Liberalų taikos balandis: nesugriaunama taika pasaulyje ar visiškas susinaikinimas?
Paklauskite liberalo, ką jis mano apie karą, ir išgirsite, jog tai amoraliausias, beprasmiškiausias ir nehumaniškiausias dalykas pasaulyje, kuris, matyt, atsirado per klaidą. Žmogus iš prigimties yra geras, todėl kariauti jam yra svetima. Maža to, liberalas pridurs, jog valstybės turėtų itin glaudžiai bendradarbiauti, vienytis (geriausia – tokiu mastu, kad galiausiai egzistuotų tik viena, visą pasaulį apimanti, valstybė) ir kartu eliminuoti bet kokią karo galimybę. Žodžiu, būtina padaryti pasaulį geresnį ir ilgai bei laimingai gyventi amžinoje taikoje. Maždaug taip galėtų atrodyti liberalo rožinė ateities vizija.
—
Politinis realizmas.
Egzistuoja ir visiškai priešinga nuomonė tarptautinės politikos ir konkrečiai karo atžvilgiu. Politinio realizmo atstovai teigia, jog karo grėsmė praktiškai egzistuoja nuolat: jie tiki, kad valstybės veikia turėdamos bene vienintelį tiesioginį tikslą – įgyvendinti nacionalinį interesą, kurį, anot Hanso Morgenthau, galima apibrėžti kaip galią. Taigi valstybės nuolat siekia padidinti ar bent išlaikyti savo galią, dėl to ilgainiui ima varžytis tarpusavyje, nes kai kurios jaučiasi nesaugiai, o kitos bando tuo pasinaudoti. Tokiomis aplinkybėmis tarp valstybių tvyro įtampa, kuri taip suintensyvėja, kad neišvengiamai kyla karo grėsmė.
Politinio realizmo teorijos tarptautiniuose santykiuose šalininkų teigimu, žmonijos istorija parodė, jog valstybė, politika ir karas yra trys neatsiejamos sąvokos; jų tarpusavio ryšį, primenantį uždarą ratą, gana paprastai paaiškina vokiečių filosofas Carlas Schmittas. Anot jo, bet kurios valstybės išlikimas, jos suvereniteto išsaugojimas yra tiesiogiai susijęs su jos gebėjimu atpažinti kitas valstybes kaip potencialius priešininkus ir sąjungininkus; šis grupavimas yra esminis politikos kriterijus. Valstybė yra vienintelė politikos – konfliktų srities, apibrėžiamos per draugo–priešo distinkciją, – savininkė; dar daugiau – ji tampa politine būtimi tik tuo atveju, jei sugeba grupuoti kitas valstybes į sąjungininkes ir varžoves bei, iškilus realiam valstybės egzistencijos pavojui, mobilizuoti savo piliečius žūtbūtinei kovai. Karas yra politikos tęsinys, perkeliantis konfliktą į tarptautinę areną. Jis turi savo gramatiką, tai tiesa, tačiau savos logikos – ne, ji kyla būtent iš draugo–priešo distinkcijos. Taigi karas nėra nei politikos tikslas, nei turinys, nei – daugeliu atvejų – rezultatas. Tai tiesiog pati ekstremaliausia priemonė, naudojama tais atvejais, kai valstybės išlikimas tampa gyvybės ar mirties klausimu.
Liberalų prietarai
Liberalus įsitikinimas, kad atsisakius draugo–priešo distinkcijos ir paskelbus karą už įstatymo ribų pasaulyje įsivyraus Kanto išliaupsinta Amžinoji taika, atrodo, bent iš politinio realizmo perspektyvos, mažų mažiausiai naivus ir trumparegiškas. Pirmiausia jų besąlygiškas tikėjimas gera žmogaus prigimtimi yra neadekvatus kriterijus politikos srityje, t.y. politika yra autonomiška viešojo gyvenimo dalis, o tarptautinėje arenoje moralinės savybės ir įsitikinimai apskritai neturėtų būti iškeliami aukščiau už visus kitus veiksnius. Geri motyvai negarantuoja nei to, kad jais paremtas veiksmas bus moraliai priimtinas ar politiškai sėkmingas; Robespjeras taip pat turėjo gražią svajonę, bet tai nesutrukdė jam žiauriai sunaikinti kitaminčių.
Kita vertus, griežtas liberalų nusistatymas prieš karą yra suprantamas bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, jie puikiai supranta, jog karo atveju nesugebėtų išsaugoti suvereniteto. Du esminiai liberalizmo doktrinos principai – beribis individualizmas ir pliuralizmas – lemia tai, kad valstybė praranda savo svarbą ir yra sumenkinama iki eilinės piliečių asociacijos lygio bei tampa panaši į „skėtinę organizaciją“, vienijančią visas kitas bendruomenes. Taigi liberali visuomenė yra ne ką daugiau nei atskirų individų ir jų grupių suma. Tai žinodami, liberalai suvokia, jog kilus grėsmei jų valstybė nesugebėtų apsiginti, nes paprasčiausiai negalėtų mobilizuoti žmonių gynybai – patriotizmo jausmas vargiai galėtų būti įvardintas kaip atomizuotai visuomenei būdingas bruožas. Be to, liberalai dažniausiai pasirenka „pramoginės politikos“ kelią, tad karas jiems, matyt, nepakankamai linksma patirtis, nes donkichotiška parodomoji kova čia netinka, o rimčiau į ką nors žiūrėti jie išvis nėra linkę.
Liberalai vs. karas: kas – ką?
Žinodami savo „nekompetenciją“ kare liberalai randa genialų sprendimą: panaikinti karą apskritai. Jie ir priemonių planą pasiūlo: kadangi kariauja valstybės, tai vertėtų sukurti globalią valstybę – tada neva nebūtų su kuo kariauti (pilietiniai karai kažkodėl jų dėmesio nepatraukia), nebūtų priešiškumo ir nereikalingo varžymosi. Tačiau toks tikslas, galima sakyti, labiau tinkamas ilgalaikei perspektyvai, o kol kas, liberalų įsitikinimu, geriausia išeitis yra karo kaip tarptautinės politikos priemonės panaikinimas.
Visgi tiesa tokia, kad jei valstybė X nusprendžia, jog visos kitos valstybės be išimties yra jos draugės, o priešų ji apskritai neturi, pasaulis nuo to akimirksniu nepavirs rojumi žemėje. Draugo–priešo distinkcija nėra metafora, ji turi būti realiai įgyvendinta, nes priešo ignoravimas grėsmės nepanaikina, veikiau priešingai – ją tik sustiprina ir skatina varžovą pasinaudoti patogia padėtimi. Tokiu būdu visi liberalų geri norai netenka prasmės, nes rezultatas – anaiptol ne nesugriaunama taika pasaulyje, bet atvirkščiai – visiškas susinaikinimas, praktiškai laisva valia atiduodant savo suverenitetą į pikčiausio priešo rankas.
Nėra karo – nėra politikos
Yra žmonių, kuriuos – ne be ironijos – galima pavadinti „visų draugais“. Valstybių, besivadovaujančių tokia „populistine“ filosofija, taip pat galėtume suskaičiuoti nemažai ir, matyt, nenustebtume dėl dėsningumo, kad bene visos jos patenka į liberalių valstybių kategoriją. Liberalams vertėtų suprasti, kad neigdami nuolatinę karo grėsmę jie ne tik neigia draugo–priešo distinkciją, bet ir pačią politiką. Kitaip tariant, nėra karo – nėra politikos, nėra politikos – nėra ir valstybės. Nebėra valstybės..? Nepanikuokite, liberalai visada po ranka turi rožinių akinių porą ir, būdami iš prigimties geri, mielai jais dalinasi su visais norinčiais to ir nelabai…
Jūratė Stankevičiūtė