Kai buvau mažas, aš kariaudavau. Prieš visą kiemą arba su visu kiemu. Juk ne taip ir svarbu. Svarbiausia – namuose susirasti kokį aplaužytą daiktą, panašų į pistoletą ar, jei labai pasiseka, į automatą. Įsikibti į jį, lėkti ir rėkti: „tra ta ta ta ta ta!“. Aukų mažai, bet efektas didelis. Kai kurie iš kiemo draugų nustebdavo ir, jei nepradėdavo įnirtingai šaudyti atgal, krisdavo negyvi. Užmiršę namuose ginklą turėdavo griebtis – nepasakyčiau, kad šiaudo – bet kokio pagaliuko, ir prieš mano grėsmingus ginklus jie būdavo bejėgiai. Tada tyliai ir nepastebimai sliūkindavau į „būstinę“ ruoštis gynybai.
O paskui kažkas atsitiko. Tiksliai neprisimenu, bet tą akciją, gal ir klaidingai, pavadinčiau „Grąžinkim ginklus okupantams“. Į didžiulį maišą aktų salėje reikėjo sunešti visus okupacinės kariuomenės karinius atributus. Į šį sąrašą pateko galingasis automatas, pas močiutę Joniškyje pirktas tankas ir tanketė, juodas kareivėlis, užsimojęs granata, ir netgi vienas raudonas viduramžiškas riteris. Matyt, iš kokių Smolensko pulkų. Buvo gėda: pasirodo, ginklų turėjau mažiausiai iš visos klasės. Net kai kurios merginos pasistengė nuginkluoti savo mažuosius brolius. Traukiau namo atsisveikinęs su ginklais ir palūžęs: neturėjau nei vieno medalio, o karas baigėsi.
Kas atsitiko su mano neįgyvendintomis kareivio svajonėmis? Kur dingo mano karas? Kur dingo mano kiemo draugų karas? Bombarduojamas Irakas? Argi čia karas. Man reikia veiksmo, man reikia potyrio, man reikia susijaudinimo šaudant į kitą.
Kiemo karas – mano vaikystės ekstazės viršūnė: kiekvienas veiksmas tampa pats dėl savęs, kiekvienas veiksmas – paskutinis, kiekvienas veiksmas – naujas kūrinys. Kuriantis naikinimas, o aš – dievas ir šėtonas. Ir koks nusivylimas, kai paaiškėja, kad visa tai chimeriška: pasibaigus karui kiekvienas sunaikintas priešas vėl gyvas, kiekvienas užkovotas žemės lopinėlis – vėl niekieno žemė. Lieku nieko neturintis „aš“, rytoj ir vėl trauksiantis į karą.
Vėliau sužinojau, kad karas – tai politikos tąsa. Ši paprastutė Klauzevitso tezė kiek sujaukė visą individualaus kariavimo malonumą. Pasirodo, kariauju ne aš – kariauja subjektas, kuris turi pretenzijų būti poliu-valstybe, ir be valstybės karo iš viso nėra. Tačiau kariaujantis žmogus niekur nedingsta. Atrodo, dar Platonas nepatingėjo įmaišyti į sielą sidabro. Bet tik nedaugeliui – kam kariauti visiems.
Kareivis – žmogus, esantis tam, kad polio nesužlugdytų atėjūnai, kad valstybė užsitikrintų buvimą – juk būtent valstybė tampa pilietį ugdančiu ir įprasminančiu subjektu. Tavo malonumas kariaujant pajungiamas struktūrai, kuri dėl savo aukštesnės prigimties sugeba siekti daugiau, nei tu gali suprasti savo laikinumu. Tačiau Klauzevitsas žengia toliau – karo nėra be politikos.
Politika – tai jau nebe aristoteliškas aukščiausias menas, siekiantis didžiausio įmanomo gėrio, nebe veikimas, nukreiptas į teisingus sprendimus. Politika, kuria lyg dieviškąja mana minta karo teoretikai, – tai interesas ir būdai jam pasiekti, o karas – tik vienas iš politikos instrumentų.
Dar daugiau: politika tampa tikslinga, o valstybės interesas virsta subjektyviu valdovo supratimu, ko jam reikia siekti šiuo metu. Intereso įgyvendinimas padeda sustiprinti suverenitetą – suverenitetas padeda efektyviau siekti savo interesų. Tautologija paprasta, bet joje funkcionuoja dar vienas kontraversiškas veiksnys – karas. Būtent karas iš priemonės tampa vienintele nuoroda į tikslo būvimą šiame pasaulyje. Tikslo seniai nėra, jei apskritai kada nors buvo, bet karas leidžia jausti, kad kažko siekiama. Kam kvaršinti galvą klausimais apie teisingumą ir gėrį – valstybei užtenka įsilieti į chaotišką interesų ir troškimų srautą, sukuriant greitai išaušiančios geresnės ateities ir ją pasiekti trukdančių priešų iliuziją. Nekovodamas nebežinai, nei kur, nei kam esi.
Tai, kas manęs nepražudo, mane sustiprina, nes aš pagaliau žinau savo tikrąjį priešą ir tik tuomet mąstau save, stovintį prieš jį. Mano valstybė – visada kovojo; mano valstybė – visada ėjo savo tikslo link, o istorija ir atmintis yra nuoroda, leidžianti atrasti kovos prasmę.
Tai ne tik sąmoningai suvokiama permanentinio karo būsena, tai idėjos, valdančios mano kalbą, įsigyvenančios mano mintyse. Galbūt todėl tylintis patriotas dažnai atrodo kur kas menkesnis nei šaukiantis ar šaudantis. Tikroji politika – agresyvaus prieštaravimo ir konflikto politika, nesvarbu, ar jų „vengiant“ (agresyvus pacifistas) ar „siekiant“ (karas taikos vardan). Politikai, akademikai, žiniasklaida drąsiai trina ribas tarp karo ir politikos, o politika apima vis naujas visuomenės gyvenimo sritis, todėl ir pats karas vis giliau smelkiasi į kasdienį gyvenimą. Bet koks vaizdinys, susijęs su konfliktu, suponuoja karą; bet koks vaizdinys, nenurodantis intereso, – nevertas dėmesio. Taip kuriamos vis naujos karo formos: ekonominis, ideologinis, kultūrinis, kibernetinis, žiniasklaidos, žvaigždžių…
Naujasis pilietis-karys-politikas, įmestas į karo simuliacijų srautą, tampa kareivio iškamša – visada kovojančia ir nežinančia, dėl ko, tik aiškiai suprantančia, su kuo. Juk turi būti pergalė po tavęs. Jau net nesvarbu, kieno. Tu – tik istorijos eilinis. Ir tada Baudrillardas tarė: „Karo nėra“. Desperatiškai pradėjau ieškoti karo savo sąmonės kertelėse. Pasirodo, jis ten buvo. Karas, ginklai, kova, gynyba, puolimas, mūšis, didvyris, karo veteranas, partizanas, kovotojas už nepriklausomybę… O toliau: klasės muštras – atsistojam – atsisėdam, eiliuoti suolai, pamarginti svastikomis ir žvaigždėmis. Ir mano rankos sukurtos tik tam, kad šaudytų. Ir pečiai, kad atremti buožę galėčiau. Ir akys, kad nusitaikyčiau. Atsisveikinimas su ginklais neįvyko. Sukarintas specialusis dalinys „aš“ juda į priekį. Štai priešas. Susižvalgom reikšmingais žvilgsniais. Aš griebiu tolimojo susisiekimo nešiojamąjį aparatą ir skambinu į štabą. „Oi neverk, motušėle…“
Justinas Dementavičius