Laisvės gniaužtuose

Šiandien gyvename liberaliame pasaulyje. Šiandien galime šlovinti, ką tik norime, ir niekinti, ką užsimanę. Šiandien mes auklėjami laisvo žmogaus dvasia.

Tačiau ko negalime kvestionuoti – tai pati laisvė ir ją skelbiantis liberalizmas. Kaip ir kodėl nutinka, kad didžiosios laisvės ir tolerantiškumo idėjos nepastebimai mus supančioja ir nuginkluoja? Kokiais būdais liberalizmas mums įskiepijamas kaip pasaulio pagrindas, dėl kurio neturi ir negali kilti klausimų? Galiausiai – kokia yra tokio liberalizmo ateitis?

—

Indoktrinacijos liberalizmu priežastys

Norint atsakyti į klausimą, kodėl liberalizmas tampa nekvestionuojama šių laikų norma, toli žvalgytis nereikia. Kas apskritai yra liberalizmas? Tai ideologija – pažiūrų visuma, pasaulėvaizdis, vienijamas tam tikrų idėjų. Kaip teigė marksistai, būtent ideologiją pasitelkia valdančioji klasė, siekdama išlaikyti savo pozicijas, versdama mases gaminti perviršį. Egzistuojantys gamybiniai santykiai yra palaikomi minimaliomis sąnaudomis – nenaudojant jėgos (bent jau tiesiogiai), nesukeliant atviro konflikto. Normos, kurių turi būti laikomasi, įskiepijamos nepastebimai ir neskausmingai, pasitelkiant visas įmanomas visuomenines, politines ir kultūrines struktūras. Liberalizmo įtvirtinimą skatina būtinybė palaikyti kapitalistinę santvarką. Greičiausiai galima sutikti, kad jos įsigalėjimas įmanomas tik ten, kur visuomenė iš tiesų gyvena pagal liberalios demokratijos principus. Laisvės ir tolerancijos idėjas deklaruojanti liberalizmo ideologija iš tiesų yra valdančiosios klasės dominavimo garantas.

Kalbant sociologo Pierre’o Bourdieu sąvokomis, liberalizmą galima būtų apibūdinti kaip doxa – lauką visuotinai priimtinų ir nekvestionuojamų žinių apie mus supantį pasaulį. Šios žinios, požiūriai yra bendri ne tik atskiroms visuomenėms, bet ir visai Vakarų civilizacijai. Vieningas supratimas, kokia turi būti pasaulio tvarka, reikalingas ne tik tam, kad būtų galima pateisinti valdžios veiksmus. Jo reikia visuomeninei struktūrai palaikyti, be jo žmonių bendrabūvis būtų apskritai neįmanomas.

Liberalizmas žmogui suteikia esminį savęs suvokimo pagrindą, kokį, be abejo, teikia ir religija. Šiais laikais kalbama apie jos – visuotinės religijos, kuri remiasi morale ir autoritetu, diktuojančiu elgesio taisykles kiekvienoje gyvenimo sferoje, – mirtį. Liberalizmas išlaisvino mus nuo „varžančio“, „despotiško“ Dievo. Tačiau ar galima gyventi, neturint bendrų veikimo principų, „teisingo“ elgesio mato?

Laisvė yra nieko verta, jei nežinome, kaip ja naudotis, todėl mėgindami nepasimesti sekurializuotame pasaulyje, kimbamės į kitokią normų sistemą – ideologiją. Kodėl renkamės būtent liberalizmą, sunku pasakyti. Galbūt todėl, kad vakariečiams jis buvo „arčiausiai“ iki tol propaguotų krikščioniškųjų vertybių.

Bet kokiu atveju, negalima manyti, kad indoktrinacija liberalizmu vykdoma vien kažkieno kito, pavyzdžiui, pasaulio galingųjų, valia – mūsų psichologija taip pat atlieka svarbų vaidmenį įtvirtinant pamatines gyvenimo normas.

Indoktrinacijos būdai

Indoktrinacija dažniausiai suvokiama kaip neigiamas procesas, turintis (netiesioginės) prievartos atspalvį. Nemaža literatūros galima rasti apie tai, kaip ideologijos skiepijimas buvo vykdomas nedemokratinėse santvarkose – fašistinėje Vokietijoje, komunistinėje SSSR. Tačiau ar negalima tų pačių indoktrinacijos schemų pritaikyti ir šiandieninėms demokratijoms? Frankfurto mokyklos teoretikai – P. Federnas, E. Frommas, W. Reichas ir kiti – nemažai analizavo indoktrinacijos ideologija priemones ir būdus.

Siekiant, jog visuomenė priimtų pageidaujamas nuostatas, į pagalbą pasitelkiami visi įmanomi idėjų sklaidos ir įtvirtinimo žmonių sąmonėje mechanizmai. Žiniasklaida, politika, kultūra – viskas tarnauja vienam tikslui.

Indoktrinacija liberalizmu veikia beveik tokiais pat principais. Ypatingas dėmesys skiriamas švietimo sistemai. Šiandien universitetai veikia konkurencijos sąlygomis, ir visuomeninės, ir valstybinės organizacijos, jei tik įmanoma, vadovaujasi laisvos rinkos veikimo mechanizmais. Nuo pat mažų dienų ugdoma ar bent stengiamasi ugdyti laisvą, pasitikinčią savimi, kritiškai į pasaulį žvelgiančią asmenybę. Tačiau toks žmogus kritiškai nežvelgia į patį visuomenės pagrindą, ir tai yra savaime suprantama – sveikas protas tiesiog neleidžia (nors gal tiksliau būtų sakyti, jau nebeleidžia) kvestionuoti tokių vertybių kaip žmogaus laisvė ir jos apsauga, tolerantiškumas, lygybė (rasių, lyčių, lygybė prieš įstatymą) ir t.t.

Kultūra, ypač populiarioji, taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Peržvelgę visą Holivudo produkciją, vargu ar rastume daug filmų, kuriuose nenugali gėris – herojus, ginantis silpnus ir nuskriaustuosius, išlaisvinantis ištisas pavergtas tautas, teisingas savo priešams ir ištikimas draugams. Tas pats ir komiksuose – superdidvyris sunaikina niekšus, nekaltųjų skriaudikus. Kai kurie sociologai komiksų, filmų ir panašaus pobūdžio masinio vartojimo produktų daromą poveikį pavadintų tiesiog „smegenų plovimu“, kolektyviniu užprogramavimu. Tai primityvūs pavyzdžiai, tačiau net ir jie daug ką pasako apie šiandieninę visuotines vertybes nepastebimai įperšančią kultūrą.

Ne ką mažesnę įtaką formuojant doxa turi ir kitas reiškinys – vartotojiškumo įsigalėjimas. Anot Z. Baumano, „vartotojo laisvė tampa pagrindine jėga, koordinuojančia individualų veiksmą ir elgseną, socialinę integraciją ir sistemos atsinaujinimą“. Niekas kitas taip nesukuria laisvės iliuzijos, kaip galimybė vartoti. Tokia galimybė nemenka dalimi apeliuoja į žmogaus egoistiškumą, primityvumą, instinktus. Kitaip tariant, orientuojamasi į žmogaus poreikių, o tiksliau – jo užgaidų tenkinimą. Konstruojamas įvaizdis, jog esame visiškai laisvi rinkdamiesi. Ir nors iš tiesų tesirenkame tarp žalio ir rožinio skalbimo muilo, mūsų protas apgaunamas, ir mums to pakanka.

Ko gero labiausiai liberalizmu indoktrinuojama per pačios laisvės reikšmės formavimą. Paklauskite tūlo piliečio, ką reiškia būti laisvam. Dauguma atsakys: dalyvauti rinkimuose (aktyviai arba pasyviai), turėti galimybę rinktis ir kurti savo gyvenimą, netrukdomam reikšti savo nuomonę. Ką gi, tokia laisvė tikrai yra suteikta. Bet ar yra suteikta laisvė, pavyzdžiui, nekurti savo gyvenimo? Nebūti atsakingam pačiam už save? Jei anksčiau galima buvo atsiduoti Dievo ar pono malonei, šiandien tokio pasirinkimo tiesiog nebėra. Arba kitas pavyzdys: ar galima iš tiesų laisvai rinktis gyvenimo būdą? Jei taip, tuomet ką reiškia supervalstybės JAV vykdomas „demokratijos nešimas“, apie kurį šiandien tiek daug kalbama? Nutinka taip, jog gyventi laisvai, gyventi liberaliojoje demokratijoje yra privaloma. Įsigalintis politinis korektiškumas – draudimas vartoti tam tikrus žodžius (netgi tokius, atrodo, ne itin įžeidžiančius kaip „vyresnysis“ arba „mažumos“) – rodo, jog kontroliuojama ne tik tai, kaip turime elgtis, bet ir tai, kaip turime kalbėti. Tiesa, politinis korektiškumas turi daug kritikų, tačiau aukštieji valstybių pareigūnai (ypač JAV) jau kalba „korektiškai“, pasirodė net politiškai korektiški žodynai, tad galime spėti, jog galiausiai ir kalba taps dar vienu įrankiu, padedančiu nepastebimai, bet primygtinai diegti liberaliąsias normas. Kiekvieno teisė būti laisvu tampa privalomybe tokiu būti, liberalizmas tampa neišvengiama norma.

Kas toliau?

Pati laisviausia ideologija nepastebimai tapo voratinkliu, kuriame galime pakankamai laisvai judėti, bet iš kurio negalime ištrūkti. Sunku prognozuoti, kurlink tai nuves. Pagal marksistinę teoriją, turėtų įvykti mažų mažiausiai galinga revoliucija, po kurios galėtume džiaugtis nauja beklase visuomene ir nauja santvarka. Kažin, ar tai tikėtina – aukštesnieji socialiniai sluoksniai turi valdžią, neturintieji valdžios – vartojimo suteiktą laisvės iliuziją. Koks nors elitistas pasakytų, kad masėms daugiau nieko ir nereikia.

P. Bourdieu teigtų, jog susiklosčiusi struktūra ir toliau save palaikys, kol istorija iš esmės pakeis aplinkybes, didžiąja dalimi nepriklausančias nuo mūsų valios (pavyzdžiui, gamtines sąlygas). Tačiau liberalizmas sugebėjo susidoroti su dauguma pokyčių, jis turi tokių gyvybinių galių, kokių turbūt neturi nė viena kita ideologija. Liberalizmas jau įrodė, kad yra pajėgus atlaikyti istorijos siunčiamus išbandymus (tarkime, Antrąjį pasaulinį karą). Kokio masto turėtų būti pokyčiai, kurie galėtų apversti dabartinę visuomenės tvarką, sunku įsivaizduoti.

Galiausiai – kur nuvestų pokyčiai? Žmonės negali egzistuoti be ideologijos ar bent jau reiškinio, kuris galėtų atlikti jos funkcijas – padėtų suteikti prasmę veiksmams, nustatyti pagrindinius gyvenimo principus. Kiekviena ideologija vystosi patirdama pakilimo ir nuosmukio periodus, ir, jei šiuo metu liberalizmas išgyvena savo „aukso amžių“, jo kritimą taip pat galėsime stebėti, ir tai tėra laiko klausimas.

Goda Klumbytė