Baigiantis 2010 – iesiems metams, kai buvo dera minėti gražią dviejų dešimtmečių Lietuvos Nepriklausomybės sukaktį, jūsų rankose naujas „Post Scriptum“ numeris. Dar kartą – žvilgsnis į netolimą praeitį, kurią daug kas atsimena. Nes dalyvauta ir būta ar bent jau pažinota.

Tautos ir valstybės paprastai neatskirsi. Net ir su daug išvedžiojimų. Jas sieja abipusis priklausomybės ryšys, išryškėjęs moderniaisiais laikais. Arba valstybės sukūrė tautas Vakarų Europoje, arba tautos sukūrė valstybes jos rytuose. Skirtingi keliai atvedė į tautinių valstybių pasaulį. Jame tarp kelių valstybių išblaškyta tauta yra pasmerkta sunykti. Valia išvystyti ir sustiprinti valstybę tebėra tautos gyvybingumo matas. Vasario 16-osios Lietuva nebuvo pirmoji lietuvių valstybė. Tačiau tai buvo nauja valstybė, kurios kūrėja – šimtametė lietuvių tauta. Ta pati, tačiau iš esmės atsinaujinusi ir pasikeitusi.

1988-ųjų vasara ir ruduo buvo ypatingas laikotarpis – per visą Lietuvą nusirito ištisa mitingų, demonstracijų ir kitokių masinių susitelkimų banga. Bene kiekvienas šiandieną sutiktų, kad tuometinius susibūrimus galima laikyti tam tikra išėjimo į viešąją erdvę forma. Tačiau nuomonės išsiskirtų bandant tiksliai apibrėžti, kas yra viešoji erdvė. Pagal tradicinę sampratą, viešoji erdvė apima tą socialinio gyvenimo plotmę, kurioje žmonės identifikuoja visuomenines problemas, diskutuoja ir tokiu būdu daro poveikį politiniams sprendimams. Kitaip tariant, viešoji erdvė yra sutapatinama su diskurso erdve.

Vakariečiai arba sovietinės tikrovės nepatyrusi naujoji karta pačiose posovietinėse šalyse sovietinę visuomenę linkusi matyti kaip vientisą prie režimo prisitaikiusių žmonių masę arba, geriausiu atveju, visumą atskirų (ir atskirtų) individų, vienumoje sprendžiančių moralines prisitaikymo/pasipriešinimo režimui dilemas. Visi žino keleto garsių disidentų pavardes, tačiau tikriausiai laiko juos pavieniais herojiško elgesio pavyzdžiais bendroje prisitaikėliškoje visuomenėje.

Tie, kas įeina į Vilniaus univer­siteto Sarbievijaus kiemelį ir žvilgteli dešinėliau, pro filologių beržo šakas, arkoje, vedančioje į Didįjį kiemelį, gali įžiūrėti metalinę konstrukciją: stilizuotas grotas, Vytį, varpą, Gediminaičių stulpus ir datą „1988“. Jei tai būtų koks smalsaujantis ir pakankamai drąsus turistas, jis imtų ir paklaustų kokio studenčioko(-ės) – ką tai reiškia? Ir, kaip patyriau, išgirstų maždaug tokius atsakymus: „Nežinau”, „Gal žinos prie bilietų” ir tik koks sumanesnis bandys in­terpretuoti: „Kudirkos „Varpo” ju­biliejaus progai skirtas paminklas“ (tikrai beveik taikli interpretacija).

Laisvės alėjoj susitiko trys draugai. Visai netyčia vienas turėjo „Literatūrmenį“, o jame buvo atspausdintas ne tik Lietuvos, bet visos Sovietų sąjungos inteligentijos atsišaukimas dėl SSRS energetikos ministerijos noro gražiausiam Pabaltijo kampely pradėti siurbti naftą ir taip visiškai sugadinti kraštovaizdį. Atsisėdę ant suoliuko draugai perskaitė straipsnį. Tada jiems kilo didžiulis pasipiktinimas. Negalima šito reikalo taip palikti! Jeigu jau rašytojai, mokslininkai kreipiasi į visuomenę atviru tekstu…

Nepriklausomybės pradžioje visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida buvo be galo didelis. Tačiau ilgainiui įsitikinusi, jog vienos tiesos laikraščiuose nerasi, visuomenė ėmė reikalauti „paprasčiausio objektyvumo“. Tačiau gal verčiau reikalauti sąžiningo subjektyvumo?

Dažniausiai Sąjūdis yra su­prantamas kaip judėjimas, įkūnijęs valstybės nepriklausomybės siekį. Įdėmiau įsigilinus į faktus nesunku pamatyti, kad toks požiūris yra pernelyg supaprastintas ir Sąjūdis į nepriklausomybę orientuotu judėjimu tapo tik vėliausioje savo stadijoje. Iš tiesų, pasak V. Radžvilo, Sąjūdis, viena vertus, buvo reak­cija į M. Gorbačiovo „perestroiką“, atvėrusiai tam tikras naujas galimy­bes. Kita vertus, jis buvo reakcija ir į kelias pagrindines tuometinės Lietu­vos problemas, kurios buvo visiškai akivaizdžios ir į kurias vienaip ar kitaip reaguodavo skirtingos grupės.

Rokas. Bandant aprašyti ar rašyti apie šį fenomeną nuo pat pirmojo žodžio susiduri su keblumais. Kas tai? Muzikos stilius, gyvenimo stilius, savotiška išraiška? Dar sunkiau yra kalbėti apie roko muziką Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje apskritai. Kas rokas buvo tuo metu, kokį vaidmenį jis atliko? Atsakymus į šiuos klausimus galima būtų išdėlioti į ilgiausią aibę, kurios pradžioje turėtumėm visiškai „žemiškus“ atsakymus, kad rokas Lietuvoje tebuvo muzika ir dažnai gan prastai atliekama (netgi lyginant su kitomis Sąjungos šalimis). Tačiau kitoje pusėje atsirastų tokie atsakymai, jog roko muzika nešė žinią apie laisvę masėms, kad tai buvo, anot Algirdo Kaušpėdo, svarbi „plyta į laisvėjimo mūrą“.

Dažnam žinoma, kad Lietuvos rašytojų kūryboje netgi giliu sovietmečiu prasiskverbdavo sovietinės sistemos kri­tikos žiupsnių ar patriotinių minčių. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus 1977 m. parašytos eilės: „Ašara Dievo aky, / Lietuva, ką tu veiki? / Nieko tavęs neprašau, / Tik nenutil­dama šauk…“. Tai galima laikyti tiesioginiu priešinimusi sovietiniam režimui, nepriklausomybės žadinimu. Tačiau priešintasi ir kitaip.

1. Get up 6.00 (mūsiškai Podjom).

2. Šilta vonia su kapitalizmo sutraiškytų mandarinų putom 6.01– 7.15

3. Gudrus ir klastingas mąstymas, kaip panaudoti Persitvarkymą prieš Socializmą 7.15–8.00

Sąjūdžio įvykių kronika mane paliko už tvoros. 92-ojo lopšelio-darželio tvoros. Per ją stebėjau Atgimimą ir laukiau, kol paims. Laukiant kartais reikėdavo lipdyti iš plastelino. Daugelis lipdė televizijos bokštą, žvaigždę, tanką, kraują, Karoliniškių daugiabutį. Viską neproporcingai, bet su užsidegimu. Tada rūbinėje būdavo paroda, ją vis pakeisdavo: rudenį kaštonai su degtukais nuskusta siera, nuo lapkričio iki balandžio – lipdiniai sausio tryliktos tema. Paskui buvo Dainų Dainelė, paėmiau laureatą, davė dviaukštę Vilniaus Pergalės (O, pavyzdžiui, Talinas, regis, niekad nieko nelaimėjo) saldainių dėžę, lipdyti nebereikėjo. Tik laukti, kol pasiims.