Aštuonioliktas „Post Scriptum“ numeris sienas griauna: straipsniai pasakoja apie su oficialiomis valstybių ribomis nebūtinai sutampančias, bet dažnai už jas reikšmingesnes žmonių sienas. Sakytume – apie paprasto žmogaus erdves, kuriose valstybių riboženkliai ar žemėlapių linijos tiesiog netenka reikšmės.

Vėjas nė nejudino Lietuvos Trispalvės tuščioje jūros krantinėje, Nicos Anglų promenados sumažintoje kopijoje, mieguistame Mantono kurorte. Balandžio viduryje, dar tik prasidedant turizmo se­zonui, čia tvyrojo tokia turtingųjų priebėgos ramybė, kad nebūtų buvę įmanoma patikėti visai netoliese verdant vieną iš didžiausių pastarojo dešimtmečio Europos Sąjungos (ES) dramų.

Bitėnai – kaimas prie Nemuno Lietuvai davė Martyną Jankų ir Rambyno kalną. Bitėnai prie Nemuno Vokietijai asocijuojasi su šiaurės Prūsijos gyventojais. Tie patys Bitėnai, matomi nuo dabartinio Kaliningrado krantų, kažką domina kaip nelegalių prekių pervežimo punktas. Bitėnai, kurie priklauso visiems, prie Ne­muno stūkso kaip viena paskutiniųjų maišto prieš šiuolaikinius žemėlapius apraiškų. Nes Bitėnų tapatybės ribos prasideda ir pasi­baigia kitokiose erdvėse, nei rodo administracinių žemėlapių sienos.

Korėja daugeliui lietuvių yra tokia tolima, kad sąvoka terra incognita neatrodytų nei įžūli, nei itin žeidžianti. Nežinoma žemė, natūralu, yra mistifikuojama ir mitologizuojama arba iš viso neturi jokių atpažinimo ženklų. Kitaip tariant, tai tarsi erdvė, esanti anapus mūsų matymo lauko, žinių bei minčių horizontų.

Jesini kaimas, esantis tarp Kenijos ir Tanzanijos, iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis paprastas Afrikos kaimelis. Tačiau nepatyru­siam keliautojui surasti šį kaimą praktiškai neįmanoma. Jesini nėra pažymėtas oficialiuose žemėlapiuose, jame nėra elektros, į jį neveda joks automobiliams pritaikytas kelias. Vienintelis būdas pasiekti kaimelį – keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu.

Pirmojo kosmonauto pastebėjimas atrodo banalus, bet primena svarbų ir dažnai pamirštamą dalyką – politinio žemėlapio kontūrai, skirtingai nei Žemės paviršiaus relje­fas, nėra duotybė. Tai žmogaus konstruktas ir, kaip rodo Pietryčių Azijos regiono tradicinis politinis mąstymas, nebūtinas politinio vieneto egzistavimui.

Pasienio ruožas – tai liminali erdvė, kur iškreipiamos, apverčiamos ar panaikinamos taisykles palaikančios socialinės struktūros, tarp jų ir valstybė. Čia „civilizacija“ susiduria su „barbarybe“.

Griaustinio Drakono karalystė – taip Butano žmonės valsty­bine dzongkha kalba vadina savo gimtają šalį. Apie šį kraštą, visiškoje izoliacijoje nuo pasaulio gyvenusį iki pat 1960 metų, žinota nedaug. Tačiau dabar paslaptingasis Butanas pamažu atsiveria ir bando padaryti, rodos, neįmanoma – peršokti iš Viduramžių tiesiai į dvidešimt pirmąjį amžių.

Vilnius galėtų būti beveik „vadovėlinis“ paribio miesto pavyzdys. Jis ne tik yra netoli kitos valstybės, bet jis yra netoli kitokios valstybės – šiame pasienyje susiduria slavų ir baltų kalba, katalikiška ir stačiatikiška kultūra, jau nekalbant apie skirtingas politines sistemas. O paribys – tai maišymasis, susimaišymas, kažko perėmimas vienam iš kito, perdavimas per sieną. Vilnius jau ne vieną šimtą metų stovi ant šios ribos ir daugiakultūriškumas yra tapęs Vilniaus tapatybės dalimi. Vilnius buvo paribio, kultūrų persimaišymo vieta, bet ar toks yra dabar? Pažvelkime į tai, kaip viena ir kita pusė naudojasi paribio situacija.

Šis Post Scriptum numeris yra skirtas diskusijai sienų, ribų ir skirčių tarptautiniuose santykiuose aptarimui ir diskusijai, ar šie barjerai, skiriantys tautas, valstybes, kultūras bei regionus, nyksta bėgant laikui ir vis labiau įsisiūbuojant globalizacijai, ar vis dėlto išlieka tokie pat stiprūs kaip ir praeityje. Norėtųsi šią diskusiją pakreipti truputį kita linkme ir surasti vidurio kelią tarp šių dviejų požiūrių.

Dabartinis Estijos prezidentas Toomas H. Ilvesas dar būdamas Estijos užsienio reikalų ministru plačiai pagarsėjo pareiškęs, kad „Estija yra Šiaurės, o ne Baltijos šalis“. Tačiau ką reiškia būti Šiaurės šalimi ir ar mūsų pusbroliai estai tikrai turi pagrindo taip save vadinti?

Ar nepradėjote juoktis, kai iš neturėjimo ką veikti pirmą valandą nak­ties stebėjote balsavimą Eurovizijoje? Mat ką tik graikai dvylika balų paskyrė Kiprui, o šis lygiai taip pat jiems dosniai atsilygino? Ar dar kartą pastebėjote, kaip puikiai kaimynus ir geografiją išmano skandinavai, Balkanų valstybės, na, ir visa vidurio ir pietryčių Europa?

Nuolatinis istorikų bei politikų noras atrasti perskyrą tarp Rytų ir Vakarų visuomet prasideda nuo prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjusio padalijimo į civilizuotą ir barbarišką pasaulius.

Ilgą laiką buvusi padėta į psichologijos ir asmenybės studijų „stalčiuką“, atmintis vis labiau įsitvirtina kaip socialinių mokslų objektas. Kodėl atsimenama kolektyviai ir kas suintere­suotas tam tikru būdu prisiminti praeitį? Kas ir kaip prisimena, ką pamiršta, o kieno atmintis laikoma „klaidinga“? Užduodant šiuos klausimus, neabejotinos istorijos tiesos ir tokios sąvokos kaip „tradicija“ ar „tęstinumas“ gali išklibti. Atminties studijos parodo, kaip kolektyvinę prasmę, kurios neįprasta kvestionuoti, sukuria įvairūs objektai, ritualai ir švietimas.

Alkoholis turi savybę griauti sienas – pakankamas šio apgaul­ingo skystimo kiekis gali leisti susikalbėti net žmonėms, nemo­kantiems vienas kito kalbos. Visgi alkoholis yra ir tam tikras riboženklis, kurio dėka galime atsekti pasidalinimus kokioje nors iš pirmo žvilgsnio vientisoje geografinėje – politinėje erdvėje, ypač turinčioje tokias gilias jo vartojimo tradicijas kaip Europa. Vadi­nasi, alkoholis irgi tampa politikos mokslų objektu.