1955-aisiais, pasirodžius filmui „Laukinė klasė“ („Blackboard Jungle“), suaugusieji sunerimo: tamsiose kino teatrų salėse, skambant „Bill Haley & His Comets’“ kūriniui „Rock Around the Clock”, nevaldomas paauglių šėlsmas, prasiveržęs nekaltu šokiu tarp kino teatrų kėdžių, baigėsi riaušėmis. Bostone, baiminantis galimų neramumų, pirmąsias dvi minutes garsas kino teatro salėje buvo išjungtas.

Centrinė miesto gatvė primena ilgą vartojimo procesiją. Žmonės žengia tarp iškabintų prekinių ženklų, ant savo kūno neša neišpildytus pažadus: grožio, jėgos, išskirtinumo. Nėra dviejų vienodai apsirengusių, nėra visiškai skirtingų. Ribos tarp įvairių stilių išskydusios, atskiri elementai ištirpę eklektiškoje minioje. Skirtybių pasaulyje netgi maištas tampa sistemos dalimi.

Edit Kelman nuotrauka
Lietuvoje mažai žinoma, tačiau gyvuojanti bahajų religinė mažuma – nedidelė dalelė pasaulinės bendruomenės, kurią vienija viena jauniausių globalių religijų. XIX a. nuo islamo atsiskyrusi religija pasinaudojo savo naujumu ir, neturėdama iš seniau paveldėtų dogmų, kurios galėtų trukdyti prisitaikyti prie technologinės pažangos, populiarėjančios visų žmonių lygybės idėjos ir globalizacijos, greitai išplito į visus žemynus. […]

Etninės, kalbinės ir religinės skirtybės šiuolaikinėse mišriose visuomenėse yra svarbus potencialus konfliktų šaltinis ir todėl tapatybės politikos, nustatančios žaidimo taisykles grupių tapatybės apibrėžimui ir raiškai, objektas. Net tokie, rodos, neutralūs ir universalūs, visiems piliečiams privalomi asmens dokumentai gali kurti ar stiprinti visuomenės grupių įtampą tarpusavio santykiuose.

Daugumos – mažumos perskyra socialinių mokslų literatūroje šiandien vartojama pernelyg nesigilinant į šių sąvokų turinį. Abstrakti „dauguma“ ir „mažuma“ yra traktuojamos kaip natūralūs ir būtini kiekvienos visuomenės atributai. „Dauguma“ čia yra vientisas panašiomis savybėmis pasižyminčių ir sąmoningai šį savo bendrumą suvokiančių individų darinys, paskiriantis kiekvienos valstybės valdžią ir nustatantis jos kultūrines normas. Tuo tarpu „mažuma“ – santykinai nedidelė visuomenės dalis, nepasižyminti pirmiesiems būdingomis savybėmis ir todėl privalanti daugiau ar mažiau prisitaikyti prie pirmosios.

Turbūt savaime aišku, kad asmens priklausymas muzikos pagrindu organizuotai subkultūrai yra tokia tapatybė, kurią asmuo sąmoningai prisiima pats. Galima tvirtinti ir tai, kad tautinė asmens tapatybė taip pat yra daugiau prisiimta, nes ji yra sąmoningo asmens identifikavimosi su tam tikra tautine bendruomene rezultatas. Šiame straipsnyje bus nagrinėjami šių dviejų tapatybių tarpusavio santykiai ir jų poveikis metalo subkultūros atstovų santykiui su pasauliu.

Vargu ar rastume daug subkultūrų ar gyvenimo būdo variantų, taip sunkiai kategorizuojamų ir apibūdinamų kaip bohema. <..> Bohemos terminas, gimęs XIX amžiaus Prancūzijoje, ne tik buvo vienas svarbesnių impulsų kitoms counter-culture srovėms, tokioms kaip bytnikai ar hipiai, bet ir šiandien yra naujų idėjų, o kartu ir nemažo pelno šaltinis vis didesnę rinkos dalį užimančioms kūrybinėms industrijoms.

Kanų palmes šakele apdovanotas turkų kilmės vokiečių režisierius Fatihas Akinas, kartais vadinamas Vokietijos „naujuoju Fassbinderiu“; „Oskarui“ už animacinį filmą „Persepolis“ nominuota Prancūzijoje gyvenanti iranietė Marjane Satrapi; įvairiuose Europos kino festivaliuose apdovanotas alžyrietis Rachidas Boucharebas, taip pat apsistojęs Prancūzijoje; <..> visi jie aiškiai rodo, kad imigrantų kinas jau nebėra Europos kino pakraščiuose.

1973 m. Amerikos psichitarų asociacija (APA) išbraukė homoseksualumą iš psichinių sutrikimų ir ligų sąrašo ir paskelbė, kad nėra jokios klinikinės būtinybės ar mokslinio pagrindo gydymui, kurio tikslas būtų žmogaus seksualinės orientacijos pakeitimas. Tačiau pagrįsdami savo nuomonę religinėmis dogmomis, tradicinėmis vertybėmis, stereotipais arba tiesiog nežinomybės baime, žmonės tiki, jog homoseksualumas yra pagydomas.

Politinės minties istorijoje gausu įvairiausių ideologijų ir teorijų, pasaulio ir visuomenės santvarkos vizijų. Vienos iš jų, pavyzdžiui. liberalizmas ar socialdemokratija, yra populiarios ir pripažįstamos, turinčios daug pasekėjų, kitos, tokios kaip komunizmas ar fašizmas, turi mažiau pasekėjų, bet yra plačiai žinomos, tačiau yra ir tokių, kurios mažai kam žinomos, puoselėjamos tik saujelės pasekėjų ir egzistuojančios kažkur politikos užribyje. Anarchofeminizmas – viena iš pastarųjų.

Kalbantis istorinėmis temomis, vis dažniau tenka išgirsti žodį „mažuma“. <..> Kartais atrodo, jog savotiškas piktnaudžiavimas sąvokomis suponuoja dramatišku fatalizmu persmelktą poziciją: „Juos ėmė persekioti, nes jie buvo mažuma.“ Tačiau ar negalime teigti atvirkščiai? „Juos nusprendė persekioti ir būtent dėl to jie tapo mažuma“?

Tam tikras šiandienines praktikas bei reprezentacijas vis dar formuoja hierarchinius galios santykius įtvirtinantis kolonijinis diskursas – vakarų įtaką kolonizuotiems subjektams legitimuojantis žinojimas. Tokiam žinojimui sukurti kartais buvo naudojama Erico Hobsbawmo konceptualizuota taktika – „tradicijos išradimas“.

Nieko keista, kad šią įžangą rašau išlikimo mokykloje – kalėjime. Ši knyga jus išmokys kaip iš dantų pastos pasidaryti klijus, iš šaukšto – peilį, kaip susirasti maisto, kaip nemokamai keliauti, kaip išgelbėti Niujorką ir kitų naudingų dalykų. Taip pat sužinosite, jog visuomenės reabilitacija įmanoma tik tada, kai išmokstama nekęsti prievartos.