijos, tuo šios organizacijos tampa nepaslankesnės, uždaresnės, nors ir yra vieningos. Įsitikinimų bendrumas, organizacinis tvirtumas, aiškūs rangai – visa tai padeda lengvai valdyti tokią organizaciją, ji greitai mobilizuojama kokiai nors veiklai, o gera disciplina korporacijas ir klubus daro pranašesnius už vietinius politinių partijų skyrius.
Korporatyvizmas ir pliuralizmas
Tačiau uždarumas kenkia šių bendruomenių dinamikai, procesui, užglaisto vidinius konfliktus, ir jau nacionaliniame lygyje, kai kalbama apie demokratinę valstybę, partinė konsolidacija yra veiksmingesnė nei korporacinė. Kita vertus, kiekviena korporacija pasirenka savo vienybės ir simbolinio tapatumo laipsnį, elgesio bei susirinkimų tvarką, hierarchijų tvirtumą. Tai lemia pačios korporacijos ilgaamžiškumą ir lankstumą. Korporacinė veikla pasireiškia įvairiausiuose valdymo lygiuose: valstybės (makro), atskirose ūkio šakose, vietinėje savivaldoje bei kurios nors profesijos ribose.
Korporacinis interesų atstovavimas smarkiai skiriasi nuo pliuralistinio. Korporatyvizmas yra palankesnis politinių resursų ir galių panaudojimui, nei demokratinis pliuralizmas. Korporacinę veiklą mažiau veikia ir viešųjų ryšių technologijos. Tačiau korporatyvizmas yra linkęs kurti natūralias monopolijas ir keisti valstybinį valdymą tam tikruose sektoriuose. Štai kodėl korporatyvizmas, kaip ir bet koks kitas su komunitarizmo formomis susijęs reiškinys, vertintinas ambivalentiškai. Viena vertus, jis suteikia naujų komandinės veiklos galimybių ir išaukština žmogiškąjį kapitalą. Kita vertus, jis mažina išorinį (ne korporacijos viduje) konkurencingumą, atvirumą ir, neabejotinai, demokratinį pliuralizmą.
Prof. Gintautas Mažeikis