Richardo Wagnerio kūryboje ryškus radikalus antisemitizmas ir ultranacionalinės idėjos.
Muzika ir karas – sunkiai susiejamos sąvokos. Vis dėlto giliau nagrinėdami be galo platų karo reiškinį bei nemažiau įvairiapusę muzikos sąvoką, galime rasti daug sąlyčio taškų. Vien tam, kad kariai žygiuotų ritmingai, kad būryje nekiltų suirutė ir būtų įmanoma koordinuoti strateginius veiksmus, mušamas būgnas. Be muzikos sunkiai įsivaizduojamos vėliavos kėlimo ceremonijos, šventinės rikiuotės. Ką jau kalbėti apie populiariąją muziką, naudojamą propagandai, kitai tautai pajuokti ar savanoriams pritraukti. Be abejo, yra neįmanoma aprašyti visų galimų muzikos panaudojimo kare būdų, tad straipsnyje apsiribosime tik karo muzikoje tema, t. y. nagrinėsime klasikus, vienaip ar kitaip savo kūriniuose nagrinėjusius karo reiškinį.
—
Operos milžinas kovoje už Italijos susivienijimą
Po operos „Nabukas” premjeros Giuseppe Verdi imtas vadinti „žymiausiu italų operų kūrėju”. Kūrinys žavėjo ne tik talentingai sukurta, nuostabiai melodinga muzika, bet ir skambiomis nacionalinio išsivadavimo kovos idėjomis, kurios buvo itin artimos austrų okupuotos Šiaurės Italijos gyventojams. Operoje pasakojama apie žydų išsivadavimą iš Babilonijos valdovo Nabuchodonosaro priespaudos. Žinomiausia jos dalis – hebrajų vergų choras – net laikomas antruoju Italijos himnu ir yra dažnai grojamas per nacionalines šventes. Matyt, neatsitiktinai ir Verdi laidotuvėse 1901 metais skambėjo būtent ši opera, tarsi palydėdama vieną žymiausių kovotojų už Italijos susivienijimą.
Pats kompozitorius nebuvo aktyvus kovų dalyvis, tačiau pinigais rėmė Garibaldį ir kitus kovotojus už susivienijimą, savo kūryba žadino sukilėlių pasiryžimą siekti pergalės. Jo muzika ypač mėgstama Milane, kuris ilgiausiai kentė Austrijos priespaudą. Atsiradus galimybei suvienyti Italiją, susikūrė judėjimas Viva VERDI (Vittorio Emanuele Re D‘Italia), kuris pasisakė už Italijos suvienijimą po Pjemonto, Savojos ir Sardinijos karaliaus Viktoro Emanuelio vėliava. Pastebėtina tai, kad judėjimo pavadinimas sutampa su kompozitoriaus pavarde. Tačiau žinant, kokia populiari buvo Verdi kūryba kovotojų tarpe, toks pasirinkimas nebeatrodo labai netikėtas.
Verdi pasistengė dėl savo gerbėjų. Ištraukos iš operų „Lombardai“ ir „Sicilijos mišparai“ buvo dažnai dainuojamos sukilėlių. Jose kovotojai galėjo atpažinti save: pirmosios pavadinime yra akivaizdi nuoroda į Milaną (tuometinė Lombardijos sostinė), antrojoje vaizduojamas 1282 metų siciliečių sukilimas prieš šiaurinę Italijos dalį valdžiusius normanus. Politinis turinys kėlė daug problemų viešiems operų rodymams, bet pagelbėjo pačio Verdi politinei karjerai – 1861 metais jis išrinktas į pirmąjį Italijos parlamentą.
Didžiojo karvedžio pergalės ir pralaimėjimai muzikoje
Napoleonas – ne vieno menininko susižavėjimo objektas. Net Liudvikas Van Bethovenas neatsispyrė nuostabaus oratoriaus ir žmogaus laisvės gynėjo įtakai. „Herojinę simfoniją“ (Eroika), kuri pažymėta trečiuoju numeriu, jis dedikavo „didžio vyro atminimui“. Nors iš pat pradžių kūrinį norėta pavadinti Bonaparto simfonija, bet savaip pasisukus įvykiams ir 1804 metais Napoleonui tapus imperatoriumi, beliko tik „didis vyras“. Tai tarsi nuoroda į jaunąjį Bonapartą, į idealų besivaikančią asmenybę, o ne žiaurų tironą.
Nusivylimas herojumi akivaizdus ir kituose kūriniuose. „Velingtono pergalė“ vadinama Kovos simfonija, mušamųjų dūžiais, tiksliai imituojančiais 188 patrankos šūvius ir 25 muškietos salves, sukuria dviejų kovojančių armijų vaizdinį, o sprogimai ir grėsmingi akordai padėjo paaštrinti įspūdingus pasirodymus.
Melodija tokiai muzikai tampa nebe tokia prasminga, nes ją užgožia trankūs ritmai. Taip vaizduojamas karo žiaurumas ir jo metu vyraujantis chaosas. Rusų kompozitorius Piotras Iljičius Čaikovskis, parašęs „1812-ųjų uvertiūrą“, skirtą Napoleono pralaimėjimo septyniasdešimtosioms metinėms paminėti, dinamiką papildė patrankų šūviais, artilerijos žingsniais ir pasirodymuose naudota pirotechnika.
Kas sugebėjo kritikuoti Staliną?
Jau pirmasis Dmitrijaus Dmitrevičiaus Šostakovičiaus maršas buvo skirtas nuo bolševikų rankos žuvusiųjų garbei. Savo kūriniais jis priešinosi tironijai, todėl kai kurie valstybinių pažiūrų neatitikę darbai buvo uždrausti. Žymiausi jo kūriniai – „Simfonija Nr. 7 in C-dur“, dedikuota Leningradui, ir Aštuntoji simfonija, vėliau pervadinta Staliningrado vardu, – gerai atskleidžia autoriaus pažiūras. Pirmasis primena M. Ravelio „Bolero“: intensyvėjantis orkestro grojimas ir trankus maršas lyg prasidedanti ataka. Kūrinys sukelia emocijų antplūdį, gailestį ir net po karo išliko labai populiarus. Antrasis – labai niūrus, tragiškas, lydimas beveik mechaninių ritmų, tarsi atspindi individo sunaikinimą Sovietų Sąjungoje, tad kurį laiką uždraustas.
Sergejus Sergejevičius Prokofjevas, antrasis komunistinių laikų muzikos genijus, buvo bolševikų priešininkas, tad prieš Pirmąjį pasaulinį karą ne savo noru išvyko iš šalies. Vėliau jis grįžo į Sovietų Sąjungą, čia buvo priverstas užsiimti propaganda (parašė kantatą dvidešimtosioms Spalio revoliucijos metinėms), bet savo pažiūrų neatsisakė. 1936 m. sonata smuikui gerai perteikia įspūdžius, jam matant, kaip nekalti žmonės yra išsiunčiami į GULAG’ą, o „Karo sonata“, pirmoji iš šešių sonatų ciklo, vaizduoja Stalino sukurtą asmenybės kultą – šis leitmotyvas lydi visus šešis kūrinius. Prokofjevas išliko be galo sarkastiškas ir buvo toks pat drąsus kaip ir Šostakovičius. „Aleksandro Nevskio“ viduryje pasirodo choras su daina „Pakilkite, Rusijos žmonės“, o kantatoje „Tostas Stalinui“ pašiepiama Stalino arogancija.
Nacių eros simbolis
Nors žinome, jog Richardas Wagneris gyveno ir kūrė kelis dešimtmečius prieš nacizmo atsiradimą, daugelis bent jau mintyse sieja jį su nacionalsocialistiniu judėjimu ir jo lyderiu. Pagrindo tam, be abejo, yra. Kompozitoriaus filosofiniuose apmąstymuose akivaizdus radikalus antisemitizmas ir ultranacionalistinės idėjos. Aišku, Hitlerio karui prieš „išrinktąją tautą“ tokios Wagnerio mintys, kaip „žydus reikia deginti“, buvo kuo puikiausias įrankis. Apskritai jo kūrybos panaudojimas fašistinėje Vokietijoje buvo milžiniškas – netgi koncentracijos stovyklose žydai į dujų kameras buvo vedami skambant „Meisterzingerių“ uvertiūrai.
Dar Nietzsche perspėjo apie pavojus, glūdinčius kompozitoriaus muzikoje, o ypač jo nacionalizmu persisunkusiose operose. Jis lieka per žingsnelį nuo visų neigiamų savo operų personažų tapatinimo su žydais. Ir atvirkščiai, teigiami herojai – grynakraujai arijai. Tokio interpretavimo viršūnė galėtų būti opera „Parsifalis“. Pats Hitleris sakė: „iš Parsifalio aš padariau religiją“. Teigiama, jog ši opera – tai religinė-didaktinė alegorija, siekianti parodyti, kaip visas Europos žmogiškumas yra užterštas žydiškomis vertybėmis. Išsigelbėjimas esąs tik vienas – rasinis germanų gryninimas. Net Šventasis Gralis Hitlerio vaizduotėje buvo virtęs „rasiškai grynu krauju“. Nors daugelis tokių interpretacijų mums atrodytų, švelniai tariant, neturinčios pagrindo, tačiau ir dabar yra teigiančių, kad rasistinių poteksčių Wagnerio operose nesumažėjo. O neigti netiesioginę jų įtaką yra tas pats, kas nepripažinti, tarkime, per televizorių rodomo žiaurumo poveikio vaikų sąmonei.
Šiaip ar taip, tenka pripažinti, kad pati Wagnerio muzikos interpretavimo raida remiasi daugiau intuicija ir yra susijusi su nemuzikinėmis to laikotarpio idėjomis. Iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo sugriautas „politinio Wagnerio“ kultas. Tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad muzika ir politika nėra visiškai atskirti dalykai. Jis pats (tikriausiai labiau nei kiti), būdamas ir kompozitorius, ir libretų savo operoms autorius, ir rašytojas, įvairiomis muzikinėmis bei politinėmis (antisemitinėmis) temomis sąmoningai siekė susieti šias dvi sritis.
Iš nacių eros kompozitorių palikimo tik Richardo Strausso ir Carlo Orfo kūriniai vis dar išlieka populiarūs šiandieniniame repertuare. 1936 m. sukurta Orfo sceninė kantata „Carmina Burana“, be abejonės, garsiausias to laikotarpio kūrinys. Iš pat pradžių fašistinių ideologų jis buvo priskirtas prie „išsigimusio“ meno, tačiau labai greitai pripažinta, kad tokios ryškios, audringos, drausmingos muzikos ir reikalauja režimas. Dabar gal ne tiek svarbūs Orfo ryšiai su naciais, kiek pati kompozitoriaus kūryba. Net ir per daug nesidomintys klasikine muzika, „Carmina Buraną“ tikriausiai yra girdėję daugelis. Energingi ritmai, dramatiškumas, kartais net pagoniški barbariški motyvai suteikia šiam kūriniui išskirtinę poveikio galią, ir šiandien kuo puikiausiai pasitelkiamą reklamoms, filmams, koncertams bei įvairiems renginiams. Milžiniškas šios kantatos populiarumas vis dar neblėsta, bet keista girdėti, kai ji skamba minint vasario 16-ąją.
Turbūt visi mintyse sugebėtume atgaminti Moriso Ravelio „Bolero“. Teigiama, kad vis nauji įsijungiantys instrumentai, pasikartojanti melodija ir garsėjanti instrumentuotė vaizduoja karo pradžią. Nukrėtė šiurpas?
Monika Verbalytė, Marius Skerniškis