Perfrazuojant Hannah Arendt, auklėjimas yra atsakomybė už pasaulį ir jo ateitį, todėl kiekvienam, atsisakančiam prisiimti atsakomybę, neturėtų būti leidžiama prisidėti prie šio proceso. Šiuolaikiniame pasaulyje universiteto misija redukuojama iki išdalinamų diplomų ar apgintų disertacijų skaičiaus, nutylint bet kokius vertybinius įsipareigojimus.

Įgytų žinių ir gebėjimų patikra bei įvertinimas neišvengiamai žymi kiekvieno ugdymo proceso baigiamąjį etapą. Anaiptol nepretenduojant į išsamią pedagoginių vertinimo ir patikros metodikų analizę, šiame straipsnyje siūloma atidžiau pažvelgti į dvi galimas žinių sklaidos ir įtvirtinimo technikas arba principus – Viduramžių universitete klestėjusią disputo kultūrą ir disciplinarinėje visuomenėje veikiantį egzaminą.

Ši paskaita, kaip matyti iš pavadinimo, susidės iš dviejų dalių: sociologinės prognozės, kas po postindustrinės visuomenės, ir mėginimo pasiūlyti idėją, kaip Lietuvai tapti pasaulio lydere. Visi čia susirinkę turbūt esame tie žmonės, kuriems labai svarbi Lietuva. Visi galvojame apie tai, kaip padaryti, kad Lietuva klestėtų. Ir, ko gero, atsakomybė mums, kaip socialinių mokslų atstovams ir […]

Kaip sakė ispanų filosofas J. Ortega y Gassetas, mokslas nėra nei jo išmokimas, nei mokymas, nei naudojimas, nei taikymas. Tačiau mokslininkus, tyrėjus Lietuvos universitetuose beveik visiškai išstūmęs kitas – dėstytojo (studentų žodžiais tariant, „dėstytuvo“) vaidmuo. Apie Lietuvos mokslinių tyrimų būklę, jos ryšį su aukštojo mokslo krize ir išeitis iš aklavietės „Post Scriptum“ kalbėjosi su dr. Ramūnu Valioku […]

Filosofija negyvena vien filosofijos fakultetuose. Ji veikia kasdienio, praktinio patyrimo lygmeniu. Pirmojo pasaulyje Bolonijos universiteto kūrėjai šiandien labiausiai nustebtų ne dėl mūsų mokslo sampratos (tai jiems būtų galima nesunkiai išaiškinti), bet dėl mūsų požiūrio į save, visuomenę ir universiteto pašaukimą.

2003 m. Pasaulio banko ataskaitoje Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka yra apibūdinta labai taikliai: „Vietiniai ir užsienio ekspertai yra pateikę daug pasiūlymų <...>, bet tik keletas buvo įgyvendinti, ir tie tik iš dalies“. Jei reforma visgi pajudėtų, ji turėtų spręsti daugybę tarpusavyje susijusių problemų. Viena jų – aukštajam mokslui skiriamų finansinių išteklių lygis.

Kalbant apie aukštojo mokslo reformą, siekiamybe paprastai nurodomi vakarietiški aukštojo mokslo modeliai, dažnai neįvertinant, jog ne mažiau naudinga gali būti ir tolimoji rytietiška patirtis, todėl šiuo straipsniu siūloma pažvelgti į Japonijos universitetų raidą, juos ištikusias negandas ir galimus jų sprendimo būdus.

Tarpukario laikotarpiu susiformavę totalitariniai režimai Vokietijoje ir Italijoje jau nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų teigė esantys revoliuciniai judėjimai, skelbiantys tautos atgimimo, naujos pradžios bei naujos civilizacijos idėją. Norint įgyvendinti šį atsinaujinimo mitą, visų pirma buvo būtina įvykdyti antropologinę revoliuciją, t.y. užkariauti visuomenę – pavergti, integruoti ir homogenizuoti kiekvieną individą, taip sukuriant naują žmogų.

Iš bažnytinių mokyklų kuriantis pirmiesiems viduramžių Europos universitetams, islamo akademijos jau galėjo pasigirti kelių šimtų metų istorija. Šių laikų valstybinius pasaulietinius universitetus, bent jau Vakarų pasaulyje tapusius norma, nuo pirmųjų aukštojo mokslo įstaigų skiria modernizacijos ir sekuliarizacijos amžiai. Vis dėlto neretai religija iš aukštųjų mokyklų nėra galutinai pasitraukusi.

Kas yra universitetas – institucija, kurioje ugdomas sąmoningas žmogus, ar valdžios įrankis visuomenei kurti ir kontroliuoti? Kodėl daugeliui studentija asocijuojasi su maištingiausia visuomenės dalimi ir ar toks įvaizdis teisingas? Vargu ar įmanoma rasti atsakymus į šiuos klausimus, todėl šiuo straipsniu siekiama tik parodyti, kaip supratimas apie universiteto vaidmenį ir paskirtį keitėsi priklausomai nuo laikmečio ir jo idėjų.

Diskusijose dėl aukštojo mokslo reformos ypatingą vietą užima aukštosios mokyklos autonomijos klausimas (toliau dėl širdies artumo Vilniaus Universitetui kalbėsiu išimtinai apie Alma mater, nors tikiu, kad visi šie klausimai vienaip ar kitaip yra aktualūs kiekvienai aukštajai mokyklai). Tiesa, vieši svarstymai yra […]

Apie mokymosi būdą klausei manęs, mano brangiausias Kristuje Jonai, kaip tau derėtų mokytis semiantis iš mokslo lobyno? Toks bus tau mano patarimas: kad upeliais, o ne tiesiai į jūrą pasirinktum įeiti, nes nuo lengvesnių dalykų reikia pereiti prie sunkesnių. Toks yra mano patarimas ir tau pamokymas. Patariu tau būti lėtakalbiu ir […]

Pasak michelio de Certeau, šiuolaikinis universitetas yra priverstas atremti iššūkį, kuriam jis niekada nebuvo ir nebus pasirengęs – išlikti masinės kultūros sąlygomis. Išskirtinė universitetinio išsilavinimo teikiama meistrystė turi atliepti ir sutapti su moderniuoju visų lygybės pažadu, prisitaikyti prie […]

Jei kūrybą suvoktume sąlygiškai ir ne pačia plačiausia prasme, matytume, kad ji būdinga tik žmonėms. Visos civilizacijos buvo sukurtos žmonių, dauguma jų buvo sugriautos taip pat žmonių. Taigi griovimas yra sudedamoji kūrybos dalis. Fizikos ar apskritai mokslo reiškiniams paaiškinti žmonės kuria algoritmus. Pavadinimas algoritmas […]

Kritiški vertinimai apie silpną lietuvių politinę kultūrą ir mūsų politikų neprofesionalumą seniai jau tapo trivialūs. Šios niūrios tikrovės akivaizdoje, tam tikri visuomeniniai ramsčiai, kurių dėka pilietinės lietuvių tautos idėja vėl atgytų, tampa „gyvybiškai“ reikalingi. Vienu iš tokių ramsčiu galėtų […]

Universitetai visada siekė būti universalūs – nepriklausomi nuo terpės, kurioje jiems tenka egzistuoti. Jei politinė ir visuomeninė autonomija, kažkada buvusi kovos tikslu, jau tapo neatskiriama universiteto sąvokos dalimi, laisvė nuo platesnės kultūrinės ar technologinės terpės turbūt niekada nebuvo pilnai pasiekta. Šis straipsnis – apie technologijos įtaką universitetui.

„Vokiečių vardas liks amžiams suterštas, jeigu vokiečių jaunimas galiausiai nesukils, neatkeršys ir tuo pačiu neišpirks savo kaltės, jeigu nesutriuškins savo kankintojų ir neatstatys naujos, dvasingos Europos! Studentės! Studentai! Į mus žvelgia vokiečių tauta!” (Paskutinioji skrajutė, 1943 m. vasaris)

Tiek Hario Poterio, tiek Hogvartso vardas šiandien pažįstamas ir dažnai linksniuojamas – vienų su žavesiu, kitų su pašaipa. Nieko nuostabaus, žinoma, nes Joanne‘os Kathleenos Rowling knygos išverstos į 31 kalbą, o parduota jų iš viso daugiau nei 50 milijonų, tad nesumeluočiau teigdama, kad šiais kūriniais žavisi visas pasaulis.