Lyties konstravimas – nulemtas gamtos, tradicijų ar politikos?

Moteris ilgą laiką istorijoje buvo lemtingas Kitas – atskirta nuo kultūros ir palikta intymiojoje gamtiškumo, mistikos sferoje. Kodėl?

Moteris ilgą laiką istorijoje buvo lemtingas Kitas – atskirta nuo kultūros ir palikta intymiojoje gamtiškumo, mistikos sferoje. Kodėl?

Fiziologiškai lytis yra absoliuti duotybė. Priklausymas tam tikrai lyčiai ilgą laiką lemdavo (neretai lemia ir šiandien) socialinius vaidmenis, galimybes dalyvauti viešajame gyvenime.

Sex ir gender

Anglų kalboje lyčiai apibrėžti vartojami du terminai: sex – reiškiantis biologinį priklausymą tam tikrai lyčiai, ir gender – nusakantis daug sudėtingesnį procesą – sukonstruotą lytį, t.y. vaidmenų, priskiriamų tam tikros lyties asmenims, visumą. Kas turi įtakos „gender“ konstravimui? Kiek jį nulemia fiziologija (sex), o kiek – tam tikra tradicijų visuma ar net sąmoninga politika?

Simone‘a de Bouvoir suformulavo „Paties ir Kito“ dualizmo koncepciją. Pagal ją subjektas gali save suvokti tik priešpriešoje su Kitu. Ir tam, kad šis atskyrimas įsitvirtintų, reikia, kad Kitas sutiktų paklusti. Moteris ilgą laiką istorijoje ir buvo lemtingas Kitas – atskirta nuo kultūros ir palikta intymiojoje gamtiškumo, mistikos sferoje. Kodėl?

Medžioklė versus rinkimas

Patriarchalizmo teoretikai vyro pranašumą grindžia jo fizine jėga: teigiama, kad moterys paklūsta, nes vyrai pajėgūs primesti joms savo valdžią. Be to, jos pačios, bent jau primityviose bendruomenėse, nesugeba apsiginti ir parūpinti pakankamai maisto atsargų giminės išlikimui.

Šiai pozicijai itin palankus „vyro-medžiotojo“ mitas, kuriame teigiama, kad technologijos ir kultūros vystymosi variklis buvo sudėtingėjantis medžioklės – išimtinai vyriško užsiėmimo – procesas. Moteris ši teorija palieka kažkur „šalia“ kultūrinės bei socialines evoliucijos.

Kai kurios feminizmo atstovės šiam požiūriui prieštarauja akcentuodamos moters kaip rankiotojos vaidmenį. Būtent moterys, dar prieš prasidedant stambių gyvūnų medžioklei, turėdavo pririnkti pakankamai maisto, kad galėtų išmaitinti savo vaikus, jos turėjo koordinuoti sudėtingėjančius santykius bandos ar genties viduje.

Kitas, ne mažiau svarbus aspektas – dalyvavimas reprodukcijos procese. Vaikus gimdo moterys – to nesugeba pakeisti jokios technologinės naujovės. Todėl primityviose visuomenėse moterims buvo skiriama ypatinga vieta, jų vaidmenį ypač akcentuojant religiniuose ritualuose.

Visgi mažesnis fizinis pajėgumas, gimdymas, vaikų priežiūra lėmė tai, kad moteris, labiau nei vyras, kurio vaidmuo vaiko gimime ilgą laiką buvo nesuprantamas, buvo susijusi su namų, privačiąja erdve.

Kaip gamtos nulemti skirtumai virto įdiegtais

Kaip jau minėta, moters ir vyro socialinių vaidmenų skirtumus lėmė gamta. Tačiau jokie fiziologiniai skirtumai nereiškė moters subordinacijos vyrui, ar vyro visapusiško pranašumo, kuris ilgą laiką buvo priimamas kaip duotybė.

Pirmykštėse gentyse nebuvo įtvirtinta moters subordinacija vyrui. Tačiau bendruomenėms sėslėjant, plėtojantis technologijoms, palaipsniui buvo pereinama prie patriarchato, ir daugelyje senovės civilizacijų atsirado gana griežta atskirtis tarp moters privačiosios ir vyro viešosios sferų.

Viena moters subordinacijos vyrui priežasčių – poreikis kontroliuoti vaikų gimimą. Bendruomenėms tampant civilizuotoms, titulai, vėliau ir materialiniai turtai buvo perduodami per vyriškąją liniją, todėl visa giminė buvo suinteresuota palikuonio kraujo grynumu. Taip atsirado poreikis kontroliuoti moters seksualinį gyvenimą, taigi – suvaržyti jos laisvę.

Be to, bėgant laikui, menko moters kaip ypatingos religinių ritualų dalyvės reikšmė. Moteriškąsias dievybes keitė vyriškosios, daugelis išlikusiųjų tapo tik vyrų-dievų žmonomis, galiausiai kai kurios žmonos apskritai dingo. Pavyzdžiui, ilgą buvo garbinamas ne tik dievas Jahvė, bet ir jo palydovės-žmonos. Laikui bėgant jų reikšmė menko ir dievas liko vienas.

Per ilgą laiką gamtos suformuoti skirtumai, veikiami tradicijų ir kultūrinių pokyčių, pradėti diegti sąmoningai – susiformavo įstatymai, subordinuojantys moterį vyrui (tėvui, broliui, sutuoktiniui, sūnui), ribojantys jos teises ir savarankiškumą. Moterys labai menkai valdė savo turtą, daugelyje bendruomenių joms buvo nepalanki skyrybų teisė (moterys arba apskritai negalėjo jų reikalauti, arba išsiskyrusios neturėdavo teisės į vaikus ir pan.), jų išsilavinimo ir darbo perspektyvos buvo nepavydėtinos, galų gale balsavimo teisė moterims suteikta tik XIX-XX a.

Taigi, lyčių nelygybė virto tuo, ką galima pavadinti politika. Vyravo visuotinis įsitikinimas, kad dėl įgimtų savybių (fizinis silpnumas), prigimties (moters kaip pavojingos „Ievos dukros“ įvaizdis), galiausiai harmonijos dėlei (net J.J.Rousseau, pripažindamas, jog moterys gabumais yra lygios vyrams, teigė, kad dėl šeimos ir visuomenės gerovės jos turėtų likti privačioje sferoje) moterys turi būti prižiūrimos ir suvaržytos „jų pačių labui“. Šis požiūris buvo skatinamas, diegiamas mokymo procese, atsispindėjo įvairiuose valdžios sprendimuose ir įstatymuose.

Kito tyla

Kodėl moterys pakluso? Kaip pastebi Jeana Bethke Elshtain, žmogus yra linkęs internalizuoti išorinius procesus, t.y. tai, ką jam priskiria aplinka, priimti kaip asmenines savo savybes.

Daugelyje senovės civilizacijų – Senovės Graikijoje, Kinijoje, o vėliau ilgą laiką ir Vakarų Europoje – kultūrą kūrė vyrai, o moterys buvo auklėjamos kaip motinos ir meilužės, labai ribotai galinčios reguliuoti savo gyvenimą. Moterų kalba – buitiniai, namų sferos plepalai. Tik vyras, simposijuose ar agoroje bendraujantis su panašiais į save, buvo laikomas turinčiu ką pasakyti. Žinoma, heteros, protingos ir išsilavinusios moterys, turėdavo įtakos, tačiau ji buvo labiau užkulisinė: jokia moteris negalėjo kalbėti viešai ir būti rimtai išklausyta. Moterims tinkamais laikyti gundytojos arba žmonos vaidmenys.

Daugelyje kultūrų tam tikrų socialinių vaidmenų priskyrimas moterims buvo tarsi institucionalizuotas. Išskiriami keli moterų tipai: potencialios žmonos, prostitutės ir pašnekovės-menininkės-meilužes (geišos, heteros, vėlesnis jų atitikmuo, su tam tikromis išlygomis, – aukščiausios klasės kurtizanės).

Taigi ilgą laiką moteris liko tik švelni ir bejėgė būtybė, neturinti balso ir, pasak Hėgelio, atstovaujanti ne Istorijai ir bendrumui, o žemesnei, ne tokiai vertingai šeimos būčiai. Šis mąstymo būdas per internalizacijos procesus buvo perduodamas ištisoms kartoms.

Ilgą laiką beveik nebuvo moterų rašytojų, moterų mąstytojų. Skendėdamos savo, Kito, „tyloje“, jos ir negalėjo kalbėti suprantamomis, lygiavertėmis su vyrais kategorijomis. Moteris ilgą laiką buvo sąmoningai, apeliuojant į silpnesnę jos prigimtį (arba, kaip kad teigė J.J. Rousseau, į lyčių ir šeimos harmoniją), paliekama nuošaly nuo viešojo gyvenimo.

Lytis – kintama subjekto pozicija?

Šiandien pasikeitė daug dalykų – lygios teisės leidžia moterims siekti politikių, kariškių karjerų, o iš vyrų reikalaujama pagalbos buityje. Kas leido pokyčiui įvykti? Pirmiausia, matyt, vakarietiškojo romantiško individualizmo atsiradimas, vėliau – technologinė revoliucija, kompensavusi moterų fizinį silpnumą, ir keli karai, mobilizavę moteris, ir iš privačios sferos leidę išeiti į viešąją.

Kuo skiriasi moterų ir vyrų identitetas šiandien? Dažna radikali feministė kalba apie „sutrikusį vyrą“ moderniame pasaulyje, kur fizinis pranašumas lemia mažiau nei anksčiau. Kita vertus, galbūt būtų teisinga kalbėti apie „sutrikusias lytis“ – nes ir moterys, atmetusios patriarchalinį lyčių suvokimą, tarsi neranda sau vietos naujoje sistemoje.

Anthony Giddensas kalba apie tapatybės pokytį apskritai – individo „aš“ suvokiamas kaip refleksyvinis projektas. Atmetus daugelį gairių, net lytis (gender) suvokiama ne kaip prigimtinė, bet kaip pasirenkama ir kintanti subjekto pozicija.

Tai pasireiškia ne tik galimybe mediciniškai keisti žmogaus fiziologiją, bet ir savo noru rinktis vieną ar kitą elgesio modelį. Kita vertus, nepaisant įvairovės, žiniasklaidoje dažnai akcentuojamas įprastas moters elgesio kodas – moteris-gundytoja, moteris-mama. Moters interesų sfera vis dar apibrėžiama gundymu, valgio gaminimu, galbūt pridedant dar ir karjeros siekimą. Vyras – vis dar stiprus, uždirbantis pinigus, dominuojantis, kartu reikalaujant, kad būtų švelnus, supratingas, ir nesispyriodamas imtų tėvystės atostogas.

Taigi stereotipai išlieka, gamtos nulemti skirtumai – taip pat. Daug labiau pasikeitė „lyčių politika“ – moterims jau seniai suteikta balsavimo teisė, teisinis savarankiškumas, finansinė nepriklausomybė, šiandien visose socialinio gyvenimo sferose iki smulkmenų reglamentuojamos lygios vyrų ir moterų teisės.

Atrodo, kad, nepaisant gamtos nulemtų skirtumų ir ilgą laiką diegtų stereotipų, moterims pavyko įveikti šimtmečių tylą, ir vargu, ar dabar jas galima vadinti tyliuoju Kitu.

Ieva Giedraitytė

Ieva Giedraitytė

VU TSPMI dėstytoja, Barselonos Universiteto doktorantė. Pusiau profesionali „klausinėtoja“ ir nuolatinė „stebėtojasi“, besidominti ekonomikos istorija, politine ekonomija ir Lotynų Amerika.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

1 atsiliepimas apie straipsnį “Lyties konstravimas – nulemtas gamtos, tradicijų ar politikos?

  1. Straipsnis pasibaigia gan optimistiškai: “ ir vargu, ar dabar jas galima vadinti tyliuoju Kitu.“, bet manau dar labai atitrukusi nuo realybes si pabaiga, as asmeniskai manau, kad drasiai galima jas taip vadinti. Taip, lygybes istatymu daug, bet jie realybeje nelabai igyvendinami. Oficialiai visi kalba labai graziai, bet faktai savaime bado akis…tarkime jaunos moters isidarbinimo galimybes, vadovai jos vengia, nes tai padidinta rizika netekti darbuotojo, arba politiku orios kalbos apie lygybe, o per interviu karts nuo karto nutrukstancios replikos, ir ką jos veikia toje politikoje juk tai vyriškas darbas. Jie deklaruoja moterų lygybę, bet paklausikyte ar jiems priimtina jų buvimas politikoje. Vien apžvelgus šių metų atlyginimų statistiką, moterų vidutinis uzdarbis yra mazesnis nei vyru. Taip tevyste skatinama, bet kiek jos igyvendinama? tik keli procentai vyru pasiieme tevystes atostogu. Pazvelkime i psichologinio ir fizinio smurto statistinius rodiklius, jie taip pat liudnai byloja apie didziuli moteru procenta, kurioms tenka tai patirti. Taip, visur tai skaiciukai, bet uz tu skaiciuku slepiasi gyvi zmones, ju likimai. Ir tai tik keletas akivaizdziausiai matomu problemu pateikti pavyzdziai. Tai ar esant tokiems ivykiams ir skaiciams, galima kalbeti apie lygias teises? Jei net neuztikrinamos moterism pagrindines zmogaus teise. tai kas, kad valstybe oficialiai deklaruoja viska taip kaip reikia, kad tik itikti Europai, civilizuotam pasauliui, o viduje juk lieka tie patys akmens amziaus zmones. Istatymai be zmoniu samoningumo yra nulis.
    Sutinku reikia kalbeti, bet nereiketu daryti prielaidų, kad moterims jau viskas cia taip grazu ir lygu, nes pokolkas taip nera ir dar toli iki to.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.