Takuya Tsukahara (iš anglų kalbos vertė Paulius Ambrazevičius)
Dar nuo tada, kai vaikystėje slaugydavau kaktusus, esu susidomėjęs nepriklausoma jų prigimtimi, charakteriu, kuris visiškai skiriasi nuo kitų augalų, bei tuo, jog tokia didžiulė yra jų rūšių įvairovė. Dar būdamas mokinys mačiau Walto Disney’jaus filmą „Gyva dykuma“ (angl. „A Living Desert“). Iki šiol prisimenu didžiulių kaktusų, primenančių žmones, siluetus. Mačiau juos kaip ateityje Žemėje egzistuosiančių gyvybės formų simbolius.
Milžiniški kaktusai Tintina dykumoje gyvuoja dešimtmečius ir šimtmečius, nepaisydami audrų, žiemos lietaus ir sniego, mirtinos saulės kaitros ar deguonies trūkumo išretėjusiame kalnų ore.
Nedaug yra tokių atšiaurių vietų kaip Andai. Tačiau kaktusai, nepaisydami nieko, išgyvena – neturėdami vilties išplisti kaip kiti augalai, „nesuvedžiojami“ upių ir derlingo žemumų dirvožemio. Kodėl jie nebando nusileisti iš 3500 metrų aukščio?
Mane labiausiai jaudina šis pasaulis, balansuojantis tarp gyvenimo ir mirties, bei kaktusai, kurie gyvena taip toli nuo civilizacijos gąsdinamo pasaulio. Kadaise po žydru dangumi 6000 metrų aukštyje Anduose gyveno inkai, kuriems gurkšnio vandens ir oro, kuriame trūksta deguonies, pakako išgyventi. Inkų nebėra. Net ir kondorams gresia išnykimas. Jie yra godžios žmonių civilizacijos aukos.
Aš taip pat išaugau visuomenėje, kuri sukūrė ir propagavo tokią civilizaciją. Kasdien aš esu apsuptas informacijos jūros – tačiau kas iš to? Pažangiausias mokslas ir technologijos kuria masinio naikinimo ginklus. Vadinamųjų išsivysčiusių šalių piliečiai viską mato per savo televizorių ekranus, tačiau patys negali nieko padaryti. Raketos, atskriejančios iš kito pasaulio krašto, grasina negalintiems apsiginti neturtingų šalių žmonėms.
„Ekonominių galybių“ piliečiai karus ir naikinimus stebi per televizorių lyg tai būtų virtuali realybė.
Didieji civilizacijos monumentai yra kaip Babelio bokštai, nebijantys dievo. Kažkur kosmoso tamsoje, pasislėpę nuo mūsų žvilgsnio, sklando nusidėvėję, „mirę“
palydovai. Technikos progreso dėka mes galime matyti Žemės grožį iš kosmoso. Bet ar įmanoma iš kosmoso pastebėti šias nesuskaičiuojamas gyvybės formas? Ar įmanoma pastebėti, kaip ši gyvybė kenčia ir miršta civilizacijos šešėlyje?
1992 m., vėliau 1994 m. ir 1996 m. aš keliavau į Argentiną. Tintina dykuma, milžiniškų kaktusų lopšys, kuri atrodė kaip vartai į Visatą, tuo metu vėl klestėjo visu gyvybingumu. Kai kurie kaktusai, kurie paauga tik 10 centimetrų per metus, buvo 6 metrų aukščio Visi jie tebeaugo ir buvo kupini „jaunatviškos“ energijos. Kaktusas „Viktorija“ (jį pavadinau taip dėl to, kad jo atšakos sudarė „V“ raidės formą) tebeatrodė jaunas. Tačiau teko matyti ir išdžiūvusių seno, išdidžiai savo gyvenimą baigusio kaktuso palaikų. Tai buvo graži, natūrali mirtis.
Nuvykęs ten pat 1998 m. pastebėjau nerimą keliančių pokyčių. Man pažįstamo „V“ formos kaktuso ar kitų pažįstamų formų ten nebebuvo. Tie, kuriems pavyko išgyventi, buvo siaubingai pasikeitę – vargingi, su besilupančia žieve ir krentančiais spygliais. Vis dėlto jie man tebeatrodė kaip Žemės ateities gyvenimo viltis. Kažkas ten – kitame pasaulio krašte – turėjo nutikti, kad viskas taip pasikeistų. Galbūt žmogaus išdidumas sukėlė pavojų šiam amžinam kaktusų lopšiui Anduose?