Sportas ir politika – tai tik dvi žmogaus veiklos sritys, tačiau esmingai įkūnijančios žaidimo, o sykiu ir paties gyvenimo metaforą. Tiek sportą, tiek politiką ženklina herojiškų pergalių ir dramatiškų pralaimėjimų istorijos, čia galime įžvelgti besiskleidžiantį neprognozuojamą spontaniškumą ir teikiamų galimybių įvairovę.

Kalbėti apie sporto ir karo santykio problemą tam tikra prasme yra sudėtinga. Viena vertus, žvelgdami į pasaulį, galime matyti reiškinius, kurie kursto mūsų intuityvią nuojautą, kad šie dalykai tam tikru būdu yra susiję. [..] Kita vertus, empiriškai įrodyti sporto ir karo ryšį yra nepaprastai sudėtinga tiek dėl daugybės kintamųjų, kurių neįmanoma kontroliuoti, tiek ir dėl to, kad neįmanoma empiriškai stebėti priežastinio mechanizmo, jungiančio šiuos du socialinės tikrovės aspektus.

Vis dažniau girdint diskusijas sporto geopolitikos tema, komandoms suteikiant šalies garbę ginančių kariuomenių epitetus, o Europos institucijoms rašant „Baltąsias knygas“, neprašomas iškyla klausimas: kokia sporto politika vykdoma Lietuvoje? Galbūt žodžių junginys „Lietuvos sporto politika“ skamba pernelyg sofistikuotai ir neabejotinai daugelis paklaustų, ar tokia apskritai egzistuoja.

Tai, kas vyksta ringe, aikštelėje ar takelyje, negalėtų būti vadinama sportu, jei ne žmogiškojo garbingumo idėja. Vis dėlto šiais laikais ji dažniausiai nustelbiama laukinių tribūnų aistrų bei alaus reklamos pertraukėlių. Kai sporto magiją ėmė naudoti reitingų ir ideologinių karų žonglieriai, neretas atletas tapo kriokiančios pinigų ir galios mašinos sraigteliu. Apie grėsmes pasauliui, kuriame varžymasis turėtų baigtis ne sutriuškinimu, o dvasinėmis lygiosiomis, „Post Scriptum“ kalbėjosi su profesoriumi, jaunystėje sportininku, Leonidu Donskiu.

Politikų kalbose, žurnalistų bei politologų komentaruose neretai sutinkame šachmatų žaidimo terminus, kuriuos pasitelkiant apibūdinamos tam tikros politinės aktualijos. Išgirstame, kad Seime įvyko rokiruotė, tarptautinėje politikoje mažosios valstybės yra pėstininkai, o didžiosios – žaidėjai, politikai skaičiuoja keletą ėjimų į priekį, pasirenka gambito strategiją ir pan. Kas gi iš tiesų sieja politiką ir šachmatus bei kas slypi politinių situacijų palyginimuose su šachmatais?

Billas Shankly, legendinis „Liverpool“ treneris, kartą teigė: „Kai kurie žmonės tvirtina, jog futbolas yra gyvybės ir mirties reikalas, tačiau galiu jus užtikrinti, jog tai yra nepalyginamai svarbiau.“ Nepaisant to, kiek tokios kalbos yra reikšmingos, sporto įtaką sunku pervertinti. Sportas teikia emocijų, sujungia ir išskiria, sukuria identifikacijos ir nuostabos pavyzdžių.

Glazgo derbis, kuriame akis į akį susitinka mirtini priešai „Celtic“ ir „Rangers“, futbolo gerbėjams geriau žinomas „Old Firm“ vardu, dažnai yra vadinamas pasauline gentinės neapykantos sostine.

Pradėkime nuo išlygos: tikrai nemanau, kad tarptautinius ar apskritai bet kuriuos socialinius santykius galima paaiškinti abstrakčiais schematiniais modeliais. Pasaulis tam per didelis ir pernelyg išradingas. Veikiau atvirkščiai, pirmiausiai braižomos schemos yra supaprastintos „architekto“ nuostatos pasaulio atžvilgiu, kurios vėliau pradeda daugiau ar mažiau veikti mūsų vaizduotę.

Didžioji politika nuo pat civilizacijos atsiradimo yra persmelkusi visas žmogaus gyvenimo sritis, o visi didesnio masto renginiai, nors iš pirmo žvilgsnio ir nepolitiški, gali būti panaudoti politiniams tikslams. Šiame straipsnyje pristatomi ryškiausia politine potekste pasižymėję didžiausi sportinio pasaulio įvykiai – Olimpinės žaidynės (OŽ).

Kas sieja politiką ir sportą? Žinoma, egzistuoja toks dalykas kaip sporto politika – t.y. be lobizmo neapsieinantys ir politiškai reikšmingi sprendimai, priimami skirstant lėšas sportui santykyje su kitomis finansuojamomis sritimis arba dalijant juos atskiroms sporto šakoms. Taip pat žinome, jog sportą galima politizuoti, pavyzdžiui, sportinius pasiekimus pajungiant nacionalizmui stiprinti.

Sovietų Sąjungoje sporto reikšmingumas buvo įvertintas visais aspektais – politiniu, socialiniu, tarptautiniu. Centralizuota sporto administravimo sistema padėjo valstybei užtikrinti geriausius pasiekimus beveik visose sporto šakose, tačiau sporto pasiekimai patys savaime būtų nieko verti, jei ne visa propagandos mašina, įtikinanti, kad tai pati geriausia šalis, patys geriausi žmonės. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, izoliavęs savo šalį autoritariniu valdymu, bando pasinaudoti sovietmečiu išbandyta schema.

1936 metai, Berlynas. Nacionalsocialistinės Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris aukštai iš tribūnų stebi varžybas, turinčias tapti didžiuoju arijų rasės triumfu. JAV vyrų krepšinio rinktinė su lietuvių kilmės kapitonu Franku (Pranu) Lubinu pirmąkart tampa olimpine čempione. Juodaodis amerikiečių sprinteris Jesse Owensas paties fiurerio akivaizdoje laimi keturis aukso medalius. 2007 metais amerikietis J. R. Holdenas taikliu metimu lemia Rusijai Europos krepšinio čempionų medalius, simboliškai pažymėdamas negrįžtamai pasikeitusią sportinę ir politinę tikrovę.

Atsižvelgiant į taisykles, ritualus ir žodyną, kriketas yra vienas sudėtingiausių žaidimų pasaulyje, dėl kurio kilmės ir atsiradimo iki šiol nėra sutariama. Vieniems tai vaikiškas žaidimas, vėliau perimtas suaugusiųjų, kurio šaknų reikėtų ieškoti Didžiojoje Britanijoje. Kitiems – vaikų žaidimas (,,lazda ir kamuolys“), kurio kilmė sietina su Indija ir kuris pirklių dėka per Persiją pasiekė Europą, o galiausiai Anglijoje buvo išvystytas į tokį, koks yra dabar.

Matyt, tik nedaugelis susimąstome, kad sportas nėra nei vienalytis, nei binarinis reiškinys – skirtingos ne tik naudojamos priemonės, bet ir jo sklaida bei tikslinės grupės. Nors sąvoka „elitinis sportas” nėra dažna statistinio sporto mėgėjo žodyne, socialinėje filosofijoje jai nagrinėti skiriama nemažai dėmesio. Kaip rašo prancūzų sociologas Pierre‘as Bourdieu, sporto įjungimas į šiuolaikinius visuomenės mechanizmus vyko būtent per sporto, kaip elitui priimtinos veiklos, pripažinimą.

Pasibaigus trumpai „Dinamo“ futbolo komandos viešnagei, viešai galima išsakyti tai, ką daugelis mąstančių žmonių kalbėjo dar jiems prieš atvykstant: sportas, jeigu šis vizitas turėjo kokios nors įtakos anglų-sovietų santykiams, yra neišsenkantis piktos valios šaltinis ir galėjo juos tik pabloginti.

Žaidžiančiam futbolininkui aikštė nėra „objektas“, t.y. abstrakti sąvoka, kurią galima įsivaizduoti daugybe požiūrių ir kuri reiškia tą patį, įvykus akivaizdiems aikštės pokyčiams.

Šiomis 1978-ųjų birželio dienomis užmetę akį į laikraščius arba į radijo ir televizijos programas, kone iškart galime konstatuoti, kad esama dominuojančios temos – tai pasaulio futbolo čempionatas. 1970-ųjų čempionate – padedant televizijai – dalyvavo septyni šimtai milijonų žmonių; šiuokart jų bus tikrai dar daugiau. Futbolas tapo globaliu įvykiu, kuris, įveikdamas bet kokias sienas, visame mūsų žemės rutulyje suvienija žmones, užkrėsdamas juos ta pačia dvasios būsena, vienodomis viltimis, baimėmis, aistromis ir džiaugsmais.

Apie juodaodžius yra daug fantastiškiausių legendų. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pasakojama apie fenomenus, apdovanotus neįtikėtinais sugebėjimais. Žmogus-antilopė, basas nubėgantis 100 metrų per 9 sekundes, žmogus-spyruoklė, iššokantis 3 metrus į aukštį. Tačiau legendos palieka legendomis. Tikėti reikia faktais. Apie keletą įdomesnių norisi pakalbėti.