Karas kaip prekė

Nors valstybės išlieka svarbiausiomis tarptautinių santykių veikėjomis, jos praranda galios monopolį. Tarptautiniuose santykiuose įsitvirtinusią normą, jog kariauti gali tik valstybės, keičia praktika, kurioje karas tapo niša verslui. Žmonės nedaug žino apie privatų saugumo sektorių, tačiau tai – sparčiausiai augantis pasaulinės ekonomikos sektorius per pastaruosius penkiolika metų, kurio metinės pajamos siekia 100 milijardų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių.

—

Saugumo privatizavimas

Po Šaltojo karo, imta abejoti valstybės relevantiškumu. M. van Creveldo teiginyje, jog „Valstybė įsako, armija kariauja, žmonės stebi, moka ir kenčia“ įtvirtinta distinkcija tarp civilių ir karių nyksta. Tam tikra prasme grįžtama prie ikivestfalinės karinio konflikto sampratos. Vestfalinė tvarka pasižymėjo tuo, jog valstybėms priklausė galios monopolija, teisė sušaukti kariuomenę bei paskelbti karus. Valdžia mobilizuodavo savo piliečius, kad apsigintų nuo vidaus bei išorės grėsmių. Tuo tarpu dabar kai kuriose besivystančiose pasaulio šalyse privačios ginkluotos grupės įgyja pakankamą pajėgumą mesti iššūkį valstybei kaip vieninteliam legitimiam tvarkos ir stabilumo šaltiniui. Susikuria užburtas ratas – šie privatūs veikėjai, viena vertus, sąlygoja valstybės eroziją, tačiau, antra vertus, valstybė yra tas veiksnys, kuris tuos privačius veikėjus stiprina.

Samdinystė – nenaujas reiškinys

Privačių kariuomenių verslas suklestėjo 1990 m. Tačiau samdomų kareivių fenomenas yra senas kaip ir pats karas. Senovės graikai bei romėnai samdydavosi kareivius, kad apsigintų nuo išorės grėsmių. XIV a. Italijos miestai-valstybės savo saugumą taip pat pavesdavo privačioms kariuomenėms. Anglija, Amerikos Nepriklausomybės karo metu už Atlanto buvo išsiuntusi per 30,000 samdinių. Istorijos eigoje, valstybių bei individų nesugebėjimo užtikrinti savo teritorijos bei turto saugumo sąlygotas privačių kariuomenių samdymasis buvo natūralus reiškinys. Tačiau XIX a. kartu su nacionalizmu įsigalėjo suvokimas, jog kovoti reikia už savo valstybę, tautą, o ne siekiant pelno. Vis dėlto, pasak H. Sanchezo, pasaulyje 1987-1994 m. laikotarpiu darbo neteko 5 mln. karininkų, kurių nemaža dalis įsitraukė į privatų saugumo verslą. Paraleliai su šiais įvykiais įsigalėjo didžiųjų galių apatija tiesiogiai dalyvauti karštuose pasaulio taškuose remiant legitimias valdžias. Trečiajame pasaulyje (ypač Afrikoje) atsirado saugumo vakuumas, kurį greitai užpildė privačios kariuomenės. Privatus sektorius aktyviai įsitraukė į karus.

Karo šunys

Daugiausia privačių kariuomenių įmonių yra Afrikoje, JAV bei Didžiojoje Britanijoje, taip pat Izraelyje bei Prancūzijoje. Šios kariuomenės teikia įvairias paslaugas: karines pratybas, aprūpinimą ginklais ir pan. Nors šių įmonių veikla skiriasi, visos jos siekia to paties tikslo – padidinti „užsakovo“ karinę galią. Ne visos, tačiau keletas privačių kariuomenių tiesiogiai dalyvauja kovose. Samdomų kariuomenių įmonės nėra suvaržytos politinių apribojimų. Jų darbuotojai į konfliktą žiūri kaip į galimybę užsidirbti ir kuo puikiausiai išnaudoja ekonominio liberalizmo teikiamas galimybes. Dėl lojalumo trūkumo samdiniai yra vadinami „karo šunimis“. Didžioji dauguma samdomų armijų rekrutų yra tarnavę įvairių valstybių kariniuose daliniuose, diplomatiniuose korpusuose.

Valstybės, kurioms dažniausiai prireikia samdomų kariuomenių pagalbos, yra finansiškai nepasiturinčios, tačiau turtingos gamtos išteklių. Todėl privačios kariuomenės, didindamos valstybės-užsakovo karinę galią, tuo pat metu vykdo apsauginę funkciją jos kasybos įmonėse, nes valstybės biudžeto pajamos iš šios srities garantuoja atsiskaitymą. Taigi skiriasi samdomų kariuomenių bei Jungtinių Tautų operacijų apmokėjimo būdai: JT veiksmai yra finansuojami donorių valstybių, o privačių kariuomenių – konkrečios valstybės, kuriai teikiamos paslaugos.

Trys sėkmingiausios privačių kariuomenių įmonės yra: Executive Outcomes (EO), įsikūrusi Pretorijoje (Afrikoje), Sandline International, įsikūrusi Londone (Anglija), Military Pdrofessional Resources Incorporated (MPRI), įsikūrusi Virdžinijoje (JAV).

Executive Outcomes buvo įkurta 1989 m. Tai finansiškai sėkmingiausia privati saugumo įmonė. Ji tapo žinoma po operacijų Angoloje bei Siera Leonėje. Didžiąją dalį šios įmonės darbuotojų sudaro buvę Pietų Afrikos gynybinių pajėgų veteranai. EO išskiria save iš kitų samdomų kariuomenių įmonių tuo, jog tiesiogiai dalyvauja kariniuose veiksmuose.

Military Professional Resources Incorporated skiriasi nuo kitų panašių įmonių tuo, jog teikia tik ribotas paslaugas – vykdo technines analizes, pratybas, operacinį planavimą, bet neskiria dėmesio karių kovai. MPRI darbuotojai, kurių iš viso yra 800, – tai JAV diplomatiniuose korpusuose bei kariuomenėje dirbę asmenys. Skirtingai nei EO, MPRI gali veikti tik ten, kur gauna JAV Valstybės departamento pritarimą.

Sandline International teigia dirbantys tik tam tikroms valdžioms, tarptautinėms organizacijoms bei tarptautiniu mastu pripažįstamiems išsivadavimo judėjimams. Įmonė nepasirašo kontraktų su valdžiomis, kaltinamomis žmogaus teisių pažeidimais, teroristinėmis organizacijomis. Įmonės darbuotojai – tai Didžiosios Britanijos bei JAV kariuomenės kadrai.

Daugiau žalos nei naudos?

1997 m., spaudos konferencijoje dėl užtrukusio pilietinio karo Siera Leonėje, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annanas pateikė tvirtą atsakymą į klausimą, ar JT svarstytų galimybę bendradarbiauti su „gerbiamomis“ privačiomis kariuomenėmis, teiginiu, jog „nėra takoskyros tarp gerbiamų ir negerbiamų privačių kariuomenių“. Tačiau JT valstybių narių pozicija samdomų kariuomenių klausimu yra labai paini: vienos valstybės narės griežtai smerkia tokias įmones, kitos narės naudojasi jų paslaugomis.

Diskusijos dažnai kyla dėl privačių kariuomenių įmonių atsakomybės, kurios jos faktiškai neturi. Privačios kariuomenės iš esmės nėra atskaitingos nei valdžiai, nei visuomenei, nei teismams. Pastaruoju metu išryškėjo tendencija, kai tarptautinės organizacijos kartu su vietinėmis kompanijomis formuoja bendras įmones ir taip išvengia atsakomybės prieš bet kurios valstybės įstatymus. Akademikai vieningai teigia, jog dėl tarptautinės teisės spragų faktiškai yra neįmanoma nubausti privačių kariuomenių darbuotojų už svetimoje valstybėje įvykdytus nusikaltimus. Trūksta adekvačios samdomų kareivių priežiūros, ypatingai turint omenyje, jog privačios armijos nėra prisirišusios prie nacionalinių vyriausybių.

Privačios kariuomenės yra samdomos ne tam, kad veiktų nešališkai, bet tam, kad laimėtų kovą savo užsakovo naudai. Todėl privačių kariuomenių veiksmai esant krizėms, dažnai visiškai prieštarauja tarptautinės bendruomenės siūlomiems konfliktų sprendimų būdams.

Kai kurių akademikų teigimu, privačios kariuomenės daro daugiau žalos nei naudos, nes tam tikrais atvejais skatina ginklavimąsi: sukilėliai dažnai samdo privačias kariuomenes, kurios kontratakuoja demokratiškai išrinktų valdžių pasamdytas privačias armijas.

Dažnai pasigirsta kaltinimų (ypatingai adresuotų JAV), jog privačios kariuomenės tapo valstybių įrankiu maskuojant tikruosius užsienio politikos siekius. Tiesiogiai nedalyvaujant karuose, tikslai įgyvendinami per samdomus karius, kurie yra puiki išeitis ir tuo atveju, kai valdžios veiksmai nesusilaukia visuomenės ar kitų valstybių palaikymo.

Kiek kainuoja saugumas?

Privataus saugumo sektoriuje sukasi milžiniški pinigai. Los Angeles Times paskelbė faktus, jog samdomų kariuomenių pelnas nuo 56 milijardų JAV dolerių 1990 m. šoktels iki 220 milijardų JAV dolerių 2010 m. Tačiau šių armijų teikiamos paslaugos yra kur kas pigesnės už Jungtinių Tautų: Siera Leonės vyriausybė sumokėjo Executive Outcomes 35 mln. JAV dolerių už 22 mėn. darbo, tuo tarpu suplanuota JT operacija būtų kainavusi 47 mln. JAV dolerių už 8 mėn.

Dar keletas skaičių: dabar Irake yra įdarbintos 25 privačios įmonės, teikiančios karines paslaugas. Šioms įmonėms dirba apie 15 tūkst. žmonių. Samdomam kareiviui vidutiniškai mokama nuo 1,500 iki 2,000 JAV dolerių per dieną. EO buvo mokama 1,5 mln. JAV dolerių per mėnesį, kad būtų numalšintas 10000 sukilėlių organizuotas pasipriešinimas Siera Leonėje 1995-96 m. 40 mln. JAV dolerių per metus EO gavo už 50000 sukilėlių tramdymą Angoloje 1993-95 m.

Privačių kariuomenių privalumai

Nepaisant neigiamo didelės pasaulio dalies nusistatymo, šiuolaikinės privačių kariuomenių įmonės atvirai kalba apie savo naudingumą bei profesionalumą, vadovaujasi tarptautinės bendruomenės pripažintomis teisinėmis bei finansinėmis priemonėmis savo sandėriams užtikrinti, padeda tik pripažintoms valdžioms ir vengia Vakarams nepriimtinų režimų. Samdomų kariuomenių darbuotojai žino, jog jų perspektyvos priklauso nuo jų skaidrumo bei legitimumo tarptautinės bendruomenės akyse. Privataus saugumo verslo vadovai suvokia, jog kontraktų pasirašymo tikimybė didžiąja dalimi priklauso ir nuo to, ar jie sugeba kontroliuoti (bei kontroliuoja) savo darbuotojų elgesį.

Tenka pripažinti, jog, nepaisant komercinių sumetimų, samdiniams pavyksta sustiprinti vyriausybių gebėjimą kontroliuoti savo teritoriją. Jei privačios kariuomenės sugeba karštuose pasaulio taškuose sukurti buferines zonas, kuriose humanitarinės organizacijos gali teikti pagalbą, kyla klausimas, ar teisinga būtų jas ignoruoti? Kadangi privačios kariuomenės sugeba stabilizuoti krizę, vertėtų diskutuoti apie tai, ar nereikėtų šių pajėgų paprasčiausiai papildyti tarptautinėmis pajėgomis. Samdinių pagalba įgalintų JT krizių metu veikti greičiau ir efektyviau. Privačių kariuomenių samdymas taip pat sumažintų išlaidas.

Nors privačios kariuomenės dėl savo tikslo bet kokiomis priemonėmis laimėti kovą kaltinamos kliudymu užbaigti karą, praktika rodo, jog prievarta bet kokiu atveju yra neišvengiama siekiant išeiti iš aklavietės bei pradėti derybas. Tokiu atveju privačios kariuomenės yra ne problemos, o sprendimo dalis.

Samdinių kontroliavimas

Peršasi išvada, jog racionaliausias sprendimas būtų privačių kariuomenių reguliavimas. Vis dėlto kontroliuoti samdomas kariuomenes yra problematiška vien dėl jų veiklos spektro platumo bei įvairumo. Negana to, didžiosios pasaulio galybės apatiškai žiūri į bet kokius mėginimus tai daryti.

XX a. antrojoje pusėje Afrikos valstybės ėmėsi veiksmų, kad samdomos kariuomenės būtų reguliuojamos tarptautinės teisės. Priimtiniausias „samdinių“ apibrėžimas yra pateiktas Ženevos konvencijos 1977 m. Papildomų protokolų 47 str. Tačiau nei JAV, nei Prancūzija nepasirašė Papildomų protokolų. JT 1989 m. konvenciją, kuria buvo siekiama uždrausti rekrutuoti samdinius, naudotis jų paslaugomis, juos finansuoti bei lavinti, pritraukė tik 12 signatarų. Trys iš jų – Angola, buvusi Jugoslavija bei buvęs Zairas – vis vien samdėsi privačias kariuomenes. Net ir tuo atveju, kai draudimas samdyti privačias kariuomenes yra įtvirtintas nacionalinėje teisėje, valstybės sugeba apeiti ar nepaisyti savo pačių įstatymų.

Privataus saugumo perspektyvos

Galima spėti, jog privačių kariuomenių uždraudimas nepadėtų. Todėl turėtų būti keliamas klausimas, ne kaip jas panaikinti, bet kaip jas suvaldyti bei legitimuoti žmonių akyse. Nepaisant korporacinio įvaizdžio, kurį taip stengiasi sudaryti samdomos kariuomenės, iškyla daug moralinių bei etinių klausimų, susijusių su šių įmonių teikiamų paslaugų naudojimu. Realybė yra tokia, jog privačių kariuomenių poreikis vis didėja, o JT jau dabar neturi tiek žmonių misijoms vykdyti, kiek jų kasmet prireikia. Tenka, kad ir nenoromis, pripažinti, jog šiandien privati saugumo industrija yra lemiamas veiksnys užtikrinant saugumą sukilimų niokojamose šalyse, į kurias Vakarų valstybės vengia siųsti savo karius. Akivaizdu, jog privatus saugumo sektorius ateityje taps neišvengiamas.

Lina Balsytė