Politika – gyvosios gamtos išradimas?

Vilkų gaujos pasižymi ir žmonių socialinėms sistemoms labai būdingomis savybėmis: kooperavimusi, pasiskirstymu pareigomis bei tradiciju perimamumu.

Vilkų gaujos pasižymi ir žmonių socialinėms sistemoms labai būdingomis savybėmis: kooperavimusi, pasiskirstymu pareigomis bei tradiciju perimamumu.

Gamtos mokslų profesorius Bertas Hoelldobleris lygindamas žmonių ir skruzdėlių visuomenes teigia: „tai yra visiškai skirtingi dalykai. Bet studijuojant skirtingas visuomenes galima pastebėti, jog egzistuoja tam tikri principai, kurie vis iškyla į paviršių: darbo pasidalijimas, socialinė hierarchija, bendravimo sistemos, giminystės ryšių pripažinimas ir daugybė kitų“.

Šiame straipsnyje bus bandoma atsakyti į klausimus, kokie tad panašumai gali būti įžvelgiami tarp žmogaus pasaulio ir gyvosios gamtos socialinių reiškinių, ir ar galima teigti, jog gyvūnai taip pat vykdo tam tikrą politiką, kuria politines sistemas.

Bendrijų klasifikacija: teoriniai panašumai

Siekiant atskleisti gamtos ir žmogaus socialinio gyvenimo sąsajas, iš pradžių verta panagrinėti kelias teorines įžvalgas.

Pirmiausia galima išskirti du gyvūnų bendrijų tipus: neorganizuotos bendrijos, susidarančios dėl išteklių vartojimo tam tikroje teritorijoje ar atsitiktinai, ir organizuotos, kurioms būdinga veiksmų koordinacija, pareigų pasiskirstymas bei bendro tikslo siekimas.

Akivaizdu, jog antrojo tipo bendrija turi nemažai sąsajų su žmogaus socialine erdve ir jos organizacija: individai buriasi į bendruomenes ir kuria valstybes taip pat skatinami tam tikrų iššūkių bei abipusės naudos, žmonių socialinėms sistemoms būdingas darbo bei statuso pasidalijimas, o valstybės legitimacija susijusi su tam tikrais bendrais tikslais ir poreikiais (pvz., saugumu). Galiausiai verta prisiminti ir tai, kad tiek gyvūnų, tiek žmonių bendrijose vyrauja vaidmenų nustatymas, yra galimi neformalūs santykiai.

Kito svarbaus skirstymo pagrindas – pastovumas. Yra išskiriamos atsitiktinės (neorganizuotos), laikinosios (organizuotos, tačiau susidarančios sezoniškai arba periodiškai) ir pastoviosios (organizuotos/augančios arba stabilios) gyvūnų bendrijos. Pastarasis tipas yra itin svarbus, kadangi jis atskleidžia ilgalaikiškumo bei pastovumo poreikį.

Esminis veiksnys, lemiantis gyvūnų būrimąsi į pastovias bendrijas, – socialinis instinktas – yra būtinybė gyventi panašių į save draugijoje. Turbūt būtų sunku paneigti, jog šis faktorius yra vienas pagrindinių ir žmonių bendruomenių susidarymo procese.

Tad esminiai pastovių gyvūnų organizacijų požymiai gali būti sėkmingai palyginti su žmonių socialinėmis sistemomis. Pavyzdžiui, ilgalaikio gyvūnų sambūvio gyvavimo trukmė priklauso nuo gyvūnų rūšies, gyvenimo trukmės bei aplinkos sąlygų. O valstybės „išlikimas“ priklauso nuo tautos savybių, išsivystymo lygio bei tarptautinės padėties.

Galima lyginti ir kitu aspektu: daugeliui šalių būdinga tautos išnykimo fobija, imigracijos apribojimai. Gyvūnų bendrijos elgesyje su ateiviais galima įžvelgti panašių tendencijų: visi jos nariai arba dalis jų aktyviai priešinasi „imigracijai“, yra nepakantūs, priešiški atėjūnams.

Socialinė struktūra

Iliustruojant teorinę sociobiologijos sritį, galima pateikti nemažai įrodymų, patvirtinančių prielaidą, jog žmogus socialinė sfera nėra per daug nutolusi nuo gyvūnų pasaulio. Itin tinkamas pavyzdys – vilkų bendrija.

Egzistuoja dvi svarbiausios vilkų bendrijos pakopos: monogaminė šeima (vilkų pora) ir kompanija (gauja). Gaujos branduolį sudaro vislių vilkų pora ir kiti lytiškai subrendę žemesnio hierarchinio rango žvėrys, kurie dažnai tampa vienišiais.

Vilkų gaujoms būdingos savybės yra kooperavimasis, pasiskirstymas pareigomis bei tradicijų perimamumas. Kitaip tariant, tai darbo ir pareigų pasidalijimas bei patirties kaupimas – požymiai, itin būdingi žmonių socialinėms sistemoms.

Pavyzdžiui, patyrę vilkai organizuoja medžioklę (kariuomenės vadai organizuoja karinę operaciją). Vilkai, kurie neturėjo galimybių mokytis, negali medžioti (tam tikrų savybių neturintys politikai „išstumiami“ iš valstybės ar bendruomenės valdymo procesų).

Minėta vilkų pora („pirmoji pora“) dominuoja gaujoje. Ji kontroliuoja kitų gaujos narių elgesį bei malšina pavaldžių vilkų konfliktus, kitaip tariant, sukilimus dėl nepasitenkinimo turima galia konkrečioje bendruomenėje.

Griežta hierarchijos sistema būdinga daugumai primatų bendrijų. Žemesnio „laipsnio“ individas negali naudotis resursais ar reikšti nepasitenkinimo kito akivaizdoje. Despotiškesnėse bendruomenėse dėl to kylantys konfliktai yra agresyvesni, naudojama daugiau smurto. Panašiai kaip totalitarinėje ar autoritarinėje santvarkoje – konfliktų mažiau, tačiau su politiniais priešininkais susidorojama žiauriai.

Atvirkštinis reiškinys – tolerancija. Tolerantiškesnėse socialinėse sistemose konfliktų daugiau, tačiau jie dažniausiai nėra agresyvūs. Kaip ir demokratinėje sistemoje – konfliktų daugiau, tačiau kovojama ne ginklais, o žodžiais. Šiuos principus turbūt galima pritaikyti visiems socialiniams konstruktams, ne tik valstybei.

Orwello vizija ar egalitarizmo idealas?

Įsivaizduokime valstybę, kurioje egzistuoja itin griežtas pasidalijimas į klases: darbininkai dirba, karių sluoksnis rūpinasi valstybės saugumu, o reproduktorių klasė užtikrina, jog ateities kartos bus sveikos ir tinkamos sistemai.

Reikėtų pripažinti, jog tokia šalis – demokratinėje santvarkoje gyvenančio, liberalizmo principus gerbiančio žmogaus košmaras. Ji galėtų egzistuoti fantastinėse knygose ar Kim Jong Ilo svajonėse. O gal artimiausiame miške?

Kai kurie mokslininkai teigia, jog skruzdėlių bei bičių socialinės sistemos rafinuotumo sferoje gali konkuruoti su žmogumi. Lyginant su primatų bendruomenėmis, šių vabzdžių pasaulio socialinė struktūra yra sudėtingesnė.

Vis dėlto skruzdėlių ir bičių pasaulyje sprendimai priimami individo lygyje. Vabzdžio socialinė funkcija nėra „nuleidžiama iš viršaus“. Pavyzdžiui, bičių motinėlė negali būti laikoma faktiniu kolonijos karaliumi, kontrolės centru – ją greičiau būtų galima pavadinti kiaušinių produkcijos specialiste. Šių vabzdžių socialinė sistema galėtų būti supaprastintas tobulos egalitarinės bendruomenės prototipas.

Be to, bitėms būdingas socialinis mobilumas: prieš atskrisdama į avilį, bitė gali būti pripratusi vykdyti vieną funkciją, išskrisdama ji jau bus pripratusi prie kitos. Kaip ir žmonių civilizacijai, šioms bendruomenėms būdingas darbo pasidalijimas, atsižvelgiant į sąlygas.

Gamta – totalitarinis mechanizmas?

Taigi galime teigti, jog žinduolių ir netgi kai kurių vabzdžių socialinės sistemos tam tikra prasme yra panašios į žmonių bendruomenes. Kai kuriais atvejais net įmanoma įžvelgti ryšių su politine galia ar politine sistema: pavyzdžiui, gibonų „autoritarizmas“ arba bičių „egalitarizmas“. Visgi darvinistinės minties, jog tarp žmogaus ir gyvūno nėra esminio skirtumo, turbūt nereikėtų priimti kaip visuotinės maksimos.

Kodėl? Todėl, jog žmonės sąmoningai suvokia galią, socialines funkcijas ir bendruomenės ryšius bei suteikia jiems prasmę, patys kurdami savo visuomenę.

O gyvūnai tiesiog gyvena pagal geležinius gamtos ir evoliucijos dėsnius. Tad kyla kitas klausimas, galbūt pati gamta – tai totalitarinis mechanizmas?

Mažvydas Jastramskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.