Apie žvaigždes, karus ir „taikius tikslus“

Per beprecedentiškai trumpą laiką kosmosas tapo strategiškai tokia pat svarbia karybai erdve, kaip jūra, oras ir žemė, kur kariaujama tūkstantmečius.

Per beprecedentiškai trumpą laiką kosmosas tapo strategiškai tokia pat svarbia karybai erdve, kaip jūra, oras ir žemė, kur kariaujama tūkstantmečius.

Epizodas I – Pavojaus deklaruojamai taikai šešėlis

2003 m. kovą, likus aštuonioms dienoms iki JAV vadovaujamos operacijos „Irako laisvė“ pradžios, JAV Oro pajėgų kosmoso operacijų ir integracijos vadovas generolas majoras Franklinas J. Blaisdellas pareiškė: „mes taip dominuojam kosmose, kad man gaila šalies, kuri stotų prieš mus“.

Šio pareiškimo pagrįstumas, ko gero, ir taip mažai kam kėlęs abejonių, netrukus buvo įrodytas: per operaciją kosminių palydovų valdomos amerikiečių bombos ir raketos pasiekdavo taikinį trijų metrų tikslumu, nepaisant didelio debesuotumo, smėlio audrų ir dūmų.

Įdomu tai, kad nuo 1967 m. galiojančioje Jungtinių Tautų Kosmoso erdvės sutartyje, kurioje išdėstyti pamatiniai kosmoso teisės principai, numatoma, jog kiekviena valstybė turi lygias teises tyrinėti kosmosą, tačiau jis turi būti naudojamas tik taikiais tikslais, visų valstybių labui. Kyla klausimas, kaip ši nuostata gali būti suderinama su kosmoso erdvės panaudojimu konkrečios valstybės karinės galios didinimui ir prieš kitą valstybę nukreiptiems kariniams veiksmams.

Iš pradžių kosmoso teikiamos galimybės iš tiesų buvo naudojamos „taikiai“: meteorologijoje, galimų gamtinių ir kosminių katastrofų numatymui ir prevencijai, moksliniams tyrimams ir t.t. Tačiau istorinė patirtis rodo, jog išradimai, kurie gali būti panaudoti kariniais tikslais, anksčiau ar vėliau ir bus taip panaudoti. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais orlaiviai buvo naudojami tik stebėjimui ir žvalgybai, bet greitai tapo platforma bomboms ir kitiems ginklams.

Nors šiandien nė vieno kosminio palydovo tikslas nėra tiesioginis priešo objektų sunaikinimas ir juo labiau kol kas neįmanomas karinių veiksmų perkėlimas į kosmosą, duomenys, gaunami iš kosmoso meteorologinių stočių, padeda planuoti karinius veiksmus, atsižvelgiant į numatomas oro sąlygas; palydovai identifikuoja taikinius, per juos palaikomas ryšys tarp kontrolės centro ir lėktuvo piloto. Esant bet kokioms oro sąlygoms naudojant palydovus mirtini koviniai užtaisai gali būti nutaikomi preciziškai tiksliai. Todėl praktiškai galima teigti, jog kosmosas buvo militarizuotas nuo tada, kai pirmieji žvalgybiniai ir signalus priimantys palydovai buvo paleisti į orbitą.

Epizodas II – Palydovų „puolimas“

Pirmuoju „kosminiu karu“ laikomas Persijos įlankos karas (1991 m.). Šio konflikto metu Jungtinių Valstijų karinės pajėgos pirmą kartą tiesiogiai kariniams veiksmams panaudojo kosminius aparatus – palydovais buvo valdoma 10 % JAV bombų ir raketų (palyginimui, Kosovo ir Afganistano karuose iš kosmoso valdomų bombų ir raketų dalis išaugo net iki 70%). Manoma, kad būtent kosmoso pajėgų pasitelkimas lėmė garsiosios operacijos „Audra dykumoje“ sėkmę – amerikiečių pajėgos buvo greitos ir koordinuotos nes jos kiekvieną akimirką žinojo tikslią savo buvimo vietą, nors kova vyko orientacinių ženklų neturinčioje dykumoje.

Palydovų sistemos suteikia platų galimybių arsenalą karinei žvalgybai. Jos leidžia nustatyti priešo karinių bazių ar kitų strategiškai svarbių objektų dislokacijos vietas ir kiekį – kitaip tariant, paversti juos galimos karinės atakos taikiniu. Nauji fotografuojantys palydovai, nutolę nuo Žemės paviršiaus 300-650 km, gali padaryti aiškią Žemėje esančio laikraščio nuotrauką. Tiesa, tai nereiškia, kad palydovais galima sekti kiekvieną bet kurio Žemės gyventojo veiksmą. To neleidžia bet kuriam fotografuojančiam prietaisui būdingas trūkumas – kuo detalesnė nuotrauka, tuo mažesnis jos aprėpiamas laukas. Palydovo daryta nuotrauka, kurioje galima būtų įžiūrėti žmogaus veido bruožus, geriausiu atveju apimtų keliasdešimt kvadratinių metrų. Ir atvirkščiai: kuo platesnis palydovo „matymo“ laukas, tuo nuotrauka mažiau detali. Be to, nors šiuolaikinis palydovas per valandą gali padaryti šimtus nuotraukų, vienos tokios nuotraukos peržiūra Žemėje užtrunka kelias minutes. Todėl, kol Žemėje esantis analitikas tarp daugybės nereikšmingų nuotraukų atranda tą, kurioje užfiksuotas svarbus objektas, pastarasis (jei yra mobilus) jau gali būti visiškai kitoje vietoje.

Epizodas III – „Nuskriaustųjų“ kerštas

Šiuo metu JAV priklauso 90% visų karinių ir 60% komercinių kosmoso palydovų. Kad ir kokios didelės būtų Rusijos, Indijos, Kinijos ir kai kurių kitų valstybių investicijos į kosmoso technologijas, kol kas nė viena jų nėra pajėgi rimčiau konkuruoti su JAV dėl dominavimo kosmose.

Tačiau lazda turi du galus: iš vienos pusės, didžiulis kosminis pajėgumas suteikia Jungtinėms Valstijoms milžinišką karinį pranašumą kitų valstybių atžvilgiu. Iš kitos pusės, auganti priklausomybė nuo komercinių ir karinių palydovų, kelia grėsmę, kurią 2001 m. JAV Valstybės gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas įvardino kaip „kosminio Pearl Harboro“ pavojų.

Tokiu atveju, pirmojo kosminio konflikto tikimybė būtų didžiausia vadinamojoje Žemės erdvėje, nes ten sutelkta absoliuti dauguma karinių kosminių prietaisų. Ši erdvė apima sritį nuo žemiausios orbitos (150-800 km virš Žemės planetos paviršiaus) iki 36 000 km ribos, žyminčios geostacionarią orbitą – vienintelę zoną, kurioje palydovai nejuda Žemės atžvilgiu. Iš Žemės planetos Žemės erdvė pasiekiama daug mažesnėmis techninėmis sąnaudomis, nei toliau esantys regionai, todėl šiuo metu tai vienintelė sritis, į kurią gali skverbtis visos dabartinės pasaulinės galios.

Siekdamos išvengti galimo kosminio konflikto ir tuo pat metu dar labiau sustiprinti savo hegemoniją kosmose, JAV nacionalinės saugumo agentūros pastaraisiais metais siūlo ištobulinti kosminę flotilę, kuri neleistų JAV priešams (o galbūt net ir sąjungininkams) pasiekti Žemės orbitos be JAV leidimo.

Šis veiksmas, žinoma, prieštarautų jau minėtai Jungtinių Tautų Kosmoso erdvės sutarties nuostatai dėl visų valstybių lygių teisių į kosmoso tyrinėjimus. Tačiau, atsižvelgiant į kosmoso erdvės specifiką, ypač jos ribų neapibrėžtumą, galima beveik drąsiai sakyti, kad vienintelis kosmose galiojantis „įstatymas“ yra natūralios atrankos dėsnis. Dėl Žemės judėjimo, kosmoso erdvės valstybės negali pasidalinti tuo pačiu principu, kaip, tarkime, oro – t.y., kai valstybei atitenka erdvė, esanti vertikaliai „virš“ jos Žemės teritorijos. Todėl praktiškai valstybei priklauso ta kosmoso teritorija, kurioje ji sugeba dominuoti, ir kurią gali apginti nuo kitų valstybių intervencijos. Taigi kosmosas iš esmės rezervuojamas stipriausiems, o valstybės, kurių ekonominis ir technologinis potencialas neleidžia vystyti kosminės pramonės, iš kosmoso erdvės natūraliai eliminuojamos.

Atsižvelgiant į visa tai, sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu laiku būtų realiai įmanoma panaikinti JAV hegemoniją kosmose ar juo labiau įvykdyti „juoduosius“ JAV scenarijus dėl Valstijoms galinčių iškilti kosminių grėsmių.

Taigi ekonomiškai silpnesnėms valstybėms, siekiant apsisaugoti nuo galimų atakų, belieka pasitelkti vaizduotę ir išradingumą. Neretai, žinant fotografuojančių palydovų galimybes, valstybės teritorijoje statomi butaforiniai pastatai, primenantys karines bazes ar kitus objektus – potencialius taikinius. Taip siekiama priešo atakas nukreipti nuo tikrojo taikinio į kariniu požiūriu visiškai nereikšmingą objektą. Bandant apsaugoti mobilius taikinius arba laimėti laiko, netoli nuo strategiškai svarbių objektų kartais sukeliami gaisrai, kad per tirštus dūmus palydovų darytose nuotraukose tų objektų nebūtų įmanoma įžiūrėti.

Epizodas IV – Nauja viltis

Nuo dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio prasidėjus vadinamojo „tikslaus“ arba preciziško karo epochai, šiandien be kosmoso pajėgų panaudojimo neįsivaizduojama nė viena galingiausių pasaulio valstybių, ypač JAV, vykdoma karinė operacija. Todėl kuo toliau, tuo labiau skverbimasis į kosmosą tampa prioritetine ne tik ir ne tiek mokslo, kiek gynybos ir saugumo sritimi.

Žinoma, kosmosas – pernelyg plati erdvė, kad net tokia kariniu ir ekonominiu požiūriu galinga valstybė, kokia šiandien yra JAV, galėtų kontroliuoti jį visą. To ir nereikia, nes ne visa erdvė, o tik nedidelė jos dalis, bent jau šiuo metu, suteikia galimybes didinti valstybės karinę ir geopolitinę galią. Todėl labai svarbu nustatyti, kurios kosmoso zonos yra strategiškai svarbiausios bei naudingiausios, ir siekti įsitvirtinti būtent jose.

Pavyzdžiui, Mėnulio erdvėje yra penki vadinamieji Lagrange’o pusiausvyros taškai. Žemės ir Mėnulio gravitaciniai efektai juose panaikina vienas kitą – dėl to objektas, užfiksuotas viename iš šių taškų, nuolat išlaiko absoliučiai stabilią padėtį visiškai nenaudodamas kuro. Be to, kosmosas – tai ne vien palydovai. Jame gausu karinei pramonei svarbių naudingų žaliavų. Pavyzdžiui, Mėnulis turtingas aliuminio, titano, geležies, kalcio, magnio ir silicio.

Paleisti palydovus, stotis ar kitokius prietaisus į kosmosą kol kas įmanoma tik iš vadinamosios Žemės erdvės (regiono, apimančio Žemės rutulį, ir atmosferos sluoksnį iki žemiausios orbitos). Gravitacija ir Žemės sukimasis lemia, jog kuo tam tikras taškas yra arčiau pusiaujo, tuo patogiau ir pigiau iš jo skverbtis į kosmosą. Todėl valstybės, turinčios interesų kosmose stengiasi įsitvirtinti pusiaujo regionuose (įskaitant ir jūrinę erdvę, esančią ties pusiauju).

Taigi, siekiant dominuoti kosmose, būtina turėti nuoseklią astrostrategiją: identifikuoti svarbiausias Žemės ir aplink ją esančių sferų padėtis, kurių kontrolė gali užtikrinti karinį ir politinį dominavimą kosmose arba bent jau apdrausti nuo tokio paties potencialiai priešiškos valstybės dominavimo, nuolat vykdyti kosminius tyrimus ir misijas ir, žinoma, turėti didžiulį ekonominį, karinį ir technologinį potencialą.

Dar septintajame XX a. dešimtmetyje JAV Prezidentas Lyndonas B. Johnsonas pabrėžė, kad kosmose yra svarbiausios pozicijos, iš kurių galima visiškai kontroliuoti Žemę. Per beprecedentiškai trumpą laiką kosmosas tapo strategiškai tokia pat svarbia karybai erdve, kaip jūra, oras ir žemė, kur kariaujama tūkstantmečius.

Pasaulis nestovi vietoje ir šiandien, perfrazuojant geopolitikos klasiką Halfordą Mackinderį, galima teigti, jog kas dominuoja kosmose, dominuoja pasaulyje.

Galina Vaščenkaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.