Gavinas Turkas, menininkas, prisimindamas paskutinio dvidešimto amžiaus dešimtmečio Londoną, teigė: „kuomet devyniasdešimtaisiais Sarah Lucas, Damienas Hirstas ir Tracey Emin atsidūrė pirmuosiuose žurnalų bei laikraščių puslapiuose, ėmei suprasti, jog kažkas vyksta. Mintis, jog menininkai išties gali padėti parduoti žurnalus buvo neįtikėtina“.

Teritorija jokiu būdu nėra tik geografinis reiškinys ar žemėlapio dalis. Suvokti teritoriją – tai vienu metu manipuliuoti sąvokomis „globalus” ir „lokalus”, kultūrinis ir natūralus, pavaldus ir priklausomas. Todėl ir teritorijos – miesto, regiono, valstybės, kontinento formavimo procesas visų pirma yra politinis veiksmas.

1903-ieji. Vos keletas Europos miestų perkopė milijono gyventojų ribą, o ir šie didžiausieji primena greičiau milžiniškus kaimus, neišgrįstomis gatvėmis, vienas prie kito sustatytais nedideliais nameliais ir tik kur ne kur pravažiuojančiais, nepaprastai egzotiškai atrodančiais automobiliais. Šiandienos dūstantys metropoliai, kurių gatvės sausakimšos nuo žmonių ir automobilių, o pastatų siluetai raižo debesis, matyt, egzistavo tik lakiausiose fantazijose. Tačiau būtent tada pasirodė vokiečių sociologo Georgo Simmelio straipsnis apie didmiesčio įtaką žmogaus protui ir psichikai. Autorius sukūrė miestiečio paveikslą, kuris, galima teigti, pralenkė laiką ir šiomis dienomis išliko ypač aktualus.

2009 m. Vilnius tapo pirmąja buvusios sovietinės valstybės sostine, gavusia Europos kultūros sostinės (EKS) titulą. Poindustriniai miestai, pvz., Liverpulis, šiuo projektu pasinaudojo kaip atspara tolesniam atsinaujinimo procesui. Tuo metu posovietiniai miestai XXI a. pr. sparčiai keičiasi pagal rinkos ekonomikos dėsnius, veikiami paslaugų sektoriaus ekspancijos ir technologinių inovacijų.

Šiandien vis daugiau žmonių nori atsiriboti nuo juos supančios aplinkos. Užuot sprendę kylančias socialines problemas, dalis gyventojų pasirenka bėgimo bei jų ignoravimo kelią. Kadangi gyvenimas saugioje, privačioje teritorijoje, tarp „savo lygio“ kaimynų skamba viliojančiai, gyvenami plotai tokio tipo gyvenvietėse ilgai neužsibūna laisvi – dažniausiai net pradėjus statybas laisvų vietų būna likę vos keletas.

Šiuolaikinėse miesto studijose (kurios kartais vadinamos „miesto antropologija“) jis dažnai apibrėžiamas kaip kasdienių praktikų laukas. Tos pačios miesto erdvės gali būti ženklinamos ir kaip pavojingos zonos, ir kaip traukos centrai, jos gali tapti ir nerimo zonomis, ir įvairių miestelėnų grupių žaidimų aikštele. Miesto erdvės neretai įgauna naujas prasmes ir naujas funkcijas, kurios nesutampa su jų „oficialia paskirtimi“, pavyzdžiui, ideologiniai paminklai neretai virsta alternatyvių jaunimo grupių susirinkimų vieta ir ilgainiui įgauna naujus neformalius pavadinimus.

Didesnė mūsų gebėjimų planuoti savo miestus ir namus dalis yra patekusi į prastą padėtį, nes tie, kurie šiuo planavimu iki šiol užsiėmė, neturėjo aiškaus supratimo apie miestų socialines funkcijas. Šias funkcijas buvo bandyta išvesti iš paviršutiniškos šiuolaikinio miesto scenos apžvalgos. Kaip galiausiai pasirodė, buvo net neįtarta, kad šioje srityje gali būti milžiniškų trūkumų, ne ten nukreiptų pastangų ir išlaidų, kurių paprastas higieniškų gyvenamųjų būstų statymas ar netaisyklingų gatvių tiesinimas nesutvarkys.

2004 m. liepos 23 dieną tūkstančiai žmonių susirinko prie Neretvos upės krantų stebėti istorinio įvykio: atstatyto Senojo tilto atidarymo. Tarp svečių buvo tiek vietos gyventojai, tiek žmonės iš visos Bosnijos ir Hercegovinos, turistai, tarptautinių organizacijų atstovai. Atidarymo metu skambėjo frazės „Balkanų sutaikinimas“, „vilties simbolis miestui“, „svarbus žingsnis į priekį…“ Senasis Mostaro tiltas, iki griūties simbolizavęs dviejų skirtingų bendruomenių pagarbą viena kitai, šiandien atstatomas, tačiau ar tokiomis miesto restauracijos ir architektūrinio planavimo priemonėmis galima sukurti naują identitetą ir padėti susitaikyti skirtingose barikadų pusėse kovojusiems kaimynams?

Garsus kanadiečių filosofas Marshallas MacLuhanas klydo – šiuolaikinis pasaulis toli gražu nėra globalus kaimas. Kur kas tinkamesnė metafora, atspindinti dabartinio pasaulio pobūdį, yra miestas – pasaulis yra globalus miestas.

Juos galima suimti, teisti ir gąsdinti, sunaikinti jų darbus ir grasinti sankcijomis. Jais galima žavėtis, skatinti juos arba patiems tokiais tapti. Tad gatvės menas (angl. „street art“) -akivaizdžiai kontraversiškas užsiėmimas, neabejotinai laikomas subkultūros dalimi ir dažniausiai tampantis jaunų žmonių pasaulėžiūros išraiška. Tapyba, netikėtai užklumpanti skersgatvyje ar ant tvoros kaip akibrokštas, jau yra neatsiejama šiuolaikinio miesto veido dalis.

Mažiau nei prieš šimtą metų, tarpukariu, Lietuvos žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius rašė: „Girdėti kartais balsų reikalaujančių sustabdyti miestų augimą ir kreiptis visomis jėgomis į kaimą. Jiems miestas yra ne žmonijos viltis, bet nelaimė.“ Tačiau šiuo metu belieka pripažinti, kad tada kalbėję „balsai“ dabartiniu pasauliu būtų nusivylę – dar niekada pasaulis nebuvo toks urbanizuotas kaip šiandien ir niekada tokia didelė dalis žmonijos negyveno miestuose. Pasak urbanizacijos procesus sekančių Jungtinių Tautų, dabar 49 proc. pasaulio gyventojų, tai yra apie 3,3 milijardo žmonių, yra susitelkę miestuose, kurie užima vos kelis procentus viso pasaulio ploto. Todėl natūralu, kad kyla klausimų, kas vyksta tokioje gyventojų koncentracijos vietoje ir ką šis socialinis fenomenas, miestas, kuria aplink save.

Apie Vilnių rašyta daug, ypač eilėraščių. Todėl ir įdomu bent jau pro raktų skylutės didumo plyšį pažvelgti į sostinės įvaizdį šių laikų poezijoje. Savaime suprantama, jog Kazio Bradūno Vilnius skiriasi nuo Aido Marčėno Vilniaus ir Alfonso Nykos - Niliūno miestas nepanašus į Juliaus Kelero miestą. Skirtingos kartos mato skirtingai, todėl ir kyla klausimas, kaip ir kodėl miestas matomas kitu kampu. O gal dėl istorinių įvykių, materializmo ar globalizacijos asmens tapatinimasis su miestu ir domėjimasis juo apskritai išnyko?