Šiam „Post Scriptum“ numeriui teko sudėtinga užduotis – kalbėti apie mokslą. Mokslą kaip visuomenės vystymosi katalizatorių, tačiau tuo pat metu ir įrankį perkurti gamtai. Radikalios permainos, neatsiejamos nuo mokslo pažangos, gali tapti papildomų įtampų šaltiniu. Žmonės, dažnai nespėdami žengti koja kojon su mokslo pažanga, ima vis labiau ilgėtis to, ką gali pasiūlyti ne novatoriškos technologijos, o gamta ar žmogus: valgyti organiškai užaugintą maistą, rinktis rankų darbo produktus ir pan.

Pasaulis pamišo dėl inovacijų ir tam yra rimta priežastis – vis konkurencingesnė, globali verslo rinka, kuri reikalauja pasiūlyti naujus, dar neatrastus, ypatingus produktus. Inovacijomis grįsti verslo modeliai ne tik kuria didžiausią pridėtinę vertę bei atitinkamą grąžą investuotojams, tačiau ir prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo.

Mokslo ir studijų įstatymas turėjo padėti Lietuvai atsisakyti sovietinės švietimo sistemos ir tapti konkurencinga vakarietiška žinių visuomene. Nors visuomenėje daugiausiai diskutuota apie studijų reformą, tačiau dideli pasikeitimai laukia ir mokslo sferos. Ko siekiama mokslo reforma? Kokia yra mokslo politika Lietuvoje? Ar galime išskirti jos prioritetus?

Ar politikos mokslas turėtų būti labiau mokslas, ar labiau politika? Šiuo klausimu pradedu ne tik norėdamas pabrėžti, jog dalykai, apie kuriuos kalbėsiu, puikiai atitinka šio „Post Scriptum“ numerio temą. Pradėti straipsnelį šiuo JAV politikos mokslininkų tarpe pastaraisiais metais plačiai aptarinėtu klausimu pravartu dar ir todėl, jog jis leidžia sugrupuoti politikos mokslininkus pagal jų požiūrį į mokslo ir politikos santykį. Štai Robertas Putnamas savo kreipimesi į Amerikos politikos mokslų asociaciją pasitelkė šį klausimą tam, kad išskirtų tris galimus požiūrius ir juos atstovaujančias politikos mokslininkų stovyklas.

Sveiki atvykę į Puikų naują pasaulį. Eina 632 Fordo eros metai. Žmonės jau nebegimsta taip, kaip buvo įprasta anksčiau. Viskas pasikeitę. Dabar jie yra išpilstomi į buteliukus Inkubatoriuje. Be to, kiekvienas žmogus gimsta jau iš anksto parengtas atlikti jam skirtą socialinę užduotį. Idiotai deltos turi atlikti patį elementariausią fizinį darbą, kuriam visiškai nereikia jokių protinių gebėjimų. Tuo tarpu ant aukščiausio socialinės hierarchijos laiptelio stovi alfos, kuriems skirta valdyti.

Lietuvos mokslo institucijos, akcentuodamos studijų ir mokslinių tyrimų svarbą, dažnai pamiršta ne mažiau svarbų dėmenį – pasiektų rezultatų pristatymą visuomenei. Skiriant nepakankamai dėmesio mokslo populiarinimui, iškyla grėsmė netekti jaunosios kūrybingų žmonių kartos. Apie tai – „Post Scriptum“ pokalbis su televizijos laidos „Negali būti“ vedėju, biologijos mokslų daktaru Rolandu Maskoliūnu.

Žmogus bijo mirti, todėl visokiais būdais stengiasi palengvinti ir prailginti savo egzistenciją. Itin sparti šiuolaikinės biologijos raida ir jai skiriamas dėmesys tai patvirtina: šiuo metu aktualiausias tyrimų objektas yra kamieninės ląstelės. Jeigu pasitvirtins dauguma hipotezių apie šių ląstelių gydymo potencialą, ilgainiui iki minimumo sumažės vaistų vartojimas, gydymas bus individualizuotas, padidės jo efektyvumas, atsiras galimybė pasikeisti susidėvėjusią širdį ar kitą organą, pagamintą iš jūsų pačių ląstelių. Būtent kamieninių ląstelių tyrimų pažanga šviesos greičiu priartino mus prie neįtikėtinų dalykų.

Tai žinių visuomenės paradoksas: kuo daugiau žinome kartu kaip žmonija, tuo labiau kiekvienam asmeniškai trūksta žinių apie savo aplinką. Kiek iš mūsų dėdami kryžiuką referendume dėl IAE veiklos pratęsimo žinojome, kokiu būdu besidalindami atomų branduoliai gamino mums elektrą ir kada buvo keisti elektrinės kuro kanalai? Ar turime teisę reikšti savo nuomonę, jeigu neturime supratimo, apie ką kalbame? Ir jei taip, tai ar sprendimo galių atidavimas specialaus išsilavinimo neturintiems piliečiams bei jų išrinktiems politikams nepaneigia pažangos idėjos? Ar gali demokratija ir technologijų pažanga slopinti viena kitą užuot skatinusios?

Mokslinės Konferencijos yra labai moksliniai Renginiai, kuriuose labai daug labai mokslingų mokslininkų susirenka vienoje Mokslo Įstaigoje. Tada kai kurie iš mokslininkų skaito savo mokslinius pranešimus labai moksliningais balsais, o kiti mokslininkai stebi juos labai mokslingais veidais. Tiesa, labai daug mokslingų mokslininkų yra labai užsiėmę moksline Veikla, todėl būna kitoje Mokslo Įstaigos vietoje, o savo mokslingais veidais į mokslingus skaitovus žiūri tik keletas juos užjaučiančių mokslininkų: dalis tų mokslininkų labai jaudinasi, nes patys tuoj turės pranešti savo mokslinius pranešimus; dalis nuobodžiauja, nes Skaitovo mokslinė Paradigma tokia pat kaip jų ir jie jau žino mokslines Išvadas; dalis piktinasi, nes galvoja, kad naudojama mokslinė Paradigma visai nėra mokslinė.