Nuo gando iki „gyvo“ laikraščio

O viskas prasidėjo nuo gando. Apie vieną ketvirtakursį studentą, norintį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) leisti laikraštį. Kokį laikraštį, apie ką, už kokias lėšas – niekas apie tai nežinojo. Tačiau užteko šios mažos informacijos nuotrupos apie neįvardinto laikraščio idėją, kad būrelis entuziastingai nusiteikusių pačių pirmųjų korporacijos „RePublica“ juniorų jos įsitvertų ir nebepaleistų. Taip „RePublicai“ žengiant savo pirmuosius žingsnius, Instituto koridoriuose pradėjo sklandyti politikos mokslų studentų laikraščio dvasia…

Variklis – juniorų entuziazmas

Sklandė ji neįgaudama jokio materialaus pavidalo gana ilgai. Kažkur dingo paslaptingasis idėjos autorius „ketvirtakursis“, o ką tik įkurtos Korporacijos senjorai tuo metu didžiausią dėmesį privalėjo skirti „RePublicos“ pagrindų tvirtinimui, todėl neturėjo kada rimčiau pamąstyti apie laikraštį. Tačiau tuo metu, matyt paveikti laisve alsuojančio universiteto oro ir jaunatviško maksimalizmo, vietoje niekaip negalėjo nustygti kai kurie juniorai. Pasitaikius progai, jie vis kamantinėjo vyresniuosius apie minėtąjį laikraštį, kol galiausiai 2002 m. sausį pastarųjų kantrybė neatlaikė ir buvo ištarti lemtingi žodžiai. Jie skambėjo maždaug taip: mes padėsime, tačau iniciatyvą atiduodame į jūsų rankas – leiskite tą laikraštį, kad jau taip norite.

Vizijos ir formos paieškos

Nors ir kiek pabūgę staiga užgriuvusios atsakomybės, juniorai ėmėsi darbo. O pirmiausia, be abejo, reikėjo vizijos. Laikraščio koncepcija išsikristalizavo per pirmuosius iniciatyvinės grupės susitikimus. Visi sutarė, kad, priešingai nei daugelis kitų studentiškų laikraščių, kuriamas leidinys turėtų būti rimtas ir įdomus ne tik studijuojančiam jaunimui. Kitaip tariant, nutarta orientuotis ne į linksmas istorijas iš studentų gyvenimo, ne į TSPMI vidaus aktualijas, o į analitinio pobūdžio straipsnius, susijusius su politika bei politologija. Norėta, kad jis taptų savotiška tribūna mažai rašymo patirties, bet daug idėjų ir kūrybinės energijos turintiems jauniesiems politologams.

Tiesa, sprendimą dėl laikraščio formos (dėl objektyvių finansinių priežasčių) rasti sekėsi kiek sunkiau. Kadangi konkrečių piniginės paramos šaltinių nebuvo, svarstyti įvairūs variantai. TSPMI administracija pasiūlė straipsnius publikuoti internete, taip pat spausdinti kai kuriuos studentų darbus specialiame žurnalo „Politologija“ priede. Tačiau šie siūlymai buvo sutikti skeptiškai, nes prieštaravo pirminei būtent laikraščio, į kurį galėtų rašyti visi studentai, idėjai. O ja jau buvo spėję užsidegti daugelis iniciatyvinės grupės narių.

Pavadinimo istorija

Kai laikraščio kryptis buvo galutinai patvirtinta, prasidėjo kūrybinės kančios dėl straipsnių temų ir, be abejo, pavadinimo. Kaip dažnai nutinka, pastarąjį sugalvoti buvo itin sunku. Diskusijos vyko daugiau nei mėnesį, bet visiems pasiūlytiems vardams vis kažko trūkdavo: vieniems gilesnės prasmės, kitiems – skambesio ir t.t. Kiek kitaip susiklosčius aplinkybėms šiandien laikraštis galėjo vadintis šmaikščiai – „Tarptautiniai geriau…“, arba pretenzingai – „Horizontai“, o gal net juokingai – P.A.T.S. (šifruojasi „Politikos aktualijos ir tarptautiniai santykiai“).

Tačiau taip nenutiko. Ir galbūt tik todėl, kad vieno pokalbio dėl pavadinimo metu tuometinė juniorė Indrė Balčaitė spontaniškai paminėjo du žodžius: post scriptum. Reikia pripažinti, kad tai nebuvo vienas tų atvejų, kai visi iš karto supranta, jog tai ir bus naujojo laikraščio vardas. Tačiau kritikai nepateikė geresnių alternatyvų, o „Post Scriptum“ skambesys palaipsniui suaugo su laikraščio idėja ir dar iki išleidimo tapo neatsiejama jos dalimi. Be to, šiuose žodžiuose imta įžvelgti gilesnę prasmę, kurios neturėjo beveik nei vienas kitas variantas. Jie simbolizavo jaunų studentų norą prie politikos analizės palikti savo post scriptum – tartum prierašą po tuo, kas jau pasakyta solidžių politologų ar apžvalgininkų.

Pirmasis numeris: „Seimas“

Po ilgų apmąstymų pirmąjį laikraščio numerį buvo nuspręsta pašvęsti kone svarbiausiai Lietuvos politinei institucijai – Seimui. Viena vertus, tokia koncepcija pasirinkta dėl simbolinės reikšmės – juk būtent parlamentas yra tam tikras politikos centras, kuriame intensyviausiai verda politinis šalies gyvenimas. Antra vertus, tokia tema tikėtasi patraukti Seimo narių dėmesį ir galbūt sulaukti jų paramos jokių ilgalaikių finansavimo šaltinių neturinčio laikraščio leidybai.

Antrasis numeris: „NATO“

Antrojo „Post Scriptum“ numerio tema gimė natūraliai. Narystei Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje besiruošiančioje Lietuvoje reikėjo informacijos apie šią organizaciją. Be to, Korporacija organizavo Rytų ir Vidurio Europos jaunimo konferenciją, skirtą NATO, tad specialus „Post Scriptum“ numeris tapo šio projekto sudėtine dalimi.

Trečiasis numeris: „Europos Sąjunga“

Trečiasis „Post Scriptum“ numeris pasirodė kampanijos už stojimą į Europos Sąjungą įkarštyje. Jis buvo unikalus tuo, kad beveik visus numerio rengimo darbus atliko nauja energija trykštančių juniorų karta. Visą atsakomybę perduoti naujiems žmonėms buvo nuspręsta tikslingai – laikraščio įkūrėjai siekė, kad patirties įgytų nauji žmonės, kurie vėliau galėtų pakeisti senąją redakciją ir tęsti jos pradėtą darbą.

Sumanymas pasiteisino. Jaunieji korporantai su dideliu entuziazmu priėmė šią užduotį. Numerio redaktoriais tapę Ieva Jusionytė bei Jonas Žakaitis kartu su kitais juniorais parengė ne tik kokybišką, bet ir savo apimtimi iki tol didžiausią (12 puslapių) „Post Scriptum“.

Ketvirtasis numeris: „Politika ir kultūra“

Neretai galima išgirsti mintį, jog kai kuriems aktoriams vaidybos subtilybių neprošal būtų pasimokyti iš politikų. Ironiška. Tačiau, ilgiau pamąsčius, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas politikos ir kultūros tandemas iš tiesų nušvinta naujom spalvom. Dar visai neseniai politika diktavo kultūrai, ką ir kaip daryti. Šiandien gali susidaryti įspūdis, jog politika ne tik šoka pagal kultūros dūdelę, bet ir tampa į teatrą, kiną ar cirką vis labiau panašėjančia kultūros atšaka.

Tad ketvirtajame „Post Scriptum“ numeryje nuspręsta atskleisti savitus politikos ir kultūros sąlyčio taškus: rašyti ne tik apie tai, kiek politiška gali būti architektūra, bet ir apie religiją ir tarptautinius santykius, kultūrinio gyvenimo ypatumus Baltarusijoje, moterų emancipaciją Švedijos politinėje kultūroje ir kt. Be to, rengiant šį numerį buvo suorganizuota tarpdisciplininė diskusija apie meno ir politikos santykį, kurioje dalyvavo VU TSPMI politinės filosofijos profesorius A. Jokubaitis, dailininkas bei poetas dr. A. Andriuškevičius ir publicistas V. Savukynas.

Penktasis numeris: „10 metų Europoje“

2004 metų pavasaris Lietuvos istorijoje turbūt bus dažniausiai minimas dėl to, kad prisijungėme prie Europos Sąjungos (ES). Šį įvykį kaip nors įdomiai paminėti norėjo ir „Post Scriptum“. Užduotis ne iš paprastųjų, nes apie ES per pasirengimo narystei metus buvo kalbėta daug ir visais įmanomais aspektais. Be to, ir ankstesnis – trečiasis – „Post Scriptum“ numeris buvo paskirtas būtent Europos Bendrijai.

Tuomet kažkas iš laikraščio komandos prisiminė originalią lenkų dienraščio „Rzeczpospolita“ idėją. Referendumo dėl stojimo į ES dieną pasirodė futuristinis šio laikraščio numeris, kuris kaip visuomet pasakojo apie Lenkijos aktualijas bei įvykius, bet ne dabartyje, o po 10 metų. Šioje vizijoje kaimyninė šalis buvo nusprendusi neprisijungti prie ES ir „Rzeczpospolita“ vaizdžiai piešė, kuo toks pasirinkimas baigėsi valstybei ir jos gyventojams.

Panašią intelektualinę provokaciją nutarė parengti ir „Post Scriptum“. Tik, priešingai nei lenkai, sukurti ją pozityvią ir nuotaikingą. Taip gimė numeris tema „10 metų Europoje“, kuris kalbėjo apie ES narę Lietuvą 2014 m. gegužės 1-ąją. Be to, kad būtų įdomiau, paėmus į rankas šį numerį ne iš karto buvo galima suprasti jo koncepciją. Tai, jog straipsniai kalba ne apie realius įvykius, paaiškėdavo tik įdėmiau pavarčius „Post Scriptum“ puslapius. Todėl iš anksto idėjos nežinantis skaitytojas turėjo laiko gerokai nustebti, pavyzdžiui sužinojęs, kad Lietuvos futbolo rinktinė dalyvauja Europos čempionate arba kad ES bei JAV susijungė į vieningą ekonominę erdvę.

Šio „Post Scriptum“ numerio tikslas buvo įkvėpti optimizmo ir geros nuotaikos kartais pernelyg niurzgantiems dėl „prasto gyvenimo“ lietuviams ir kartu parodyti ilgalaikę prisijungimo prie ES reikšmę. Sprendžiant iš matytų skaitytojų reakcijų – tai puikiai pavyko.

Šeštasis numeris: „Studentų korporacijos“

Šio numerio pasirodymas buvo labai svarbus įvykis tiek paties laikraščio, tiek jį leidžiančios korporacijos „RePublica“ istorijoje. Lietuvoje labai trūksta informacijos apie studentų korporacijas ir korporatyvizmo fenomeną apskritai, todėl buvo tikimasi, kad šeštasis laikraščio numeris, kuriame būtų nagrinėjama korporacijų istorija, ištakos, simbolika, samprotaujama apie korporatyvizmo esmę ir reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje, ženkliai prisidės užpildant šią spragą.

Rengiant ši numerį buvo suorganizuota diskusija apie Lietuvos studentų korporacijas, joje dalyvavo politologai ir svarbiausių Lietuvos studentų korporacijų atstovai. Diskusijos pagrindu buvo parašytas vienas esminių šio „Post Scriptum“ numerio straipsnių.

Septintasis numeris: „Karas“

Šiame numeryje buvo nagrinėjami tie karo aspektai bei su šiuo daugybę visuomeninio (socialinio, ekonominio, kultūrinio) gyvenimo sričių apimančiu reiškiniu susijusios interpretacijos, kurios beveik visuomet lieka užgožtos stereotipines karo sampratos. Buvo rašoma apie karo turizmą, teisingo karo teoriją, karą kaip prekę, senovines kariavimo strategijas šiuolaikiniame kontekste, karą muzikoje ir muziką kare, kosmoso karus, informacinį karą ir kt.

Apie karo istoriją ir transformaciją pasakojo Karo istorijos centro direktorius dr. Valdas Rakutis, į klausimą, kas visgi yra senovės lietuviai – plėšikai ar karžygiai – mėgino atsakyti istorikas prof. E. Gudavičius, o dr. Egdūnas Račius analizavo tai, ar islamas yra karinga religija.

Svarbu paminėti, jog šis, kaip ir visi vėlesni numeriai, buvo platinamas pagal naują platinimo koncepciją ir pasiekė ne tik visus Vilniaus universiteto fakultetus bei kitas sostinės aukštąsias mokyklas, bet ir kitų miestų universitetus, įvairias Vilniaus bibliotekas ir knygynus, keliolika mokyklų ir gimnazijų, įvairias valstybines institucijas bei visuomenines organizacijas.

Aštuntasis numeris: „Ideologijos“

„Ideologija“, nepaisant sąvokos daugiareikšmiškumo, o neretai ir miglotumo, tiek politikoje, tiek politikos moksluose yra viena pamatinių kategorijų, todėl buvo tiesiog privalu bent vieną būsimųjų politologų leidžiamo laikraščio numerį skirti ideologijos fenomeno analizei. Aštuntajame „Post Scriptum“ apžvelgta ideologijos reiškinio raida bei įvairių ideologijų specifinės charakteristikos; mėginta atsakyti kiek iš tiesų ideologijos kontroliuoja žmones, o kiek žmonės kontroliuoja ideologijas; nagrinėti tokie reiškiniai kaip liberalizmas Japonijoje, technologinis žmogaus pavergimas, Amerikos ideologija, antiglobalizmas, feminizmas, patriotizmas, ideologija iš darvinistinės perspektyvos ir kt.

Specialiai surengtoje diskusijoje, kurios santrauką galima rasti šiame numeryje, dalyvavę politologai ir svarbiausių politinių jėgų atstovai analizavo politinių ideologijų vaidmenį Atgimimo laikotarpiu. O provokuojantį rašinį apie tai, kodėl gaila marksizmo nesėkmės, „Post Scriptum“ parašė prof. Alvydas Jokubaitis.

Devintasis numeris: „Politika ir gamta“

Pirminė devintojo numerio temos idėja gimė gana netikėtai – keliems redakcijos nariams su draugais sėdint prie bokalo alaus ir diskutuojant apie gyvenimo prasmę. Sunku būtų atsekti tikslius pokalbio vingius, tačiau kalba netikėtai pasisuko apie ką tik pasirodžiusį „Post Scriptum“ ir būsimus laikraščio numerius. Diskutuota ilgai ir karštai, tačiau atmintyje išliko tik vienintelė idėja – būtų įdomu rašyti apie tai, kaip drambliai panaudojami kare.

Vėlesniuose redakcijos susitikimuose ši idėja peraugo į platesnę straipsnio temą „Gamta kaip ginklas“, o ši atvėrė kelią ir viso numerio „Politika ir gamta“ koncepcijai atsirasti. Juk retai susimąstome apie tai, kokią svarbą tarptautiniams santykiams turi ne tik naftos, bet ir vandens faktorius; kokia yra geografinių veiksnių įtaka valstybių vystymosi raidai ir specifikai; ką iš tiesų reiškia beatodairiškas žmogaus kišimasis į natūralią gamtos tvarką ir nesugebėjimas išlaikyti technologinių procesų kontrolės; ar iš tiesų egzistuoja kaip absoliuti duotybė neretai pateikiama gamtos ir kultūros priešprieša, ar iš tikrųjų Žaliųjų partijų veiklos variklis yra gamtosaugos problemos. Šiuos bei daugybę kitų gamtos ir politikos sąryšio taškų ir nutarta analizuoti devintajame „Post Scriptum“ numeryje.