Anarchizmas: vegetuojanti ideologija, graži utopija ar grėsmė pasaulio santvarkai?

08_anarchizmas_anarchistai.jpgAnarchistines pažiūras deklaruojanti JAV folk-punk grupė „Against me!“ dainoje „Baby, I’m an anarchist“ taip iliustravo skirtumą tarp anarchisto ir „bestuburio“ liberalo: pirmasis mitingo metu be jokių abejonių svies plytą į „Starbucks“ (kavinių tinklas JAV) vitriną. Antrajam toks žingsnis atrodo per daug radikalus.

Šis vaizdelis skatina susimąstyti apie anarchizmo ideologiją, ir paklausti: kas pagaliau geriausiai atspindi anarchizmo esmę? Įdomios ideologijos, iškeliančios žmogaus laisvę aukščiau visko, etiketė, ar prieš valstybę ir globalizmą maištaujančių jaunuolių, mėtančių plytas į langus ir policininkus, veiksmai? Šiame straipsnyje pabandysime išsiaiškinti atsakymus į šiuos klausimus. Taip pat, kadangi anarchizmui dažnai klijuojama utopijos etiketė, panagrinėsime, ar jo svarbiausi principai yra įgyvendinami tikrovėje.

Anarchizmo esmė

Iš pirmo žvilgsnio anarchizmo ideologija gali atrodyti gana paprasta (stereotipinės anarchistams priskiriamos nuostatos – radikalumas ir antivalstybiškumas). Tačiau panagrinėjus giliau, darosi sunku suprasti, kas gi iš tiesų yra anarchizmas ir kuris jo tipas gali būti pavadintas tikruoju. Štai „puokštė“ anarchizmo atmainų: individualistinis anarchizmas, anarchistinis komunizmas, anarcho-sindikalizmas, anarcho-kapitalizmas, anarcho-feminizmas, krikščioniškasis anarchizmas. Ir tai tik pačios žymiausios šios ideologijos kryptys (yra netgi tokių anarchizmo „mutacijų“, kaip kripto-anarchizmas ir eko-anarchistinis feminizmas).

Visgi, kaip ir kiekvienoje ideologijoje, nepaisant įvairiausių formų, egzistuoja tam tikra „konvencinė išmintis“, kurią beveik be išimties galima pritaikyti visiems anarchizmo tipams. Tai yra pagrindinės prielaidos ir principai, kurie būdingi tiek tam anarchistui, kuris su juodai-raudona vėliava žygiuoja anti-globalistinėje protesto akcijoje, tiek tam, kuris tyliai meldžiasi už taiką ir prievartos išnykimą pasaulyje.

Knygoje „Demokratija ir jos kritikai“ Robertas Dahlis anarchizmo ideologijos esmę puikiai perteikė šiais trimis teiginiais: 1) kadangi visos valstybės neišvengiamai yra prievartinės, jos visos neišvengiamai blogos; 2) kadangi visos valstybės yra neišvengiamai blogos, niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti; 3) kadangi visos valstybės blogos, kadangi niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti, ir kadangi visuomenė be valstybės yra reali alternatyva, visos valstybės turi būti panaikintos. Taigi, anarchizmo šerdį sudaro valstybės, ir apskritai visų hierarchiškų, prievarta paremtų struktūrų reikalingumo neigimas (an-archos – graikiškai „be valdovo“).

Taip pat svarbi kita triada: laisvė, lygybė ir vienybė. Šie principai, kuriais remiantis, turėtų būti kuriama anarchistinė visuomenė, bendri visiems anarchistams. Verta pacituoti vieną žymiausių XXa. Europos anarchistų, italą Errico Malatestą: „Anarchistas jaučia didžiausią pasitenkinimą kovodamas už visų labą, už visuomenę, kurioje jis gali būti brolis tarp brolių bei gyventi tarp sveikų, protingų, apsišvietusių ir laimingų žmonių“. Tai svarbi mintis – dažnai galvojama, jog anarchistai kovoja už „absoliučią laisvę“, t.y. laisvę daryti viską, ko norima (pavyzdžiui, vogti). Iš tikrųjų taip nėra – anarchizmas, kaip ir liberalizmas, pabrėžia, jog vieno žmogaus laisvė neturi riboti kito laisvės.

Reikėtų paminėti, jog svarbiausi skirtumai anarchizmo ideologijoje egzistuoja tarp socialistinio anarchizmo (anarcho-sindikalizmas, anarchistinis komunizmas ir t.t.) ir individualistinio anarchizmo stovyklų. Pirmasis susijęs su priemonėmis, reikalingomis kuriant anarchistinę santvarką pasaulyje. Individualistai yra evoliucionistai – jie siūlo tokias priemones, kaip švietimas, alternatyvių institucijų (bendrų bankų, komunų) kūrimas. Tuo tarpu socialistai yra tiek evoliucionistai, tiek revoliucijos šalininkai: pasak jų, alternatyvių institucijų reikia, tačiau neužtenka, o dabartinę sistemą panaikinti gali tik socialistinė revoliucija.

Kitas svarbus skirtumas tarp pagrindinių anarchizmo krypčių susijęs su ekonomine santvarka. Abi pusės sutinka, jog kapitalistinė santvarka turi būti panaikinta. Tačiau socialistai siūlo griežtą kolektyvinės, bendros gamybos priemonių ir skirstymo nuosavybės modelį; individualistai labiau orientuoti į rinka paremtą sistemą, kuri balansuoja tarp komunizmo ir kapitalizmo.

Visgi, kaip jau minėta, visus anarchistus vienija anti-valstybinės, anti-prievartinės pažiūros. Ideologija, nepaisant vidinių jos prieštaravimų, implikuoja vieną klausimą – ar tai įmanoma? Ar kada nors bandyta šiuos principus pritaikyti realybėje?

Kuriant rojų žemėje

Anarchizmas dažnai traktuojamas kaip utopinė ideologija, nes jos pamatiniai principai sunkiai įgyvendinami. Trumpai perteikti anarchizmo kritikos esmę galima taip: valstybės panaikinimas turėtų daugiau neigiamų kaštų negu jos egzistavimas; prievartos lygis, kurį palaiko valstybė, yra reikalingas tam, kad būtų galima užkirsti kelią didesnei prievartai. Kitaip tariant, nėra valstybės – nėra tvarkos.

Visgi, nepaisant šių prielaidų, bandymų sukurti anarchizmo principais paremtą santvarką buvo. Turbūt pats žymiausias jų – anarchistų veikla Ispanijos pilietinio karo (1936-1939m.) metu. Tuomet Ispanijoje šios ideologijos šalininkų buvo itin daug – daugiau nei pusantro milijono darbininkų priklausė anarchistinėms organizacijoms CNT (nacionalinė darbo konfederacija) ir FAI (Iberijos anarchistų federacija). 1936m. anarchizmo šalininkai perėmė didelės ekonomikos sistemos dalies kontrolę. Gamyklas valdė darbininkų komitetai, agrarinės sritys buvo kolektyvizuotos – veikė komunų principu. Rašytojas George’as Orwellas, savo akimis matęs to meto įvykius, teigė taip: „Svarbiausia, jog čia buvo tikėjimas revoliucija ir ateitimi žmonės stengėsi elgtis kaip žmonės, o ne kaip sraigteliai kapitalistinėje mašinoje”. Deja, anarchistų rojus egzistavo neilgai. Kitos pilietiniame kare dalyvavusios jėgos – fašistai ir komunistai – dar gerokai prieš Franco triumfą iki minimumo sumažino anarchistų įtaką.

Juodai-raudonos vėliavos šmėžavo ir kitoje didelėje XX a. pirmos pusės revoliucijoje. Anarchistai rėmė bolševikus Rusijoje 1917m., tačiau netrukus pastarieji atsigręžė prieš kitas kairiojo sparno pajėgas ir anarchizmui šioje šalyje buvo suduotas skaudus smūgis. Daugelis jų buvo įkalinti, kiti pasitraukė į pogrindį.

Įdomu, jog 1918 – 1921 m. egzistavo stiprus anarchistų judėjimas Ukrainoje, kovojęs tiek prieš Rusijos bolševikus, tiek prieš „baltuosius”. Šio maišto centrinė figūra buvo ukrainietis anarchistas Nestoras Makhno. Nepaisant gana greitai besikeičiančio fronto, keliuose regionuose buvo įkurtos komunos, organizuotos pagal anarchizmo principus. Teigiama, jog mahnoviečių judėjimas buvo labai populiarus tarp valstiečių, anarchistai žmonių buvo pasitinkami išskėstomis rankomis (skirtingai nei žiaurumu pasižymėję bolševikai ir baltieji). Visgi, kaip ir Ispanijos pilietinio karo atveju, anarchizmas krito nelygioje kovoje.

Bendruomenių, organizuotų pagal anarchizmo principus, buvo dar prieš šios ideologijos atsiradimą. Kaip pavyzdys dažnai pateikiama Libertatia – laisva piratų kolonija, egzistavusi apie 25 metus XVII a. pabaigoje pietų Madagaskare. Piratai gyveno pagal egalitarizmo ir krikščionybės principus ir kovojo prieš despotiškas valstybes, atakuodami jų laivus ir išlaisvindami kalinius bei vergus. Anarcho-kapitalistai teigia, jog Islandijos respublika 930 – 1262 m. atitiko anarchizmo su laisva rinka principus. Anarchistų bendruomenės buvo kuriamos ir JAV XIX a., tačiau ilgiau nei 15 metų neišsilaikydavo.

Terorizmas, pacifizmas, anarchizmas

Pacifizmas bei terorizmas – reiškiniai, būdingi XX a. antrajai pusei bei XXI a. Paradoksalu, tačiau, nors jie ir atrodo kaip du priešingi poliai, abu gali būti susieti su anarchizmu. Pirmasis – dėl to, jog akcentuoja prievartos panaikinimo būtinybę. Antrasis meta iššūkį valstybei ir kvestionuoja jos legitimumą.

Pacifizmas anarchizmo ideologijoje iš tiesų užima gana svarbią vietą. Pažymėtina, jog “grynų” pacifistų–anarchistų yra mažai (toks buvo rusų rašytojas Levas Tolstojus, pradėjęs krikščioniškojo pacifizmo tradiciją). Tačiau visos anarchizmo atmainos pripažįsta, jog prievarta yra blogis. Ji gali būti pateisinama tik tada, kai ginamasi nuo prievartos, ir turi būti sumažinta iki minimumo. Kitaip tariant, anarchizmas yra ideologija, nukreipta prieš organizuotą prievartą, naudojamą valstybės, prieš karą, prieš militarizmą. Reikia skirti prievartą, naudojamą engėjo ir engiamojo (pastaroji gali būti pateisinama – 1991 m. Persų įlankos karo metu anarchistai netgi suformulavo šūkį „Jokio karo išskyrus klasių karą”). Kaip jau buvo minėta, socialistinio sparno anarchistai teigia, jog reikalinga socialistinė revoliucija, kuri neišvengiamai reikalaus prievartos. Tačiau ji turėtų būti kiek galima daugiau humaniška.

Koks yra anarchizmo santykis su terorizmu? Tapatinti šiuos reiškinius būtų klaida. Anarchija turi būti sukurta daugybės žmonių – niekas negali įtikinėti vienų žmonių, žudydamas kitus. Anarchizmas pabrėžia savęs išlaisvinimą – laisvė negali būti pasiekta žiaurios prievartos metodais. Kitaip tariant, pagal anarchistus priemonės nulemia tikslą. Taip pat svarbu, jog anarchizmas yra ideologija, nukreipta prieš socialinius ryšius ir institucijas, o ne prieš žmones. Žymus rusų anarchizmo ideologas Michailas Bakuninas teigė, jog anarchizmas „nereiškia individų, sudarančių buržuaziją mirties, tačiau reiškia buržuazijos, kaip politinės ir socialinės realybės, ekonomiškai atskirtos nuo darbo klasės, mirtį”.

Mažvydas Jastramskis

4 atsiliepimai apie straipsnį “Anarchizmas: vegetuojanti ideologija, graži utopija ar grėsmė pasaulio santvarkai?

  1. Nusisneka biski Dahl. Siuolaikinis intelektinis anarchizmas – tai postmodernizmas. Gyvybingiausia ir uzkariavusi pasauli analitine metodologija. Jeigu mokslininkas ne anarchistas, tai tada jis netikras mokslininkas. Bet koks intelektinis progresas savo saknimis yra anarchizmo israiska.

  2. Anarchizmas – siuolaikinio jaunimo maistavimo priemone. deja, viskas kas yra gera, ir paremta kilniais tixlais, sunaikinama del nesupratingumo, vaikisko naivumo ir griovimo aistros. anxiau karaliavo fyfos, db – pankai. ex fyfos prasiveria liezuvyje, antakiuose ir visur kitur auskaru, prisikabina zenkliuku „fyfos“ uzknisa juodai ir slaistosi po gatves laikydamos save anarchistemis… jeach ar gali buti kas nors blogiau? kaip tikejimas gali virsti mada??? deja, gali… anarchizmas – mada. bet kaip ir dauguma madu – greitai praeina…

  3. Durnas pavyzdys užkrečiamas. Vaikščioja visokie gaidžiai su skiauterėm, auskarais ir t.t. Maždaug dėjom mes ant jūsų. Tai ir visuomenė tokia pasidarė. Dėjo ant visų jūsų, mūsų ir savęs pačių. Dabar tie pankai, ar kokie nors kitokie anarchistai – angeliukai. Tyliai bando deklaruoti savo ideologiją. Bet visa tai dzin. Gatvėse, valdžioje, spaudoj, televizoriuje – va kur kieta anarchija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.