„Post Scriptum“ užduotis nedėkinga – kalbėti apie tai, kas esi pats – tarpininkas. Klausimas, į kurį tikėtis atsakyti čia, dabar ir visam būtų pernelyg pretenzinga. Juolab kad medijos (žodis, kurio, beje, nepripažįsta nei šis tekstų redaktorius, nei Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) esti dinamiškos, aptakiai neapčiuopiamos, nors ir neva visur esančios.

Žmogui, kurį šiuolaikinis mokslas apdovanojo beveik neribotomis galiomis keisti pasaulį, jo paties kūrinys kelia siaubą, nes retai, o gal ir niekada, nėra panašus į tokį, koks buvo užmanytas. Primygtinai ne vienoje knygoje ar esė Arendt keliamas klausimas „ką mes darome?“ yra klausimas, ar mes suprantame, kur mus gali nuvesti mūsų pačių projektai.

Vienoje iš itin populiaraus animacinio serialo, siūlančio kritiškai pažvelgti į socialinę tikrovę, serijų veikėjas, pasaulyje puikiai žinomas Homerio Simpsono vardu, su patosu pareiškia: „Televizija – mokytoja, motina ir slapta meilužė!“ Sutikime, šis šaržuotas medijos įvaizdis puikiai iliustruoja televizijos bei jos transliuojamų vaizdų praktinę galią, įtaką eilinio žmogaus pasaulėvaizdžio turiniui ir struktūrai, nes vadinamieji „žydrieji ekranai“ […]

Medijų pasaulis neretam gali pasirodyti slėpiningas ir gąsdinantis, įtraukiantis ir užliejantis individą masinės nekontroliuojamos informacijos srautu. Vieniems čia slypi išganymas, kiti jame regi naujas priklausomybės ir kontrolės formas. Apie medijų sampratą, jų vaidmenį visuomenės ir valstybės gyvenime, tikras ir išgalvotas grėsmes, viliojančias pagundas bei teikiamas galimybes „Post Scriptum“ kalbasi su filosofu Nerijumi Mileriu, meno teoretiku Arūnu Gelūnu ir politologe Jūrate Kavaliauskaite.

Alternatyvių informacijos šaltinių gausa, jų pasirinkimo laisvė ir prieinamumas šiandien mums atrodo kaip savaime suprantamas ir natūralus kasdienio pasaulio reiškinys. Naujienos – žodžiai, vaizdai ir garsai – apskrieja pasaulį neįtikėtinais greičiais. Jei tik norime, galime nesunkiai susirinkti informaciją beveik visomis mus dominančiomis temomis, sekti įvykius valstybėje, esančioje kitame pasaulio krašte, atrasti daug tiesų apie tuos pačius dalykus. Turime galimybę rinktis. Dar daugiau – galimybę susikurti mums artimą ir patrauklų pasaulio vaizdą.

Nieko nuostabaus, jog medijų santykiui su įvykiais ar individais apibrėžti dažnai vartojama spektaklio alegorija. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas siūlo dar radikalesnę simuliacijos sąvoką. Bet kuriuo atveju terminų įvairovė tik nurodo į reiškinio esmę – medijos nesistengia tiesiog objektyviai atspindėti įvykių, tačiau juos pakeičia ir iškraipo.

„Drakonai“ – šių sunkvežimių geriau neapibūdinsi. Jiems reikia statinės benzino net ir labai trumpiems atstumams įveikti. Dauguma jų nuvažiuoja 2 ar 3 kilometrus su vienu litru benzino, o tai didžiulis degalų švaistymas, nepakeliamas šalies ekonomikai. Taigi kilo mintis kuo greičiau įvykdyti šių automobilių remotorizaciją. Tai šalyje vykstančios Energetinės Revoliucijos dalis.

<..>mūsų pažiūros sutampa – būsi pagirtas, ne – sukritikuotas. Taip yra todėl, kad minėtieji leidiniai turi aiškias politines pažiūras, jie atstovauja kairei arba dešinei. Tai visiems žinomas ir laikraščių įstatuose atvirai deklaruojamas faktas. Galima sakyti, kad tai neprofesionalu, šališka, kad spauda turi būti objektyvi, pateikti faktus, o ne vertinimus. Kita vertus, vargu ar leistina tai pavadinti nesąžingumu skaitytojų atžvilgiu. Imdami į rankas laikraštį, jie žino, iš kokių pozicijų bus apžvelgiamas įvykis.

„Ten, kur jie pradės deginti knygas, baigs degindami žmones”, – 1821 m. dramoje „Almansor” rašė vokiečių poetas Heinrichas Heine, prisimindamas Ispanų Inkvizicijos įsakymu sudegintus Korano tekstus. Po daugiau nei šimto metų, kai H. Heine gimtojoje Vokietijoje nacių sukurtuose laužuose tarp tūkstančių knygų liepsnojo ir paties H. Heine veikalai, liepsnose dingo ir jų autoriai bei milijonai kitų. Ar tai tik atsitiktinumas?

Mažame pasaulyje turi sugyventi dideli žmonės ir didelės kultūros. Žmonių konfliktai virsta simbolių konfliktais, skubama išnaudoti kultūrinius skirtumus, kad būtų atmesti Kiti ir suvienyti Savieji. Nukrikščionėję Vakarai kyla prieš tariamą Islamo grėsmę, mojuodami Pranašo karikatūromis. Tačiau ar suvokiame tuos skirtumus, kuriuos išnaudoti skubame?

Rusija naudojasi naujausiomis informacinėmis technologijomis, tačiau jos veikimo logika išlieka grįsta imperine užkariavimo, kontrolės ir valdymo logika. Apie Rusijos galios sklaidą komunikacinėje erdvėje „Post Scriptum“ kalbasi su daktaro disertacijos „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“ autoriumi Nerijumi Maliukevičiumi.

Laikais, kai pramogų verslo žvaigždės kandidatuoja į prezidentus arba steigia partijas, „žynios“ tampa tokios pat aktualios kaip ir žinios, o Mauzeris ir Sūrskis virsta tautos išgirstais politologais, gali pasirodyti, kad politinė veikla – tikras spektaklis teatre. Vis dėlto sveikintina būtų, jei taip tik pasirodytų. Politinio gyvenimo kaip spektaklio supratimas nesusijęs su tikruoju teatru: spektaklis teatre ir politinis spektaklis kuria skirtingas komunikacines erdves, siunčia skirtingus pranešimus, siekia skirtingų tikslų.

Žiūrėti filmus, vartyti laikraščių ir internetinių portalų puslapius mums tapo įprasta duokle, kurią atiduodame kasdienio gyvenimo rutinai. Vis dėlto reikia pastebėti, kad tokia „masinės savišvietos“ manija reiškia kai ką daugiau: pasikeitusią epochą, o kartu ir visuomenės sąmonę. Informacinėje rinkoje juntamas nuolatinis „itin svarbių“ temų alkis.

„Teatras kaip socialinis reiškinys“ – šis žodžių junginys Lietuvoje dažnai skambėjo 2005 m., kai Vilniaus „Sirenų“ teatro festivalis visą savo programą dedikavo socialiniam teatrui. Tąkart nemažai kritikų savo viešuose pasisakymuose kalbėjo, kad lietuviai dar nėra savyje išsiugdę ar atradę, ką toks teatras reiškia.

„L‘Espresso“ skaitytojai dar ilgai prisimins paskutines Alisos radijo programos minutes, įrašytas policijai beldžiantis į duris.Daugeliui žmonių įspūdį padarė tai, kaip diktorius, įtemptu balsu pranešdamas, kas vyksta, mėgino apibūdinti situaciją kaip filmo ištrauką. Tai buvo neabejotinai kažkas nepaprasto, kai individas, atsidūręs traumuojančios patirties lauke, suvokė ją kaip filmą.

Nenorėčiau gyventi kitame šimtmetyje ir būti kitam šimtmečiui darbavęsis. Žmogus yra toks pats savo laiko pilietis, kaip jis yra valstybės pilietis; ir jeigu laikoma nederamu, netgi neleistinu dalyku išsižadėti papročių ir įpročių, viešpataujančių tose sluoksniuose, kuriuose gyveni, tai kodėl turėtų būti menkesnė pareiga, renkantis savąją veiklą, suteikti balsą šimtmečio poreikiams ir skoniui?