Taip sutapo, kad proginis Post Scriptum numeris, skirtas Instituto gimtadieniui, yra dvidešimtas. Džiaugiamės, kad tokia proga galime apsidairyti ir pažvelgti į save ir aplinkinius Post Scriptum akimis. Žinia, visi mes žvelgiam iš skirtingų kampų, šonų ir pusių: vieni nepripažįsta kiekybinių metodų, o kitiems filosofija yra paistalai; vieniems labiau prie širdies kairė, kitiems dešinė ir t. t. Visgi, norėdami turėti tikrą bendruomenę Insti­tute, turėtume ne tik užimti savo poziciją, bet ir išmokti įsiklausyti ir suprasti vienas kitą, kartais įtikinti, kartais – leisti būti įtikintiems.

Post Scriptum dvidešimto gimtadienio proga TSPMI ir tspmiečiams linki apsibrėžti patiems sau, kas esame ir kas norime būti universiteto, Lietuvos, pasaulio kontekste. Ir tegul tas apsibrėžimo procesas būna nenutrūkstanti, nenuilstanti skirtingų idėjų, žmonių ir norų bendro vardiklio paieška. Linki išlikti to­kiam mažam Institutui, kuriame gali žmonės ne vien prasilenkti vieni su kitais, bet būti šalia vieni kitų, jaustis esant kartu su kitais. Ir dar išlaikyt savyje įvairiais pavidalais pasireiškiančią romantizmo gyslelę.

Trys Instituto direktoriai - Egidijus Kūris, Raimundas Lopata, Ramūnas Vilpišauskas - apie TSPMI pradžią, padėtį ir įtaką, perspektyvas ir ne tik.

Jei po paskaitų ištrūkus iš TSPMI koridorių dar nesinori bėgti tolyn, užtenka prisėsti ant suoliuko, visai priešais pastatą, ir kurį laiką, ypač vakarais, stebėti jo dar šviečiančius langus. Senoji Vokiečių gatvė, kurioje rūmus galėjo turėti tik turtingi žmonės, neretai susiję su karaliaus dvaru, garsūs Lietuvos didikai – Goštautai, Sa­piegos, Kiškos, Tyzenhauzai, taip pat Vilniaus arkivyskupija, liuteronų bažnyčia, dabar vilioja barų lankyto­jus ir išmaldos prašytojus – jie vieninteliai išliko nepasikeitę per il­gus amžius.

Ex nihilo nihil fit – niekas iš nieko neatsiranda. Tai, ką šiandieninės TSPMI studentų kartos laiko tam tikra duotybe, kadaise buvo tik mintis. Sudentų atstovybė Institute gyvuoja nuo 2002 metų, tačiau tuomet labai skyrėsi nuo dabartinės, tiek funkcijų, tiek struktūros prasme. Nors VU studentų atstovybė veikia nuo 1989 m., vėliau įsteigtame TSPMI ji įkurta ne formaliai ,,iš viršaus“, o pačių studentų iniciatyva.

TSPMI savo idėjinių požiūrių įvairove daugeliui primena JAV politinę sistemą: yra tik dvi pusės, viena „už laisvę“, kita – „už vertybes“. Ar TSPMI gali būti vietos ir trečiai krypčiai – kairiosioms idėjoms?

Mūsų pasaulis yra iš daugybės mažų pasaulių“ – vienoje esė rašė Gendrutis Morkūnas. Jau 20 metų tokiu mažu pasauliu yra ir TSPMI. Trumpai tariant, institutas, įveikęs vaikystę ir paauglystę, jau spėjo tapti brandžia bendruomene su savais papročiais ir tradicijomis, normomis ir vertybėmis.

Komiltonas (lot. kovos draugas) baltiškųjų korporacijų tradicijoje reiškiakorporacijos narį – žmogų, su kuriuo gini tau rūpimus idealus ir vertybes arba tiesiog kartu dainuoji. Komiltonų daina – tai Adomo Mickevičiaus ,,Filaretų dainos“, XIX a. pr. buvusios neformaliu filaretų himnu, interpretacija. Ir nors kol kas komiltonų dainos neišgirsite dainuojant korporantiškuose susibūrimuose, ši daina yra ne tik savotiškas Universiteto, taip pat ir Instituto, pasveikinimas, bet ir vienas iš raktų suprasti korporaciją „RePublica“. Tad kviečiame pasiklausyti.

Pradėsiu nuo to, kad labai laukiau, kada pa­galiau išeis jau beveik spėjusi mitine tapti knyga apie Sąjūdį. Ir tai turbūt yra vienas didžiausių jos, kaip mokslinio, ta tikrąją žodžio prasme, darbo privalumas. Knyga nėra tik rezultatas, o nuolatinis vyksmas, kuriame dalyvavo daug studentų: važinėjo į ekspedicijas, kalbėjosi, filmavo. Kitas svarbus momentas yra tas, kad Sąjūdis iškilo kaip gyva diskusijų tema ir ne tik Institute.

Giluminių studijų akademija yra viena iš išskirtinių TSPMI Studentų mokslinės draugijos įgyvendintų idėjų ir ko gero svar­biausia jos dabartinė prerogatyva, sukurta buvusios Atviros visuomenės kolegijos pagrindu.

Politikos mokslininkas turėtų būti galios kritikas ar profesionalus politikų patarėjas? Jo tikslas aiškinti ar keisti pasaulį? Prognozuoti ateitį? Kas yra jo auditorija, jo bendruomenė, jo „rinka“? Egzistuoja daug skirtingų alternatyvų, kokį vaidmenį politikos mokslininkui pasirinkti.

2009 metais atliktas Ainės Ramonaitės ir Rūtos Žiliukaitės tyrimas, dėmesį sutelkiantis į žmonių poli­tinio mąstymo nuoseklumą Lietuvoje, parodė, kad net ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės nėra nuoseklūs kairės-dešinės spektre, t.y. ekonominės kairės-dešinės, moralinio konservatizmo-liberalizmo ir komunizmo-antiko­munizmo vertinimo atveju. Aukštasis išsilavinimas (pavyzdžiui, fizikos, medi­cinos) nesuteikia pakankamai politinių žinių, kurios padeda aiškiau identi­fikuoti pažiūras tradicinėje kairės-dešinės skalėje, tuo tarpu TSPMI stu­dentai tokių žinių gauna pakanka­mai.

Be žurnalų „Politologija“ ir kitų – lietuviškų ir ne – periodinių leidinių, TSPMI kasmet išleidžia bent keletą knygų. Nors šios knygos skirtos platesnei bendruomenei nei tik Instituto studentai, visgi dažniausiai yra skaitomos būtent jų . Retas studentas nežino J. Novagrockienės Politikos mokslų pagrindų, retas politikos bakalauro ar magistro darbas apsieina be citatos iš A. Jokubaičio knygų, kurių paskutinioji – „Politika be vertybių“ – gali pasirodyti aktuali svarstantiems „kodėl tauta nėra įsivaizduojama bendruomenė?“.

Vokiečių gatvės baruose, kavinėse ir parduotuvėse gerai pažįstamas vienas vietinis lankytojų tipas – TSPMI studentas. Prieš paskaitas, po paskaitų, per paskaitas, o kartais net visą parą Instituto studentai palaiko draugiškus santykius su kaimyninėmis maitinimo įstaigomis, paneigdami mitą, kad studentas gyvas vien mokslu. Visas TSPMI studentų silpnybes ir pomėgius atskleidžiantis portretas – kruopščių stebėjimų rezultatas – primena, kad gimtadienį reikia švęsti su draugais ir kaimynais. Ypač su kaimynais.

Kad gerbiamasai skaitytojas šio kūrinio nesumaišytų su „Pagiriamuoju žodžiu kvailybei“, turiu perspėti, kad visi sutapimai yra statistiškai nereikšmingi ir atsitiktiniai. Juolab, kad skirtingai nei dr. E. Roterdamiečio veikalas, jis atsirado ne iš žaismingo nuobodulio, bet iš sąmoningos kovos dėl deramos politologijos vietos po akademijos saule.

Apie pirmąjį Instituto įspūdį, studijų patirtis, labiausiai įstrigusius žmones, įvykius ir dėstytojus pasakoja TSPMI alumnai.

Apie Lietuvos politologų asociaciją, jos kūrimą, raidą ir santykį su Institutu savo mintimis dalinasi asociacijos nariai Jūratė Novagrockienė, Gediminas Vitkus ir Algimantas Jankauskas.