Paslapčių nebeliko, kas toliau?
„Naujasis kūrinys dėkos man – savo sumanytojui ir kūrėjui. Daugybė nuostabių ir laimingų būtybių bus gavusios gyvybę iš mano rankų. Joks tėvas negalėtų tikėtis iš savo vaiko didesnio dėkingumo, nei aš būsiu nusipelnęs iš jų.“
Mary’a Shelley, „Frankenšteinas“
—
Gyvybės paslaptis nuo seniausių laikų jaudino žmonių vaizduotę. Visi pirmieji simboliniai pasaulio aiškinimo modeliai, mitologiniai naratyvai bando aiškinti žmogaus ir kitų gyvų padarų sukūrimą. Technologinės inovacijos, sąveika su kitomis kultūromis, gilieji socialinės struktūros pokyčiai lėmė, kad atsirado poreikis naujai aiškinti gamtinį bei kultūrinį universumą, kartu neišvengiamai paveikdami ir mitologinius pasakojimus. Kartu su moderniuoju žmogumi pasaulį išvydo ideologijos, o gamtos mokslų tiesos ėmė pamažu išstumti simbolinio aiškinimo schemas. Nors ir buvo pradėta atskleisti ilgai nuo žmogaus akių slėptas paslaptis, paties mito poreikis, regis, niekur neišnyko. Modernieji mitai išlieka vyraujančių socialinių procesų paraštėse, savaip interpretuodami ir gyvybės prigimtį bei jos ateitį. Lieka esminis klausimas, kiek jų siūlomos interpretacijos aktualios XXI-ajame – biotechnologijų – amžiuje.
Prometėjiškasis Frankenšteinas
Senovės graikų mitas apie Prometėją pelnytai gali būti laikomas viena gražiausių antikos sakmių, pasiekusių mūsų laikus. Nuverstos dievų giminės palikuonis, titanas Prometėjas, nepaklusęs Dzeuso valiai, sukuria žmonių giminę ir dovanoja jai civilizacijos gėrybes. Siekdamas žmonių gerovės, jis pagrobia iš Olimpo dievų ugnį ir yra už tai žiauriai nubaudžiamas. Mite Prometėjas iškyla kaip žmogaus gyvybės kūrėjas, kultūros nešėjas, tikras maištingo ir narsaus herojaus archetipas. Tačiau nesutramdoma Prometėjo dvasia, imponavusi tokiems romantizmo epochos kūrėjams kaip lordas George‘as Gordonas Byronas atneša žmonijai ir didžiausius jos vargus: užrūstinto Dzeuso į žemę pasiųsta Pandora atvožia nelaimių skrynią, taip pasmerkdama žmogiškąsias būtybes amžinoms kančioms be vilties išsigelbėti.
Prometėjiška dvasia alsuoja ir XIX a.pradžios anglų rašytojos Mary‘os Shelley romanas „Frankenšteinas“, dažnai laikomas pirmuoju mokslinės fantastikos kūriniu. Neatsitiktinai jo paantraštė, gana simptomiškai eliminuota iš 1995 m. lietuviškojo vertimo, yra „Modernusis Prometėjas“. Modernus mokslas čia bene pirmą kartą literatūros istorijoje vaizduojamas kaip žmogaus įrankis, padedantis atimti gyvybės kūrimo monopolį iš gamtos jėgų. Dievams lygaus herojiško kūrėjo – Prometėjo – įvaizdį keičia egocentriško, laboratorijoje užsidariusio mokslininko paveikslas. Jaunasis garbėtroška Viktoras Frankenšteinas meta iššūkį gamtai, iš atskirų detalių, tokių kaip mirusių žmonių kūno dalys, konstruodamas dirbtinį žmogų ir įkvėpdamas jam gyvybę. Visgi, nors ir ėmęsis Dievo vertos užduoties, jis nesugeba užgniaužti savyje žmogiško silpnumo ir išsižada savo netobulo kūrinio, atsisako mokytojo ir globėjo vaidmens, tokiu būdu pasmerkdamas save ir savo artimuosius baisiai bausmei už puikybę.
Simbolio išaukštinimas
Archajiškas Prometėjo mitas, sėkmingai reinterpretuotas pamažu kylančių gamtos mokslų ir pramonės perversmo epochoje, į XXI amžių įžengė dar radikaliau pakeitęs pavidalą. Frankenšteino „pabaisos“ įvaizdis jau 1931 m. buvo perkeltas į plačiuosius Holivudo ekranus ir įsitvirtino populiariojoje kultūroje kaip kultinis siaubo filmų personažas. Paradoksalu, kad beveik tuoj pat prasidėjo Frankenšteino vardo tapatinimas su jo kūriniu, kuris visame originalo tekste lieka bevardis. Išradingoji popkultūra sukūrė pabaisai-Frankenšteinui žmoną ir vaikus, privertė jį bendrauti su Drakula ir gąsdinti mažuosius žiūrovus animaciniuose filmuose bei komiksuose, kol galiausiai įtvirtino išskirtinę Frankenšteino simbolinę reikšmę, noriai naudojamą įvairiausiuose kontekstuose.
Mokslinėje literatūroje galima aptikti įvairių Mary‘os Shelley romano interpretacijų. Verta paminėti feministinį požiūrį, nagrinėjantį „Frankenšteiną“, kaip vyrų pasikėsinimo į unikalią reprodukcinę moterų galią pasmerkimą. Viktoras šiuo atveju kelia moterų giminei didesnį pavojų negu pati jo sukurta pabaisa. Kaip pabrėžia Howardas P. Segalas, Viktoro atsisakymas sukurti moteriškos lyties būtybę, ko primygtinai reikalauja „pabaisa“, žvelgiant iš šios perspektyvos, yra ne tiek nuoširdi moralinė pozicija, bandant apsaugoti likusią žmoniją nuo naujosios rūšies išplitimo, kiek pastangos kontroliuoti ir savo kūrinį, ir visą moterų giminę.
Bene labiausiai paplitęs požiūris skelbia Mary‘os Shelley „Frankenšteiną“ esant bet kokios intervencijos į gamtos pasaulį pasmerkimą. Šiuo atveju sėkmingai išnaudojamas „pabaisos“ kaip populiaraus siaubo filmų personažo įvaizdis. Tai, kas „nenatūralu“, skelbiama esant iš prigimties bloga ir pavojinga, todėl draustina. Puikus pavyzdys gali būti itin negatyvių reikšminių atspalvių turintis terminas „frankenmaistas“ (angl. frankenfood), skirtas 1992 m. panaudotas genetiškai modifikuotiems produktams įvardyti. Iš esmės kiekviena biotechnologijos inovacija ar apskritai šiuolaikinio mokslo išradimas gali būti susieti su galingu Frankenšteino įvaizdžiu. Taip Mary‘os Shelley asmeniui priskiriamos „luditiškos“, į kovą prieš „mašinas“ nukreiptos, technofobiškos intencijos.
Frankenšteinas ir kritinė technologijos teorija
Stevenas Bestas bei Douglas‘as Kellneris, kaip ir kai kurie kiti autoriai, labiau linkę akcentuoti mokslininko moralinės atsakomybės problemą, o ne mokslo progreso pasmerkimą per se. Jų teigimu, Frankenšteinas, nepaisant mokslinio genialumo, pasirodo esąs emocinis ir moralinis luošys, kurio lengvabūdiški ir bailūs poelgiai įstumia aplinkinius į pražūtį. Viktoras pasibaisėjęs nusigręžia nuo savo ką tik „gimusio“ kūrinio, o vėliau su keistu palengvėjimu palieka jį likimo valiai, kai šiam labiausiai reikia kūrėjo globos ir palaikymo. M. Shelley tekste iš tiesų ne kartą akcentuojamas prigimtinis dirbtinės būtybės gerumas, kaip į sieną atsimušantis į instinktyvų žmonių pasibjaurėjimą ir prietarus, kol galiausiai baisios vienatvės sąlygomis nusivylimas perauga į nuožmų keršto troškimą. Taigi „pabaisa“ sukuriama socialinės aplinkos, nesugebančios priimti kitoniškumo ir beatodairiškai siekiančios homogeniškumo.
S. Bestas ir D. Kellneris pateikia interpretaciją, jog M. Shelley kūrinyje yra užfiksuotos technologinės intervencijos į gamtos procesus ribos, nepaneigiant pozityvios mokslo kaip kultūros reiškinio reikšmės. Lemtinga linija brėžiama ties naujų gyvybės formų kūrimu, atsižvelgiant į žmonėms būdingą puikybę ir išminties stygių. Žmogus negali „žaisti Dievo“, nes tokių manipuliacijų pasekmės gali pasirodyti besančios pernelyg skaudžios. Šie perspėjimai išties bauginančiai skamba būtent mūsų laikais, kai šūkis „Frankenšteinas jau čia!“ nebeatrodo atėjęs vien iš mokslinės fantastikos srities.
Apskritai šiuolaikinėje kultūroje pastebimas augantis susirūpinimas dėl žmonijos nesugebėjimo išlaikyti technologinių procesų kontrolės. Tokie populiarūs distopiniai pasakojimai kaip „Terminatorius“ar „Matrica“ nebėra išimtis, o greičiau taisyklė, akomponuojama „Juros periodo parko“, „Gilios žydros jūros“ ar senojo gerojo „Frankenšteino“. „Frankenšteino sindromu“ įvardijamas vis akivaizdžiau matomas žavėjimasis galimybe kontroliuoti natūralius procesus, siekti savitikslio pažinimo, atskirto nuo etikos ar blaivaus galimų neigiamų pasekmių įvertinimo. Technofilija pasiekusi tokį lygį, kai linkstama tiesiog nebepastebėti žalingų technologijos taikymo pasekmių, o tikėjimas stebuklinga, pasaulį keičiančia mokslo galia kone prilygsta visuotinei religijai.
S. Bestas ir D. Kellneris ragina pasirinkti tarpinį kelią tarp technofobijos ir technofilijos – suprasti atgyvenusio šūkio „atgal į gamtą!“ bergždumą, tačiau atmesti ir niekam neatsakingo frankenšteiniškai-prometėjiško mokslo idėją. Šiuolaikinis mokslas visų pirma privalo paklusti moralės bei skepsio imperatyvams – tik tokiu būdu įmanoma tinkama nestabilios ir žmogiškąjį pavidalą nusimesti skubančios technologizuotos visuomenės apsauga.
Antanas Manstavičius