Lietuvos studentų korporacijos XXI amžiuje: natūralus reiškinys ar simuliacija?

Diskusijos

Diskusijos

Galbūt gali pasirodyti keista, kad tokį klausimą kelia aktyviai veikiančios VU TSPMI korporacijos „RePublica“ leidžiamo laikraščio redakcija. Viena vertus, tai provokacija. Juk puikiai žinome, kad šiuo metu Lietuvoje veikia devynios studentų korporacijos, turinčios aiškius tikslus ir idėjas. Kita vertus, tradicinių korporacijų puoselėjamos vertybės neretai atrodo tarsi anachronizmas šiuolaikinėje potradicinėje visuomenėje.

Tampa neaišku, ar organizacijos, kurių idėjinis pamatas susiformavo esant visiškai kitokiam kultūriniam klimatui, šiandien yra natūralus reiškinys. Kiek ryški dichotomija tarp individualistinės liberalios visuomenės ir tradicijas saugančių bendruomenių, ar ši skirtis neveda į korporatyvizmo esmės išsigimimą ir korporacijų išnykimą?

Ieškodami atsakymų, surengėme diskusiją „Studentų korporacijos XXI amžiuje: natūralus reiškinys ar simuliacija?“, kurioje dalyvavo 6 aktyvių Lietuvos korporacijų („Plienas“, „Fraternitas Lithuanica“, „Tilia“, „Vytis“ ir Akademikių skaučių draugija bei renginio šeimininkės „RePublica“) atstovai, istorikas prof. dr. Antanas Kulakauskas bei VDU studentų „Santaros“ narys, doktorantas Linas Venclauskas.

Diskusijos metu buvo iš įvairių kampų pažiūrėta į problemą, atsiskleidė skirtingos nuomonės ir išryškėjo keletas aspektų, leidžiančių paaiškinti šiandieninių Lietuvos korporacijų fenomeną.

Lietuvos korporacijų ištakos

Analizuojant XX ir XXI amžiuje atsikūrusias (susikūrusias) Lietuvos korporacijas, svarbu atkreipti dėmesį į šių organizacijų ištakas ir išsiaiškinti, ar tai nėra tarpukaryje veikusių korporacijų imitacija. O gal ir prieškaryje veikusios korporacijos nebuvo natūralus reiškinys?

„RePublica“ filisterio Andriaus Romanovskio nuomone, tarpukario korporacijas sąlyginai galima įvardinti kaip dirbtiną reiškinį, nes ne tik jos, bet ir kitos tuomet veikusios panašaus pobūdžio organizacijos dažnai būdavo inspiruojamos valstybės institucijų.

„Visa tuometinė visuomenė buvo „korporatyvistinė“. Nepriklausydamas kokiam nors sporto būreliui, korporacijai, draugijai, karininkų sąjungai, tarpukario Lietuvoj nelabai ką galėjai pasiekti,“ – teigė A. Romanovskis. Todėl, jo nuomone, bendrų tarpukario ir šiuolaikinių korporacijų taškų surasti sunku.

Eglė Verseckaitė, taip pat akcentuodama tuometinės visuomenės savitumą, pabrėžė, jog korporacijos forma tarpukariu buvo priimtiniausia, tinkamiausia, universitete labiausiai paplitusi. ASD filisterė mano, jog tiesioginių analogijų tarp dabartinės ir prieškario situacijos beveik nėra. Šiandien egzistuoja labai didelė pasirinkimo tarp įvairių formų organizacijų laisvė, todėl korporatyvizmas nėra ryškus reiškinys.

Korporacijų skaitlingumas

Gana radikalią poziciją korporacijų įtakos visuomenei klausimu išsakė A. Romanovskis. Jo požiūriu, korporacijos „iš viso nėra reiškinys Lietuvoje“. Jų yra pernelyg mažai, kad būtų galima kalbėti apie didesnę įtaką nevyriausybinės veiklos terpėje. Visai kitokia situacija kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur korporacijos yra įsitvirtinusios visuomeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, vien Latvijoje veikia beveik 40 korporacijų.

Gilias kaimyninės Latvijos korporatyvizmo tradicijas akcentavo ir KTU korporacijos „Plienas“ vadas Evaldas Stratkauskas. Latvijoje, pasak jo, korporacijos yra labai įsitvirtinusios visų pirma todėl, kad ten, lyginant su mūsų šalimi, labai silpnai veikia studentų sąjungos. Lieka atviras klausimas: ar tai, kad korporacijos silpnos, lemia svarų studentų sąjungų vaidmenį, ar, atvirkščiai, stiprios studentų sąjungos savotiškai užgožia korporacijas?

Linas Venclauskas, studentų „Santaros“ narys, siekdamas paaiškinti, kodėl Lietuvoje mažai korporacijų, nurodė dvi priežastis. Pirma, Lietuvoje menkos korporatyvistinės tradicijos. Antra, svarbus sovietinės okupacijos faktorius. 50 metų trukusi prievartinė kolektyvizacija, pasak jo, lėmė tai, kad telkimasis į kolektyvines bendruomenes žmonėms tapo psichologiškai nepriimtinas.

Korporacijos versus visuomenė

Gana pesimistiškai susiklosčiusią situaciją vertina ir korporacijos „Plienas“ vadas. Jo manymu, trūksta idėjos, kuri galėtų patraukti žmogų įsilieti į korporacijos veiklą, sunku ne tik surasti naujų žmonių, bet ir išlaikyti senuosius. Vertybinės orientacijos, lyginant su korporacijos įsikūrimo laikmečiu, labai pasikeitė. Šiandien vyrauja „tiesiog visai kitas mąstymas“.

Kyla klausimas, ar esame korporacijų agonijos, kuri baigsis galutiniu jų išnykimu, liudininkai, ar tai tiesiog sunkus periodas, po kurio galima tikėtis korporacijų sustiprėjimo.

„RePublica“ filisterio Sigito Babiliaus teigimu, dabartinėje liberalaus individualizmo aplinkoje nėra sąlygų tarpti korporacijoms, trūksta ideologiškai jas sustiprinti galinčių iššūkių. Pavyzdžiui, Baltarusijos sąlygomis tiek vienos, tiek kitos ideologines srovės atstovams tos sąlygos yra geresnės.

Tuo tarpu korporacijos „Tilia“ pirmininkas Mindaugas Reinikis korporacijas laiko organizacijomis, kurios tiesiog negali išnykti dėl ypatingo savo pobūdžio. „Apskritai nėra jokios tragedijos nei su korporatyvizmu, nei su nevyriausybinėm organizacijom, nei su pilietiškumu. Visi pasakymai, kad korporacijos yra susilpnėjusios ar nukraujavusios, yra neteisingi. Korporacijos niekada nenumirs, o jeigu ir numirs, tai tikrai atsikurs po kurio laiko, nes nuolatos bus žmonių, norinčių atkartoti senovę, atkartoti tradicijas, vadovautis jomis,“ – teigė M. Reinikis.

Jo manymu, šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje, kuriame daugelis žmonių nebesuvokia korporatyvizmo idėjų, esminį vaidmenį atlieka senieji korporacijų nariai – filisteriai, iš kurių jaunoji karta gali mokytis, perimti korporacijos idėją.

Eglė Verseckaitė visuomenėje vyraujantį individualizmą vertina kaip tam tikrą paskatą korporacijoms kurtis. „Būtent šiuolaikinėje visuomeneje, kur šitaip paplitęs individualizmas, materializmas, susvetimejimas, yra didžiulis bendruomenių poreikis. Žmogus, susidūręs su materialėjančiu pasauliu, jaučiasi tiesiog beviltiškai. Tuomet korporacija atrodo labai patraukli. Tai yra žmonių ratas, kuris tave palaiko, kuris tau padeda, kuris yra priešprieša vertybes neigiančiai, jų atsisakančiai visuomenei,“ – sakė E. Verseckaitė.

Korporacijos pagrindas

Potradicinė, „vertybių krizę“ išgyvenanti visuomenė neišvengiamai veikia ir kiekvienos korporacijos vertybinių orientacijų visumą. Kyla klausimas: ką galima pavadinti korporacijų pagrindu šiandien, ar vertybės vis dar yra jų varomoji jėga?

„Fraternitas Lithuanica“ pirmininkė Jurgita Petronytė atkreipė dėmesį į tai, jog dauguma Lietuvoje veikiančių korporacijų yra paremtos tautiškumo idėjomis. Tai lėmė istorinės aplinkybės: tautiškumo saugojimas buvo labai aktualus tiek korporacijų klestėjimo laikmečiu XX a. pradžioje, kai Lietuva žengė pirmuosius nepriklausomos valstybės žingsnius, tiek valstybingumo atkūrimo laikais XX a. pabaigoje.

„Dabar nepriklausomybė, lietuvybė yra tokie natūralūs dalykai, kad kiekvieną dieną apie tai tiesiog nesusimąstai. Kai esi nepriklausomas, nebėra stimulo kovoti. Tokias vertybes kaip tautiškumas užgožia kasdieniai dalykai,“ – teigia „Fraternitas Lithuanica“ pirmininkė.

Profesorius A. Kulakauskas, kvestionuodamas tautiškumo, kaip svarbiausios korporacijas kurtis skatinančios vertybės, svarbą, atkreipė dėmesį į korporatyvizmo ištakas.

„Visų pirma, studentiškas korporacijas reiktų sieti su korporatyvizmu apskritai, kurio istorija labai sena. Korporacijos – viduramžių išradimas – buvo susiję ne su tautiškumu, o būtent su profesija. Viduramžių visuomenėj korporacijos vienijo įvairias trečiojo luomo profesijas. Tai buvo organizacijos, sietinos ne su bažnyčia, ne su kilmingųjų luomu, bet su profesija ir profesionalais,“ – pasakojo A. Kulakauskas.

Šiuolaikinių korporacijų grupavimąsi pagal profesinį dalyką A.Romanovskis laiko ateityje studentų korporacijas vienysiančiu principu.

„Valstybingumas ir tautiškumas svarbu, bet tai dabartinėj postmodernioj visuomenėj nėra patys svarbiausi dalykai. Svarbu dabar yra profesinio tinklo sukūrimas, įsitvirtinimas visuomenėj, savitarpio parama, bendravimas, žinių gilinimas,“ – kalbėjo „RePublica“ filisteris.

Vis dėlto ieškant korporacijų pagrindo bene visi diskusijos dalyviai minėjo vertybines orientacijas, ideologijas ir tradicijas kaip esminį korporacijų savitumą lemiantį elementą.

Kaip pastebėjo E.Verseckaitė, „vienijantis vien profesiniu pagrindu, itin svarbūs tampa tarpusavio pagalbos, naudingumo, materialumo principai, keliamas klausimas: ką man korporacija gali duoti, kad būtų verta jai skirti savo laiką? Tačiau korporacijoje tas klausimas yra keliamas iš kitos pusės. Mes be reikalo bandome nuvertinti korporacijų vertybes, ideologijas, tradicijas.“

Korporacijos vaidmuo

ASD filisterė taip pat teigė, jog bene kiekvienos korporacijos misija – diegiant tam tikras korporacijos puoselėjamas vertybes tobulinti studento asmenybę, kad vėliau jis būtų naudingas ir aktyvus visuomenės narys.

Panašius korporacijos tikslus įžvelgia ir A.Romanovskis. „Žmonės, dalyvaudami korporacijų veikloje, priima tam tikras vertybes, o išėję į visuomenę jie toliau veikia, žinodami, kad priklauso korporacijai, išpažindami jos vertybes, idėjas. Globaliame pasaulyje net ir vienas žmogus gali padaryti labai daug. Jis gali tapti bendrovės lyderiu, valstybės vadovu, ir taip jo turimos vertybės, idėjos gali daryti įtaką daugeliui žmonių, visuomenei, valstybėms ir dar plačiau,“ – aiškino „RePublica“ filisteris.

Linas Venclauskas, kalbėdamas apie korporacijų intravertiškumą ir santykį su visuomene, sakė: „Vertybinės nuostatos, tam tikras empirinis patyrimas, lojalumo, ištikimybės, solidarumo jausmas, kurie yra įgaunami korporacijoje, būtų labai naudingi visuomenei. Korporacijos, net jeigu jos veikia intravertiškai, vis tiek yra visuomenės dalis. Ir nuo jų priklauso, kaip ta visuomenė atrodo. Kodėl korporacijos negalėtų įtakoti visuomenės vertybių? Visuomenė nėra baubas. Visi esame visuomenės nariai, ir joje veikdami kaip korporantai ar ne, mes galime ją keisti, daryti įtaką tam tikriems procesams. Šiuo atveju svarbu pasiryžimas ir tikėjimas, nes netgi postmoderniam pasauly sukūrus tam tikrą modelį ir patikėjus, kad jis yra geras, pradedi pagal jį ir gyventi.“

Simuliacija

Išnagrinėjus daugybę klausimų ir diskusijai jau artėjant į pabaigą, atsakymas į esminį klausimą – ar šiuolaikinės Lietuvos korporacijos tėra simuliacija – jau piršosi savaime. Išvadą, kurią, ko gero, jau buvo padarę visi diskusijos dalyviai, garsiai išsakė profesorius A.Kulakauskas.

„Akivaizdu, kad korporacijos gyvuoja. Ir kol yra norinčių, kad jos gyvuotų, jos gyvuos. Tie, kurie mano, kad korporacijos yra simuliacija, žinoma, ilgai netemps. O manantys, kad ne simuliacija, išliks ir po 20 metų tuo dar labiau įsitikins,“ – diskusiją apibendrino profesorius.

Parengė Monika Saukaitė, Martynas Zapolskis

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.