Šis „Post Scriptum“ numeris sienas kerta – čia aprašomos sienos kartais atskiria labai daug. Korėjoje siena, peržengiama tik kartą, paliekant už savęs viską, skiria daugiau nei tik skirtingas valstybės valdymo koncepcijas. Butano siena labiau skiria laiką ir istoriją, ne tik šalis. O kaip rodo Pietryčių Azijos istorija, valstybės siena gali būti kur kas mažiau reikšminga nei įprasta vakarietiškam matymui.

Apskritai, šiame numeryje siena visada turi dvi puses. Ji yra kaip „idėja padalinti“ ir atskirti ar, priešingai, – atverti ir sujungti. Juk įvairių regionų – Šiaurės šalių ar Viduržemio jūros valstybių – sienų braižymas istoriškai tėra įprastas kūrybinis veiksmas, Europoje egzistavęs nuo seno. Kita vertus, atvirų – uždarų sienų žaidimas primena kaimynų bendravimą. Kol jie barasi, mes galime mąstyti apie užvertų sienų atidarymą ir klausti, ar Vilnius yra paribio miestas Baltarusijai.

Pervertus numerį sykiu turėtų paaiškėti ir pirminis redakcijos siekis pateikti kuo platesnį pasaulio sienų vaizdą, nors gal ir nukrypta nuo idėjos „kiekvienam žemynui – po straipsnį“. Numeris pradedamas tuo, kas svarbu Lietuvai – jos miestai ir regionai, kaimynystės klausimai ir, aišku, Europos Sąjunga. Tačiau galiausiai žvilgsnis skyla trimis kryptimis – Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos. Šiame numeryje minėtiems regionams skirtas ne vienas straipsnis. Gal tai atspindi ir siekį kreipti akademinį politikos mokslų kompasą nuo Europos, skatinti mokslininkų akademines pretenzijas, ambicingumą, domėjimąsi platesniu pasauliu?

Aštuonioliktame „Post Scriptum“ numeryje aptariamos sienos yra iš įvairių vietų ir istorinių epochų, tačiau rasite ir šiose dimensijose neišsitenkančių, nuo jų nepriklausomų sienų. Čia taip pat gausu to, kas lieka pasieniuose, – daug erdvių, žmonių, istorijų ir riboženklių, netelpančių „sienos“ sąvokoje. Iš esmės čia yra visko.

Andrius Reznikovas

Pamatinė ES yda ir yra, kad užuot vedama pirmyn aiškiod vizijos, ji visada buvo trumpojo laikotarpio nacionalinių sprendimų derinimo mechanizmas.

Maištas apsiaustoje Europos tvirtovėje

Vėjas nė nejudino Lietuvos Trispalvės tuščioje jūros krantinėje, Nicos Anglų promenados sumažintoje kopijoje, mieguistame Mantono kurorte. Balandžio viduryje, dar tik prasidedant turizmo se­zonui, čia tvyrojo tokia turtingųjų priebėgos ramybė, kad nebūtų buvę įmanoma patikėti visai netoliese verdant vieną iš didžiausių pastarojo dešimtmečio Europos Sąjungos (ES) dramų.

Mantonas buvo pirmoji stotelė Pažadėtoje žemėje, į kurią žūtbūt stengėsi patekti minios imigrantų iš Šiaurės Afrikos, laikydami Italijos pasku­bomis išduotus pusmečio leidimus gyventi – taigi ir teisėtai keliauti po 27 Šengeno erdvės šalis. Prancūzija stabdė traukinius iš Italijos – ši vadino nematytą žingsnį „neteisėtu ir aiškiai pažeidžiančiu Europos principus“, – o tuos, kurie sugebėjo prasmukti, vilko iš vagonų, vedė į furgonus ir vežė atgal į Ventimilją, paskutinį miestelį Italijos pusėje.

Prie pat nematomos sienos, staiga virtusios labai matoma, transparantas skelbė „Ventimilja – vartai į Italiją, kur grožis neturi sienų“.

Vis padrikesnė sąjunga

Sienų atsisakymas ne šiaip laikomas vienu iš svarbiausių ES laimėjimų. „Savas“ – „svetimas“ visada buvo viena iš pagrindinių žmogaus būties per-skyrų. Idėja pripažinti „savais“ visus, atitinkančius „europietiškumo“ kriterijus – visų pirma neforma­lius, nujaučiamus, bet nuo 1993 metų dar ir juodu ant balto įrašytus Europos Bendrijos Kopenhagos vadovų tarybos išvadose, – atspindėjo įsitikinimą, kad Europa įžengė į postmodernų, postvestfalinį amžių. (Drauge, žinoma, kitus palikdama už „Europos tvirtovės“ mūrų.)

Europiečiai ilgai tikėjo kliše, kad Roberto Schumano vizija „aplenkė laiką“. Dabar atrodo, kad tai tiesa. Europos be sienų, kur visi „savi“, vizija vėl ima atrodyti beveik tokia tolima kaip prieš kelis dešimtmečius. „Lenkų santechnikas“ ir kiti barbarai -atvykėliai iš Vidurio Europos prancūzams, besididžiuojantiems elegantiška Europos integracijos idėja, tebėra ne ką mažiau „svetimi“ negu prancūziška kultūra nuo kūdikystės persiėmę tunisiečiai. „Išlaidūnai graikai“ vokiečiams, besididžiuojantiems solidžiausiais Europos finansais, paaiškėjo esantys kur kas labiau „svetimi“ negu už euro zonos pasilikę švedai, kuriuos jau svarstoma įtraukti į bendrą Šiaurės Europos valiutą.

Tai dar nereiškia, kad „vis glaudesnės sąjungos“ idėja laidojama. Priešingai: vienas iš realiausių kelių yra sienų atsisakymas ten, kur jos dar buvo. Sukandę dantis, dauguma Europos Sąjungos lyderių pavasarį pasirašė po Prancūzijos ir Vokietijos siūlymu vienodinti mokesčius ir kitas konkurencijos sąlygas, o iš euro krizės gali būti ieškoma išeičių nenoromis atiduodant Europos Komisijai galią leisti bendras obligacijas, spręsti dėl valstybės skolos dydžio ir gal net gelbėjimo paskolų. Dėl imigracijos irgi seniai svarstoma idėja vienodinti prieglobsčio politiką.

Nelaukiami, tačiau nesustabdomi

Tačiau tai, kas vyko balandį tarp dviejų ES įkūrusių šalių, prie vieno iš europietiškosios civilizacijos židinių, dar gerokai prieš Kristų graikų pa­vadinto pergalės deivės Nikės vardu, rodo kitą kelią. Jį šalys ima rinktis vis dažniau, ir refleksyviai – net jei tai prieštarauja pasirašytoms sutartims ir juolab Schumano idėjai.

„Visos sutartys neišvengiamai pa­sensta“, – konstatavo Italijos užsienio reikalų ministras Franco’as Frattinis ginčo su Prancūzija įkarštyje, kai Roma nuolat skundėsi, kad ES paliko ją vieną dorotis su imigrantų antplūdžiu.

Tarptautinės migracijos organizaci­jos duomenimis, vien per pirmąjį pusmetį Italiją ir Maltą pasiekė 42 tūkst. imigrantų – daugiau negu per visus 2008 metus, iki šiol laikytus rekordiniais. Pagal ES sieną kertančių imigrantų skaičių Italija aplenkė ilgametę rekordininkę Graikiją, bet pa­gal priimamų atvykėlių skaičių vienam gyventojui vis dar toli atsilieka nuo Švedijos. Mažiausiai 25 tūkst. atvyko iš prancūziškai kalbančio Tuniso.

Italijos sprendimas: pasinaudoti Šengeno sutarties interpretavimu, leidžiančiu dalyti laikinus leidimus gyventi, drauge įbrukti jiems bilietus iki Ventimiljos, ir tikėtis, kad gyventi prancūzakalbiai atvykėliai pasirinks Prancūziją. Pastarosios sprendimas: pa­sinaudoti Šengeno sutarties interpreta­vimu, leidžiančiu laikinai uždaryti sieną viešojo saugumo sumetimais, ir tikėtis, kad imigrantai supras esą nelaukiami.

Veiksminga, bet tik trumpam

„Savus“ atskirti nuo „svetimų“, pa­sinaudojusi proga, nusprendė ir Dani­ja, atnaujindama muitinės patikrinimą pasienyje – formaliai nepažeisdama Šengeno taisyklių, bet priversdama ke­liautojus stabčioti, nors to ir mėginta atsikratyti jungiant šalis į bendrą kelionių erdvę. Šiaurės šalių policijos profsąjunga net įvardijo „svetimus“ – Baltijos šalių piliečiai esą įvykdo iki 80 proc. nusikaltimų, – ragindama atnaujinti sienų kontrolę. Pagaliau, bet kas, kas vyko iš Rygos į Vilnių ir buvo priverstas drauge su visais dviaukščio maršrutinio autobuso keleiviais iškrauti visą mantą, kad policijos šuo atrastų kelis kontrabandinių cigarečių pakelius viename iš krūvos nešulių, su­pras, kad sienos niekur nedingo net ir sąjungoje, besididžiuojančioje bendra muitų erdve.

Pastatyti sieną lengviau negu išspręsti problemas, juolab kai sprendimą gali lemti tolimi ir nekontroliuoja­mi veiksniai (arba net ir kaimyninės ES narės sprendimai). „Nepaprasto­sios padėties akivaizdoje, pavyzdžiui, susidūrus su ekonomine krize arba imi­gracijos krize, lengva suprasti augantį protekcionistinių ar nacionalistinių jausmų patrauklumą. Toks požiūris gali būti veiksmingas, bet tik trumpuoju laikotarpiu“, – pareiškė ES pramonės ir verslumo komisaras Antonio’as Tajanis.

Politikai tendencijas žino – Europos Komisijos vertinimu, jei niekas nesikeis, darbingo amžiaus žmonių skaičius ES ims mažėti po trejų metų, o 2060 me­tais vieną pensininką turės išlaikyti nebe keturi, kaip dabar, o du dirbantieji, – bet laimėti rinkimus turi dabar.

„Savi“ ir „svetimi“ interesai

Pamatinė ES yda ir yra, kad užuot vedama pirmyn aiškios vizijos, ji visada buvo trumpojo laikotarpio nacionalinių sprendimų derinimo mechanizmas. Kitaip sakant, kad ir kokia patraukli buvo Schumano idėja, vyriausybės visada pirmiausiai gynė aiškius „savus“, o ne neaiškius bendraeuropinius intere­sus, o paskui mėgindavo ES forumų ir teisės rėmuose tai suderinti. Tiesiog dabar, kai Europa susidūrė su keliais milžiniškais iššūkiais vienu metu, tai tampa aiškiau negu bet kada: dėl imigracijos vyriausybėms padus svi­lina populiarėjančios antiimigrantiškos partijos ir įtampa socialinės apsaugos sistemoje, dėl euro – parlamentai, reikalaujantys garantijų, kad gelbėjimo paskoloms skirti pinigai nebus išmesti.

Gali būti, kad dvidešimtojo amžiaus kūdikis ES pasirodė nepritaikyta dvidešimt pirmajam. Nacionalinės valstybės (ir nacionalinės tapatybės) liko daugiau negu vien „įsivaizduojamos bendruomenės“ – vyriausybės gali priimti sprendimus palyginti greitai, aiškiai įsivaizduoja nacionalinius interesus ir be skrupulų atima iš viršvalstybinių darinių teisę spręsti, jei mato, kad taip naudingiau. Kai pagrindinės konkurentės pasaulyje irgi tebėra nacionalinės valstybės, globalioje ekonomikoje lankstumo stygius ir poreikis derinti 27 skirtingas vizijas il­gainiui gali atimti iš ES ir ekonominius pranašumus, kuriuos teikia milžiniška bendroji rinka ir vienodi standartai.

Todėl siena tarp Mantono ir Ven­timiljos – tai nematoma, bet labai reali siena tarp įsivaizduojamosios bendraeuropinės tapatybės, kurios ES nespėjo paversti tikrove, ir per šimtmečius susiklosčiusios tvarkos, kur „savą“ nuo „svetimo“ skiria priklausy­mas nacionalinei bendruomenei.

Vykintas Pugačiauskas

Lietuvninkų aprangoje ryškūs vokiškos kultūros bruožai. Nuotrauka iš Šilutės muziejaus fondų

Bitėnai – kaimas prie Nemuno Lietuvai davė Martyną Jankų ir Rambyno kalną. Bitėnai prie Nemuno Vokietijai asocijuojasi su šiaurės Prūsijos gyventojais. Tie patys Bitėnai, matomi nuo dabartinio Kaliningrado krantų, kažką domina kaip nelegalių prekių pervežimo punktas. Bitėnai, kurie priklauso visiems, prie Ne­muno stūkso kaip viena paskutiniųjų maišto prieš šiuolaikinius žemėlapius apraiškų. Nes Bitėnų tapatybės ribos prasideda ir pasi­baigia kitokiose erdvėse, nei rodo administracinių žemėlapių sienos.

2010 metų gruodį – jau uždarius Ignalinos atominę elektrinę ir atlikus kitas energetikos sektoriaus pertvar­kas – Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė) įjungta paskutinė elektros skirstykla, uždariusi Lietuvos elektros perdavimo sistemą ir leidusi energiją Klaipėdos kraštui tiekti nebesinaudojant Kaliningrado srityje esančia infrastruktūra. Energetinio saugumo matais – tai didelis žingsnis užtikrinant energetinę Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusi­jos, nuo kurios elektros energijos perdavimo sistemos veikimo priklausė ir visa Klaipėdos krašto gaunama elektra. Žingsnis ne tik logiškas, bet ir simbolinis – maža elektros perda­vimo atkarpėlė, dar sovietiniais metais atsidūrusi „už Nemuno“ ir sujungta su Kaliningrado elektros perdavimo sistema galėjo būti viso Pagėgių krašto, kur įsikūrę Bitėnai, kontrabandininkų simboliu: siena, skirianti valstybes, yra, muitininkai dirba, o elektra laidais virš Nemuno iš vienos teritorijos į kitą teka laisvai ir nestabdomai, tarytum patvirtindama praktinę abiejų upės pusių sąjungą, o ne skirtį.

Taip buvo ne tik sovietmečiu – panašiai per Nemuną kažkada „tekėdavo“ lietuviškos knygos ir kitos buities prekės – kartais, kaip rašo Ieva Simonaitytė, net ir kokia merga. Ne veltui Bitėnai buvo vieta, kurioje sienos ir ribos tarsi „išplaukdavo“ – tradicinė geopolitikoje naudojama ribos ir sienos tapatumo samprata netiko kasdieniam vartojimui tų žmonių, kurių tapatybes jos turėdavo apibrėžti – kaip ir Nemuno neišėjo laikyti pasienio upe tiems, kurie aplink ją gyveno. Bitėnų pavyzdys matyt geriausiai iliustruoja sienos ir ribos santykio dinamizmą tokiuose regionuose kaip Elzasas ir Lotaringija, Bretanė, Vyslos žemupys, Vilniaus ir Klaipėdos kraštai – istorinė jų sienų kaita leidžia kalbėti ir apie ten gyvenusių žmonių geopolitinių ribų kaitą. Todėl grįžkime į Bitėnus.

Prieš penkiolika metų Vokietijoje pasirodė Ullos Lachauer knyga „Ro­jaus kelias“, pasakojanti Rytprūsių ūkininkės Lenos Grigoleit gyvenimo istoriją. Vertime į lietuvių kalbą Lena Grigoleit tapo Elena Grigolaityte, knygos puslapiuose ji pati save vadina Lėne. Elenos/Lėnės/Lenos gyvenime matyt didžiausią vaidmenį vaidino ir valstybinės sienos (o jos keitėsi dažnai), ir geopolitinės tapatybės ribos. Gimusi 1910 metais, per paskutinį Rytprūsių gyventojų surašymą, Lėnė augo Kaizerio Vil­helmo valdomame Reiche: mokyk­loje kabėjo jo nuotrauka, o vaikai per Kaizerio gimtadienį dainuodavo patrio­tines dainas. Šalis, kurioje gimė Lėnė, turėjo mažiausiai tris dideles upes – Reiną, Dunojų ir Nemuną, tik Lėnė stebėdavosi, kodėl Nemunas vokiečių liaudies dainose taip menkai apdainuo­tas – „Prie puikiojo Nemuno“ vokiškai skambėtų labai gražiai. Tada, dar iki Versalio sutarties, Klaipėdos kraštas ten gyvenantiems buvo šiaurinė Vokietijos Reicho dalis, Nemunas buvo upė, per kurią tenka persikelti lankant gimines, Berlynas – svajonių studijų miestas. Bitėnų miestelio gyventojai – vokiečiai, lietuvninkai, žydai, bendruose reikaluose naudoję vokiečių kalbą, namuose, ypač su vyresniais šeimos nariais, kalbėdavę lietuviškai. Tačiau ir lietuvių kalba, kuria susikalbėti galėjai vos dviejų valandų kelio spinduliu abipus Nemuno, buvo tinkamiausia melstis pagal liuteronų papročius, o ne ben­drauti su už sienos esančiais Didžiosios Lietuvos gyventojais. Atrodo, kad Lėnės vaikystėje turėta aiški vokiška valstybinė ir geopolitinė tapatybė sutapo su Kaizerinės Vokietijos siena – pažįstamo Klaipėdos krašto gyventojų pasaulio riba šiaurėje baigėsi ties Rusi­jos Imperijos siena.

Geopolitinės tapatybės riba susideda iš informacijos apie savo valstybę, politinių ir socialinių vertybių, kal­bos, papročių ir mitų, pagaliau iš požiūrio į kitas šalis. Ji nedingsta net tada, kai pasikeičia valstybių sienos. Kai Versalio sutartimi Klaipėdos kraštą administruoti pradeda Prancūzija, vietinių gyventojų tapatybės ribos nepakinta – Nemunas ir to­liau yra tik lengvai (valtele, kel­tu) įveikiama gamtinė kliūtis, Rytprūsiai – tapatybės raiškos arena. Šis santykis, paremtas kasdieniniais poreikiais, nepasikeičia net ir po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai. Muitininkių veikla siekiant kontroliuoti nepriklausomos Lietuvos ir Veimaro Vokietijos sieną per Nemuną pasirodo absurdiška, nes „kontrabandininkais“ tampa vyrai, moterys, vaikai – visi, kurie į kitą Nemuno pusę žiūri kaip į savą, artimą teritoriją, kurių ribos peržengia sienas. Abipusiai žmonių ir prekių mainai ignoruojant valstybines sienas – tai geopolitinės tapatybės triumfas prieš žemėlapių linijas.

Nenuostabu, kad Klaipėdos krašto gyventoja Elena Grigolaitytė – Kondratavičienė, net ir būdama Lietuvos Respublikos muitininko žmona, nekalba apie Didžiąją Lietuvą, ku­rios piliete jai būti lengva dėl turimų etninių šaknų ir lietuvių kalbos mokėjimo – ji pasakoja apie kraštą už Nemuno, kuriame irgi gyvena tokie kaip ji – maišyto etninio pagrindo ir kultūros žmonės. Nuo 1933 metų Nemuno garlaiviuose plaukiojantys vaikinai rudomis ir juodomis unifor­momis šaukdavo: „Memelland, bleid trau! Wir vergessen euch nicht. Wir ho­len euch heim ins Reich! (1) “ – Eleną tai gąsdindavo. Ir kartu šitas šūkis – tai politizuotas bandymas pasinaudoti kasdieninių ribų pojūčiu, įsišaknijusiu praktikose, ir vėl pakeisti sienų linijas.

Tačiau nuolatinė sienų kaita ne visada vedė prie naujų ribų atsiradimo – atrodo, kad Klaipėdos krašto gyventojams teko gyventi dviejuose žemėlapiuose, kurie labai skyrėsi vienas nuo kito. Pirmasis – tradicinis administracinis žemėlapis, su miestų pavadinimais ir sienomis, kurios su­teikia pilietybę – garantuoja teises, užkrauna pareigas. Jame keitėsi tik miestų pavadinimai – Memelis – Klaipėda, Tilžė – Sovieckas ir sienų linijos. Antrasis – mentalinis pasaulio skirstymas į savus ir svetimus, draugus ir priešus, kuris, brėždamas žmogaus gyvenimo ribas, retai sutapdavo su administracinėmis sienomis. Pastarojo žemėlapio egzistavimą užčiuopti galima sekant Bitėnų kaimo ir jo gyventojų istorijas. Tenka pripažinti, kad ribų žemėlapio pokyčiai ste­bint Bitėnus yra negrįžtami ir kardinalūs – mirus Elenai Grigolaitytei – Kondratavičienei, nebeliko žmonių, kuriems kita pusė Nemuno buvo kasdieninio gyvenimo sfera.

Dabar per Nemuną persikelti galima arba turint Rusijos Federacijos vizą, arba pažeidžiant įstatymus ir nelegaliai perplaukiant upę valtele. Pastaruoju atveju nori nenori gali tekti prisiklijuoti kontrabandininko etiketę. O kontrabandinė veikla nė iš tolo neprimena to, kas vykdavo apibus Nemu­no tada, kai ten gyvenusiems žmonėms Nemunas nebuvo nei siena, nei riba. Plaukti per jį, vykdyti prekybą, plėtoti socialinius ryšius buvo natūralus veiks­mas, paremtas apibus upės gyvenančių žmonių bendrumu. Dabar Nemunas yra dviguba kliūtis – būdamas valsty­bine siena, jis iš principo skiria dvi teri­torijas. Būdamas geopolitinės tapatybės riba, jis skiria ir žmones.

Bitėnų elektros skirstykla tos skirties nedidina – ji tik ją primena. Ir stovi ji ten tam, kad kontaktų su kita Nemuno puse tik mažėtų. Aiški ir neginčijama geopolitinės tapatybės riba, neįsivaizduojama seniesiems Bitėniškiams – bet jie, kaip ir jų turėtos ribos, tėra dingusio geopolitinės tapatybės ribų žemėlapio prisiminimas. Sienų pasaulyje jį reikia pašalinti – kodėl nepradėjus nuo elektros energijos perdavimo tinklo?

Marija Dautartaitė

1 Memelio krašte, būk tvirtas! Mes jūsų nepamiršome. Mes grąžinsime jus į Reichą! (vok.)

Po netikėto Pchenjano išpuolio prieš Seulą 2010 metų lapkritį dalis pasaulio nuogąstavo, jog Korėjos pusiasalis gali tapti naujuoju Afganistanu.

Korėja daugeliui lietuvių yra tokia tolima, kad sąvoka terra incognita neatrodytų nei įžūli, nei itin žeidžianti. Nežinoma žemė, natūralu, yra mistifikuojama ir mitologizuojama arba iš viso neturi jokių atpažinimo ženklų. Kitaip tariant, tai tarsi erdvė, esanti anapus mūsų matymo lauko, žinių bei minčių horizontų.

Dėl įspūdingos ekonomikos plėtros vienu iš Azijos tigrų vadinta Pietų Korėja Lietuvos žemėlapyje atsirado gana neseniai. Bet ne dėl netikėto Pchenjano išpuolio prieš Seulą 2010 metų lapkritį, kuomet dalis pasaulio nuogąstavo, jog Korėjos pusiasalis gali tapti nau­juoju Afganistanu. Ir ne dėl Šiaurės Korėjos branduolinių programų ar brutalaus režimo, kuris vadinamas vienu žiauriausiu pasaulyje. Lietu­vos užsienio politikos radarai Pietų Korėją visų pirma užfiksavo kaip potencialų strateginį investuotoją į Visagino atominę elektrinę bei valstybę, kurios verslininkai reiškia susidomėjimą Lietuva.

Gal ir nieko keista, jog užsienio politikoje Korėja neužima tokios vietos kaip kaimyninės valstybės. Vis dėlto apmaudu, kad ir apie akade­mines prošvaistes ar įžvalgas kalbėti vis dar yra sudėtinga. Natūraliai kyla klausimas – jei pretenduojama būti tarptautinių santykių ekspertais, tai negi akademinis laukas apsiriboja Europa ir jos Rytinėmis kaimynėmis? Ar Lietuvoje taip įsigalėjęs euro­pocentristinis diskursas, ar tiesiog dauguma ekspertų yra užsidarę savo akademiškame vakuume, imituo­dami mokslą be jokio tiesioginio pažinimo?

Korėja galėtų būti ta akademinės mozaikos dalelė, kuri verstų daugelį ekspertų perlipti per posovietinio geto liniją ir kartu įrodytų, kad tarptautinių santykių disciplina Lietuvoje nėra žlugusi. Juo labiau, kad Korėja įdomi ne vien dėl to, jog patenka į pasaulio ekonomikų penkioliktuką, bet ir dėl minėto fragmentiško pažinimo ribų, dėl įvaizdžių, o kartais mitų, kurie tarsi susikertančių pasaulių šešėliai užtemdo asmens maty­mo lauką taip, jog, regis, net ir tiesioginė patirtis bei faktai nėra pajėgūs to pakeisti.

Nykstantis realybės jausmas

Atsidūrus Pietų Korėjos miesto Daegu (korėjietiškas Kauno atitik­muo) gatvėse, Lietuvos ir Korėjos paralelių paieškos atrodo bevertės. Kraštus skiria daugiau nei 7000 kilometrų, juo labiau, kad geografi­nis atstumas yra kur kas mažiau pritrenkiantis negu jausmas, tarsi būtum kitame pasaulyje.

Pasaulyje, kuriame tik pažįstami prekiniai ženklai (Dunkin’ Donuts, Starbucks ir kt.) neleidžia pamiršti, jog nesi Kim Ki-Duko filmo herojus. Krašte, kuriame tradicija, aiški hierarchija ir tūkstantmečių istorija yra daug natūralesnė ir kasdieniškesnė nei eksponatai Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Istorija čia gyva. Jeigu tenka aplankyti Pietų Korėjos regioninius miestus, jautiesi išskirtinis dėl praeivių žvilgsnių bei dėmesio dėl savo kitoniškumo. Politinio korektiškumo taisykles bei normas čia nustelbia žingeidumas ir noras pažinti, tačiau tokia patirtis įmanoma tik už didžiųjų miestų – Seulo bei Busano – ribų. Atrodo, tarsi esi kreivų veidrodžių karalystėje ir gali suprasti, kaip jaučiasi azijietis Lietuvoje – aplinkinių smalsumas „atėjūnui“ nei šokiruoja, nei itin trikdo.

Korėjos „kiti“

Atėjūnų pusiasalyje būta, tačiau ir šiandien Korėjos istorija yra nuo­latinis balansavimas tarp didžiųjų galių – Kinijos bei Japonijos. XX a. prie šių valstybių prisideda ir Rusija bei JAV. Didžiųjų galių apsupta Korėja savotiškai primena tarpukario Lietuvos geopolitinę situaciją.

Ypatingas vaidmuo tenka korėjiečių kalbai kaip tautą formuojančiam veiksniui. Itin sena korėjiečių kal­ba yra priskiriama Altajaus kalbų grupei, nors kai kurie kalbininkai laiko ją izoliuota kalba. Daugelį amžių krašto raštvedyboje vyravo kinų raštas. Tik XIX a. pabaigoje suformuotas korėjiečių raštas yra paprastesnis ir patogesnis vartoti, o šiandien suvokiamas kaip kertinis nacionalinis nepriklausomybės ir progreso simbolis bei pasididžiavimo šaltinis.

Vienos tautos istorijos paslaptys

Korėjiečiai teigia, jog tautos ištakų reiktų ieškoti dar 2333 metais prieš Kristų, kuomet Tangun tapo pirmuoju pusiasalio karaliumi.

Teigiama, jog visus korėjiečius jungia mažiausiai trys bruožai – pirma, tautos, kalbos bei kultūros homogeniškumas ir beveik penkių tūkstančių metų patirtis; antra, korėjiečių rasės charakteristikos, įvardinant save „išrinktaisiais“; trečia, bendras istorinis likimas, priešinantis išorės jėgoms, ir kultūrinis paveldas (1).

Religija Korėjoje taip pat per­sipynusi – pusiasalyje iki budizmo atėjimo vyravo šamanizmas. Šiandien stebėtinai nemažą vaidmenį taip pat vaidina krikščionybė, nors ir pastaroji yra įgavusi savitų korėjietiškų elementų. Korėjiečių tapatu­mas išskirtinis ne tik dėl kalbos, bet ir dėl ritualų, muzikos bei šokių. Vis dėlto dažniausiai pabrėžiama ne tai, kas jungia korėjiečius, o kuo jie skiriasi nuo kinų, japonų, ir, pastaruoju metu, amerikiečių (2). Daugeliui europiečių iš pirmo žvilgsnio kinai, japonai ar korėjiečiai ne itin skiriasi. Vis dėlto net ir fenotipiniai skirtumai atidesniam stebėtojui matomi – tai ypač pasakytina apie veido formą, ryškesnius bruožus kaip nosis ir pan. Jei dėl muzikos ir kovos menų ginčijamasi, tai tradicinių patiekalų ar tautinių kostiumų išskirtinumas niekam nekelia abejonių.

Tiltas, kuriuo negrįžtama

Vienas ryškiausių Korėjos simbolių pastaruosius dešimtmečius yra tiltas, pasaulyje žinomas kaip „tiltas, kuriuo negrįžtama“ (angl. the Bridge of No Return). Paradoksalu, bet vadinamoje bendro saugumo zonoje (angl. Joint Security Area) esantis tiltas ne jungia, bet skiria šiaurės bei pietų Korėjas.

Ne viena korėjiečių šeima turėjo apsispręsti, kurią pusę pasirink­ti – perėjus tiltą kitą dalį Korėjos turėdavai pamiršti, nesvarbu, ku­rioje pusėje namai, kiek giminaičių ar draugų likdavo už tilto.

Ta linija, dar žinoma 38-osios lygiagretės vardu – bene žymiausias Šaltojo karo reliktas, tarsi azijietiškas Berlyno sienos atitikmuo. Akivaizdžiai matoma žemėlapyje, neabejotinai regima ir patiriama fiziškai, bet paradoksaliai visiškai dirbtina – tiek fiziškai, tiek ir politiškai tarsi skalpeliu perrėžusi Korėjos pusiasalį. Daugeliui, tiems, kurie tiki karaliaus Tangun’o mitu, atrodo, jog šios sienos griūtis yra neišvengiama ateitis. Kitiems tai – didelių permainų grėsmė. Pietų Korėjoje ypač nuogąstaujama dėl galimų socialinių, ekonominių neramumų, nusikalstamumo protrūkio. Visi puikiai supranta, jog tokiu atveju Pietūs išlaikys Šiaurę.

Trintuko efektas – ar realus Korėjų susijungimas?

Parašyta daug studijų apie abiejų Korėjų ideologinius skirtumus bei kultūrinius panašumus, o taip pat apie galimybes šiems kraštams susijungti. Oficiali Pietų Korėjos įtraukimo, vadinama „saulės šviesos“, politika rodo, kad tokia perspektyva nors ir kontraversiškai vertinama, tačiau yra įmanoma. Visgi dažniausia sąlyga tokiai vizijai yra amerikiečių karių pasitraukimas iš Pietų Korėjos. Labiausiai tuo suinteresuotos, žinoma, Kinija ir Rusija.

Vašingtone, savo ruožtu, taip pat diskutuojama dėl JAV – Pietų Korėjos sąjungos efektyvumo ir poreikio ją transformuoti. Yra netgi teigiančių, jog ši sąjunga yra „pasenusi, nereika­linga ir pavojinga“(3).

Net ir pašalinus geopolitines kliūtis, susijungimas reikštų milžiniškus iššūkius. Minėtas socio-ekonomines permainas keis ne mažiau jautrūs ir istorinio susitaikymo bei teisingumo, migracijos, energetikos, švietimo, sveikatos apsaugos ir daugelis kitų klausimų. Korėjos kontekste tai yra dar viena erdvė akademiniam žingeidumui patenkinti.

Kur rodo kompasas?

Korėja, deja, toli gražu nėra vienintelis atvejis, kuomet nagrinėjant Lietuvos tarptautinių santykių žemėlapį reiktų padidinamojo stiklo – tą patį būtų galima pasakyti ir apie daugelį kitų Azijos, Afrikos, Okeani­jos ar Pietų Amerikos valstybių. Ribotą pažinimą lemia riboti resursai? Galbūt. Ekonominio bendradarbia­vimo plėtra ir keturis kartus išaugęs Lietuvos eksportas į 14-ąją pasaulio ekonomiką tą gali pakeisti. Juo labiau, kad lygiagrečiai didėja ir Korėjos – Lietuvos akademinio bendradarbiavimo perspektyvos. Visa tai leidžia tikėtis, jog sutrikusį tarptautinių santykių kompasą pradėsime reguliuoti ten, kur jis buvo išrastas – Tolimuo­siuose Rytuose.

Vytis Jurkonis

1 Ed. Hyung Il Pai, Timothy R. Tangherlini, Nationalism and the Construction of Korean Identity. Institute of East Asian Studies: University of California, 1998, 4.

2 Ibid,10.

3 Doug Bandow, The U.S.-South Korea Alliance – Outdated, Unnecessary, and Dangerous, < http://www.cato.org/pubs/fpbriefs/fpb90.pdf

Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km. Tokias keistas Gambijos, įsigraužusios tiesiai į Senegalo valstybės vidurį, sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus.

Jesini kaimas, esantis tarp Kenijos ir Tanzanijos, iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis paprastas Afrikos kaimelis. Tačiau nepatyru­siam keliautojui surasti šį kaimą praktiškai neįmanoma. Jesini nėra pažymėtas oficialiuose žemėlapiuose, jame nėra elektros, į jį neveda joks automobiliams pritaikytas kelias. Vienintelis būdas pasiekti kaimelį – keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu.

Teoriškai Jesini priklauso Tan­zanijai, tačiau didžioji dalis kaime­lio gyventojų dėl įvairių praktinių priežasčių save laiko Kenijos piliečiais. Didžioji jų dirbamos žemės dalis yra Kenijoje, vandenį jie semia iš Kenijos, taip pat naudoja Kenijos valiutą. Pasak vietinių gyventojų, Tanzanijos šilingas čia yra bevertis, nes dauguma prekiautojų atvyksta iš Kenijos. Galiausiai ir pačiai Tanzanijos valdžiai nelabai rūpi Jesini kaimelis, vargu, ar šalies oficialioji valdžia apskri­tai nutuokia jį egzistuojant.

Baobabai – sienoms nužymėti

Tokia kebli situacija susidarė dėl 1900 metų Anglijos – Vokietijos sutarties, kuria buvo pažymėta siena tarp Tanzanijos ir Kenijos. Oficialiai šioje sutartyje siena buvo aprašyta naudo­jant tokius laikinus riboženklius kaip baobabai, mangrovės ar net termitynai. Tad, nors oficialiai šioji siena vis dar egzistuoja, ją žymintis ženklai – nebe. Tiesa, vietiniai gyventojai gana dažnai naudoja baobabus nužymėti terito­rijoms dėl jų ilgaamžiškumo, tačiau netgi ir jų, praėjus šimtui metų, rasti yra neįmanoma, ką bekalbėti apie ter­mitynus.

Siena buvo dar kartą nužymėta 1956 metais – šįkart pastatant be­toninius stulpelius. Tačiau žymint jau buvo pastebėta, kad naujoji siena gerokai nukrypo nuo senosios – išnykę riboženkliai paprasčiausiai neleido nustatyti tikslių sienos ribų. Nepaisant de facto pasikeitusios sienos aprašymas sutartyje liko nepakeistas. Todėl realybėje iškyla daugybė dilemų, neaiškumai dėl sienos stabdo regiono ekonomikos vystymąsi ir palieka vietinius žmones, tokius kaip Jesini kai­melio gyventojai, sudėtingoje situaci­joje.

Įkalinti senose sutartyse

Iš pirmo žvilgsnio panašių problemų Afrikoje yra gausu. Štai Benino ir Nigerijos siena išlieka praktiškai neištyrinėta ir nesužymėta – pasienio teritorijos gyventojai nelabai nutuokia, kuriai valstybei priklauso. Beje, kaip ir Jesini kaimelio gyventojai, nelabai ir stengiasi priskirti save kuriai nors šaliai. Vienas genties vadas pareiškė, jog „mes vertiname šią sieną kaip skiriančią prancūzus ir anglus, o ne Jorubusą”.

Tikslia sienos demarkacija savo laiku nebuvo susidomėjusios ir metropolijos. Anglijos – Prancūzijos sutartis, pasirašyta 1889 metais, numatė, jog siena eis nuo pakrantės iki Nigerio upės, tačiau tuo metu tik strategiškai svarbios ir ekonomiškai vertingos teritorijos buvo tiksliai nužymėtos. Įdomu tai, kad minėtoji sutartis yra pats naujausias, todėl pagal tarptautinę teisę privalomas dokumentas, kuriuo yra nustatyta riba tarp abiejų valstybių.

Siena pagal upės vingius

Paveldėtos sienos šiuolaikinėje Afrikoje yra viena iš svarbiausių priežasčių, neleidžiančių jos valstybėms užsitikrinti saugumą, ekonominį stabilumą ir prieinamumą prie svarbių objektų. Net 16 Afrikos valstybių neturi jūrinės sienos. Paveldėtų sienų problemas gerai iliustruoja Gambijos atvejis. Atrodytų, lyg Gambija yra įsigraužusi tiesiai į Senegalo valstybės vidurį. Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km. Tokias keistas sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus.

Pati Gambijos upė yra viena geriausiai laivybai tinkamų upių visoje Afrikoje, todėl pažiūrėjus į žemėlapį darosi akivaizdu, kad tiek Senega­lui, tiek žemyne esančiam Maliui ši upė turėjo tapti pagrindine arterija prekių eksportui. Tačiau Senegalas buvo Prancūzijos kolonija, o Gambija – An­glijos. Abi metropolijos dėl tarpusavio politinių ir ekonominių nesutarimų nebuvo suinteresuotos bendradarbiauti. Todėl prancūzai buvo priversti statyti pirmajį geležinkelį Afrikoje iki Dakaro uosto prekėms gabenti. Tai nepaprastai padidino tokių prekių transportavimo kaštus. Tuo tarpu Gambijos upe prekes gabeno tik pati Gambija. Galiausiai, dėl mažo noro ekonomiškai bendradarbiauti nukentėjo abi metropolijos.

Neteisingai nubrėžtos sienos – didžiausia problema?

Tikriausiai daugelis yra girdėję is­torijas apie neteisingai nubraižytas Af­rikos sienas ir įvairių grupių atskyrimą Europos valdovų kabinetuose dalijantis žemyną. Iš pirmo žvilgsnio šie kal­tinimai yra visiškai teisingi. Oficialiai buvo suskaičiuota, jog šiuolaikinės Afrikos sienos atskyrė net 177 et­ninius regionus. Tačiau šiuolaikinei Afrikai daugiausia problemų kelia ne tiek etninių regionų atskyrimas (tokių atvejų visame pasaulyje rasime daugybę), bet paveldėtos sienos, kurios neleidžia daugeliui Afrikos valstybių užsitikrinti sąlygų, būtinų sėkmingam ekoniminiam vystymuisi. Mažas ben­dradarbiavimo tarp valstybių lygis, reikalingos infrastruktūros ir stabilios elektros energijos trūkumas nepa­prastai padidina veiklos kaštus, o tai daro vietinį verslą nekonkurencingą pasaulinėje rinkoje. Daugelį stambių investicinių projektų Afrikos šalys galėtų įgyvendinti kartu, tačiau sienų klausimai ir tarpusavio nesutarimai sumažina tokio bendradarbiavimo galimybę.

Ištrauka iš Anglijos – Vokietijos sutarties, pasirašytos 1900 metais: III………………………………………… Ant aukštesniojo upės kranto riba eina nuo baobabo, esančio taške Nr. 5, pro antrąjį baobabą iki trečiojo baobabo. Du cementiniai blokai buvo pastatyti įsiterpiančiose erdvėse ir žymės buvo iškirstos baobabuose.

Cituota iš McEwan, Alec C., The International Boundaries of East Africa. Oxford: Clarendon Press, 1971.

Vytautas Budreika

Vakarų Europos politiniame mąstyme valstybė suvokiama kaip korporacinis kūnas, kurio galva – valdovas. 1651 metų leidimo T. Hobbes „Leviatanas“ titulinis puslapis

Pakilęs į kosmosą, mačiau žemę, upių vagas ir vandenynų linijas, bet nemačiau sienų tarp valstybių. Jurijus Gagarinas (1934-1968)

Pirmojo kosmonauto pastebėjimas atrodo banalus, bet primena svarbų ir dažnai pamirštamą dalyką – politinio žemėlapio kontūrai, skirtingai nei Žemės paviršiaus relje­fas, nėra duotybė. Tai žmogaus konstruktas ir, kaip rodo Pietryčių Azijos regiono tradicinis politinis mąstymas, nebūtinas politinio vieneto egzistavimui.

Nereikia pakilti į kosmosą, kad pamatytum „upių vagas ir vandenynų linijas“ – giedru oru žvelgiant žemyn pro lėktuvo iliuminatorių prieš akis taip pat atsiskleidžia geografijos atlase matyti vaizdai. Ten, kur politinės sienos sutampa su gamtiniais „riboženkliais“, jas dar įmanoma atsekti, bet kitur žemėlapiuose taip aiškiai matomų jų kontūrų neįžiūrėsi. O vis tik mūsų mąstyme šios ribos tikros ir tokios svar­bios kuriant savą tapatybę.

Tautinės valstybės modelis – vietinis, bet universalus?

Žinome, kad su savo plotais ir lopinėliais Žemės paviršiuje tapatinamės dėl to, kad pasaulyje įsitvirtino tautinės valstybės. Žinome ir tai, kad tautinės valstybės samprata išsirutuliojo Vakarų Europoje tam tikromis istorinėmis sąlygomis – karaliams bandant tapti ne tik nominaliais, bet ir realiais visos savo karalijos suverenais. Vėliau, jau kaip tautos suverenumo išraiška ir kaip modernumo standartas, ta pati samprata įgyvendinta Amerikoje, Rytų Europoje, o po dekolonizacijos – Af­rikoje ir Azijoje.

Įprasta sakyti, jog Vakarų Euro­poje valstybės susiformavo anksčiau už tautas, o Rytų Europoje tautos buvo pirmesnės už valstybes, kurias dar reikėjo „atplėšti“ nuo didžiųjų imperijų (Austrijos – Vengri­jos, Rusijos ar Osmanų). Afrikoje ir Azijoje dekolonizacija įvyko jau apibrėžtose teritorijose – daugeliu atvejų apibrėžtose kolonialistinių Europos galybių (jėga ar tarpusavio susitarimais). Nepaisant to, kad tos žemėlapiuose nubrėžtos ribos dažnai neatitiko jokių etninių ar gentinių kriterijų, jos rimčiau nekvestionuotos.

Taigi šiuolaikinis politinis žemėlapis pagrįstas dar iš XVII a. Vestfalijos sutarties kylančia nuostata, jog visos valstybės turi suverenitetą visos savo teritorijos atžvilgiu ir yra lygios tarpusavyje. Tai pamatinis tarptautinės teisės principas, reikalaujantis aiškiai apibrėžti politinių vienetų ir kartu jų suvereniteto, jų teisės galiojimo aprėptį. Tam ir reikalingos pastovios, kaimyninėms šalims priimtinos sienos.

Siena – daugmaž ten, kur plyti kalvos

Tautinės valstybės modelis, valstybę apibrėžiantis kaip tautos, teritorijos ir tautą bei teritoriją kontroliuojančios valdžios sąveiką, universaliu tapo dėl Vakarų hegemonijos – iš pradžių karinės ir ekonominės, o kolonializmui pasibaigus – „minkštosios“ galios. Vis tik tautinės valstybės modelio įsiviešpatavimas pasaulyje nereiškia, jog už Vakarų Europos ribų nebūta kitokių, vietinės kilmės politinio vieneto sampratų. Viena jų šimtmečius iki europiečių įsikišimo sėkmingai eg­zistavo Pietryčių Azijoje. XVIII-XIX a. kolonialistai britai, prancūzai, olandai ir kiti europiečiai Pietryčių Azijoje susidūrė su jiems neįprastu politinės tikrovės suvokimu, kuriame valstybių sienos neegzistavo.

Tailando tautokūrą tyrinėjantis is­torikas Thongchai Winichakul aprašo, kaip įsitvirtinę Birmoje britai pasiūlė Siamo (dabar – Tailandas) karaliui nustatyti tarpusavio sieną. Jiems buvo pasiūlyta ją nužymėti patiems arba pasitarti su vietos gyventojais, kur ta riba galėtų būti. Karališkajam dvarui nuo sostinės nutolusios žemės menkai terūpėjo, o britai širdo, kad „tokiam svarbiam“ jų prašymui Siamo valdžia nerodo deramo dėmesio.

Su britams iškilusia bėda susidūrė ir Indonezijos salyną pamažu kolonizavę olandai – tai rodo antropologo Clifford Geertz perpasakotas anekdotas. Administraciniais sumetimais olandai norėjo nustatyti „aiškią ir amžiną“ sieną tarp dviejų vadysčių Pietų Sulavesio saloje. Tačiau paklaustas, kur ji visad buvo, vienos iš tų vadysčių karaliukas atšovė turėjęs daug geresnių priežasčių kariauti su savo kaimynu nei kažkokios skurdžios, jų valdas skiriančios kalvelės!

Iš tiesų, skirtingai nei Europoje, siekis užvaldyti žemės plotus Pietryčių Azijoje nebuvo tarpusavio karų priežastis. Karai kildavo dėl žmonių skaitymosi, paramos, paklusimo – dėl valdovų prestižo ir statuso. Kontro­liuoti pavaldinius buvo daug svar­biau nei teritoriją, nes iki kolonizacijos laisvos žemės buvo daug, o žmonių regione gyveno mažai. Gyventojai buvo valdovų pajamų šaltinis – kokia nauda iš neužmatomų žemės valdų, jei nėra kam ją dirbti ir mokėti mokesčių karališkajam dvarui išlaikyti? Karaliai ir karaliukai negalėjo savo pavaldinių pernelyg žiauriai engti, nes šie kartais įsigudrindavo „balsuoti kojomis“ – masiškai persikeldami į „geresnį gyvenimą“ galinčio pasiūlyti karaliaus konkurento valdas.

Centras svarbiau už pakraščius

Pažymėti istorinių Pietryčių Azi­jos karalysčių ribas žemėlapiuose – bergždžias darbas. Ir ne vien dėl didelių neapgyvendintų plotų, kurie patys savaime niekam nerūpėjo. Nuolatos pešdamosi tarpusavyje dėl pavaldumo viena kitai bei įtakos ir vis keisdamos sąjungininkes, regione gyvavusios karalystės tai sustiprėdavo ir išsiplėsdavo, tai vėl silpdavo, susitraukdamos iki atskiro miesto. Dėl nuolat besikeičiančios galios pusiaus­vyros šie politiniai vienetai būdavo neilgaamžiai – paprastai jie negyvuo­davo ilgiau kaip keletą šimtmečių.

Anot Winichakul, iki susidūrimo su Vakarais Pietryčių Azijoje gyvenančių tautų kalbose net nebuvo reikiamų žodžių tokiems reiškiniams kaip „valstybės siena“ nusakyti. Sienos buvo „abipusio intereso“, pereinamosios zonos. Centrinė valdžia jų nenustatinėjo – tiesiog karalystė baigdavosi ten, kur baigdavosi jos miestų ginama teritorija. O už jos plytėjo miškai ar kalnai, sudarantys „storą sieną“ tarp kelių valdovų valdų. Kadangi jos tiesiogiai nesusisiekdavo, tai ir valdovų tarpusavio susitarimo „čia mano, o čia tavo“ neprireik­davo. Taikos metu žmonės laisvai mi­gruodavo tarp šių neapibrėžtų sričių, o „pereinamojoje zonoje“ galėdavo judėti net kaimynėms kariaujant.

Kadangi bent teoriškai vienam karaliui pavaldūs plotai nuolat kito, karalystes apibrėžė ne išorinės ribos, bet centras. Jos paprastai ir buvo va­dinamos tiesiog sostinių vardais: Pa­gan, Piu, Ajuthaja, Angkor, Mataram ir t.t. Sostinės palyginti dažnai buvo perkeliamos į kitą vietą, kartais „mi­gruodavo“ kartu su žmonėmis – taip simboliškai būdavo įsteigiama nauja karalystė.

***

Krikščioniškasis Vakarų politinio mąstymo kontekstas lėmė, kad ir šiandien šalies vadovą vadiname „valstybės galva“. Atitinkamai Vakarų Europos kalbose žodis „sostinė“ susijęs su žodžiu „galva“ (vok. Hauptstadt – galva + miestas, pranc. ir it. capi­tale – iš lotyniško caput, t.y. „galva“, tos pačios kilmės angl. ir isp. capital). Pietryčių Azijoje politiniam vienetui apibūdinti taip pat naudota žmogaus kūno metafora, tačiau ir karalius, ir jo sostinė buvo suvokiami ne kaip galva, bet kaip bamba. Mat karalystė čia buvo ne korporacinis (iš atskirų narių sudarytas), bet erdvinis kūnas, o bambą simbolizavo jo centras. Centrą, kurio galia pakraščiuose silpsta, bet į jokius riboženklius neatsitrenkia.

Indrė Balčaitė

Trilypis pasienis lieka erdve, kur socialinės normos turi vietinę reikšmę ir kur sienos ne tik kad nenutraukia intensyvių ekonominių bei kultūrinių mainų tarp savarankiškų šalių, bet netgi juos stiprina, kurdamos šešėlinį, į valstybes padalinto pasaulio nepripažįstamą, bet juo besinaudojantį socialinį darinį.

Pasienio ruožas – tai liminali erdvė, kur iškreipiamos, apverčiamos ar panaikinamos taisykles palaikančios socialinės struktūros, tarp jų ir valstybė. Čia „civilizacija“ susiduria su „barbarybe“.

Nesvarbu, ar tai būtų JAV „lau­kiniai vakarai“, aukso ieškotojų kolonijos Amazonės džiunglėse, ar šių dienų „niekieno žemės“ konfliktų zonose. Šiuolaikinė valstybė stengiasi įtvirtinti tolygų savo galios režimą visoje vientisoje šalies teritorijoje, o pasienio erdvę, kurios negali kontroliuoti, supa­prastina į aiškiai žemėlapyje ir peizaže nubrėžtą liniją.

Suvereniteto paribiai

Trilypis pasienis (isp. Triple Fron­tera) – tai Pietų Amerikos regio­nas aplink Iguazú ir Paraná upių santaką, kur susiduria trys valstybės: Argentina, Brazilija ir Paragvajus. Tarptautinės bendruomenės žvilgsnis į jį nukrypo po rugsėjo 11-osios išpuolių, kai vienas JAV Valstybės departamento leidinių paskelbė įtarimus, kad vietinė musulmonų bendruomenė finansuoja teroristines organizacijas Artimuosiuose Rytuose.

Tai nebuvo pirmasis kartas. Kai 1994 metais Buenos Airėse buvo susprogdintas žydų bendruomenės centras AMIA, jau tuomet buvo spėjama, kad sprogmenys į Argentiną pateko per pralaidžias sienas su Brazilija ir Paragvajumi. Prabėgus daugiau nei penkiolikai metų, įrodymų vis dar nėra ir byla lieka neišspręsta. Bet mitai apie organizuoto nusikalsta­mumo rojų „akytame“ Trilypiame pasienyje įsitvirtino.

Tiesa ta, kad valstybių sienos šiame regione visuomet buvo lanksčios. Pirmasis šio regiono, kuriame istoriškai gyveno Guaraní gentys, padalijimas įvyko 1494 metais, kuomet Tordesiljo sutartimi Ispanija ir Portugalija nubrėžė ribą tarp savo kolonijų Pietų Amerikoje. Tačiau realybėje ši linija nesuvaidino dide­lio vaidmens. XVII a. ir XVIII a. atvykusiems jėzuitams sienos taip pat nebuvo reikšmingos. Savo misijose jie telkė Guaraní, versdami juos į krikščionių tikėjimą, bet kartu ir saugodami nuo braziliškųjų ban­deirantes – vergų pirklių, ieškančių darbo jėgos plantacijoms. Nei jėzuitai (kol Ispanijos karalius, įtardamas, kad Ordinas slaptai kuria savo suverenią valstybę, jų neišvijo iš savo kolonijų 1773 metais), nei bandeirantes, nei patys Guaraní nebuvo teritorinės valstybės piliečiai.

Tad tai, kas dabar sudaro pasienio tarp Argentinos ir Brazilijos regioną, liko retai apgyvendintomis ir izo­liuotomis žemėmis, nutolusiomis nuo ekonomiškai geidžiamų sidabro kasyklų Andų kalnuose, politinių centrų Limoje ir, vėliau, Buenos Airėse bei portugalų gyvenviečių ir plantacijų Atlanto vandenyno pakrantėse.

Tai – paribys (ang. frontier), kaip jį 1987 metais apibrėžė politinis geo­grafas John Robert Victor Prescott. Ne sienos linija (ang. boundary arba borderline), bet zona, skirianti gyvenamąsias ir neapgyvendintas (bent jau iš kolonijinių valstybių perspektyvos) teritorijas, nepatenkanti po politinių vienetų, kuriuos ji atskiria, hegemonine kontrole. Tai pereinamoji erdvė, kur žmonės ir institucijos šimtmečius buvo formuo­jamos jėgų, nepažįstamų kolonijų centruose. Trilypis pasienis buvo to­kia marginalinė erdvė, kur suverenios ispanų ir portugalų galios buvo silp­nos ir persidengiančios, kaip ir Bene­dict Anderson, Clifford Geertz bei Thongchai Winichakul aprašytuose Pietryčių Azijos kraštuose, kur istoriškai valstybės teritorija nebuvo pastovi, kur vietoj stabilių sienų buvo slankiojantys kontūrai, kur vieno valdovo galia išnykdavo horizonte, pamažu susiliedama su kylančia kai­myninio suvereno galia.

Teritorinės valstybės rimai ir nerimai

XIX a. visos trys šalys paskelbė nepriklausomybę (Argentina – 1810 metais, Paragvajus – 1811 metais, o Brazilija – 1822 metais), bet tik po daugiau nei šimtmetį trukusių karų bei arbitražo buvo nustatytos dabartinės valstybių sienos. Teritoriniu pagrindu apibrėžtų valstybių atsiradimas reiškė naują galios supratimą. Ji tapo neatskiriama nuo vientisos, linija apjuostos teritorijos. Galia nebebuvo kylanti ar spinduliuojanti iš sostinės pakraščių link. Ji buvo tolygiai paskleista virš teritorijos, kur perimetras ir centras pateko po tokiu pačiu režimu. Valstybės suverenitetas baigėsi ant sienos. Teorijoje tik valstybė – ir tik viena valstybė – gali turėti legitimų fizinės jėgos monopolį kaip konkrečios teritorijos valdymo priemonę. Tai Max Weber valstybės apibrėžimo pagrindas.

XX a. antroje pusėje, kaip daugu­ma Pietų Amerikos valstybių, Argen­tina, Brazilija ir Paragvajus pergyve­no įvairius autoritarinius režimus, praktikavusius nacionalinio saugumo doktrinas. Į valdžią atėjus Juan Domingo Perón, Argentina nutarė netiesti kelių ir nestatyti pramoninės reikšmės objektų, palikdama sieną su Brazilija kaip sanitarinį kordoną galimo karo atveju. Generolų val­doma Brazilija vykdė „gyvų sienų“ politiką, siųsdama migrantus ap­gyvendinti pasienį su Paragvajumi. Abiejose tarpvalstybinės ribos pusėse įsikūrę vadinamieji braziguayos (bra­zilai – paragvajiečiai) dabar tapo didele Paragvajaus vidaus problema. Ilgametis Paragvajaus diktatorius Alfredo Stroessner leido brazilams statyti Itaipú hidroelektrinę ant Paraná upės ir Trilypiame pasienyje suplanavo Ciudad del Este, kuris tapo šios žemyne įkalintos šalies var­tais į Braziliją ir į pasaulį.

Visos trys valstybės, vykdyda­mos savų pasienio ruožų apgyven­dinimo politiką, kvietė imigrantus. Į argentinietišką Misioneso provinciją, įskaitant ir pačiame pasienyje įsikūrusį Puerto Iguazú, kartu su tradiciniais imigrantais iš Italijos bei Ispanijos vyko daugiausia vokiečiai, lenkai bei ukrainiečiai. Tuo tarpu Brazilijos Foz do Iguaçu ir Paragva­jaus Ciudad del Este įsikūrė gausios imigrantų iš Azijos grupės. Bent 5 tūkst. naujakurių atvyko iš Taiva­no, Kinijos ir Korėjos. Netrūksta čia ir per aštuntąjį bei devintąjį dešimtmetį iš Sirijos, Libano, Irano bei Palestinos atvykusių arabų, kurių bendruomenę, įvairiais duomenimis, sudaro iki 20 tūkst. narių.

Besiverčiantys pralaidžiomis sienomis

JAV žurnalas „Forbes“ dar 1996 metais įvardino Ciudad del Este, kuriame elektrotechnikos prekės atleistos nuo mokesčių, kaip vieną iš trijų aktyviausių prekybos centrų pasaulyje, nusileidžiančiu tik Maja­miui ir Honkongui. Nors prekybos aukso amžiumi vadinamas paskutinis XX a. dešimtmetis, tačiau ir praėjus penkiolikai metų pervažiuoti tarp Brazilijos ir Paragvajaus nutiestą tiltą vis dar gali užtrukti keletą valandų. Kiekvieną rytą dešimtys tūkstančių žmonių – prekeivių ir pirkėjų – keliauja iš Brazilijos į Paragvajų. Namo į Foz do Iguaçu ten, kur aukštesnis pragyvenimo lygis, jie grįžta tik leidžiantis saulei. Ciudad del Este prekybos chaose klesti organizuotas nusikalstamumas: suklastoti produktai, banknotai ir net tapatybės, pinigų plovimas, ginklų bei narkotikų kontrabanda, prekyba žmonėmis. Būtent dėl to JAV ir įtarė, kad dalis grynųjų niekur nedeklaruojamų pinigų atvykėlių musulmonų iš čia siunčiami tokioms organizacijoms kaip „Hezbollah“.

Visų trijų pasienio miestų – Ciudad del Este, Foz do Iguaçu ir Puerto Iguazú – gyventojai naudo­jasi sienomis, dirbtinai padaliju­siomis istoriškai bendrą teritoriją, įgalinusiomis valiutų kursų ir kainų skirtumus. Ironiška, bet ekono­minio MERCOSUR bloko atsiradimas pasienio ruožo gyvento­jams tik sustiprino valstybių ribas. Pavyzdžiui, pagal naują režimą, argentinietiškojo Puerto Iguazú, mažiausio iš trijų miestų, gyventojai kaimyninėse šalyse gali įsigyti prekių tik už 50 dolerių per mėnesį. Be to, jiems draudžiama įvežti elektro­technikos priemones. Tad kompiu­teriai, plokščiaekraniai televizoriai bei mobilieji telefonai gabenami per sieną nelegaliai, duodant kyšius pasieniečiams ar slepiant prekes spe­cialiai kontrabandai pritaikytuose automobiliuose. Tokia mažos apimties kontrabanda, vadinama „skruzdėlių kontrabanda“, yra vietinis atsakas į sienų sukurtą nelygybę. Pigesni produktai – ar tai būtų vaisiai, ar fotoaparatai, ar benzinas – vi­suomet prasmunka pro „akytas“ sienas.

Dar neprašvitus į Argentiną plukdančiomis kanojomis Paraná upę kerta paragvajietės su bananų krepšiais, o į priešingą pusę keltu keliauja Paragvajuje registruoti mikroautobu­siukai, gabenantys Argentinos sub­sidijuojamo aliejaus dėžės. Pasienio kontrolę ant Argentiną ir Braziliją jungiančio „Tancredo Neves“ tilto vyk­dantys muitininkai stabdo autobusus, kurių keleiviai po sėdynėmis slepia video kameras ir narkotikus, vežamus į Iguazú, bei automobilius su dvigubais kuro bakais, išvežančius iš to paties Iguazú pigesnį benziną į Braziliją.

Trilypio pasienio etikos kodeksas

Valstybių skirtumais Trilypio pasienio gyventojai manipuliuoja savo kasdienėje veikloje. Nei teritorinių ribų atsiradimas, nei vėlesnis jų stiprinimas, įkuriant muitinę bei pasų kontrolę, nepanaikino dinamiško pasienio ruožo ypatumų. Ir visgi, sienos lanksčios ir pralaidžios ne visiems, o tik tiems, kas žino vietos etikos kodeksą ir yra šios išskirtinės socialinės sistemos dalis.

Kai 2007 metais skandalingos tiriamosios žurnalistikos laidos rengėjų komanda atvyko iš Bue­nos Airių su kameromis, siek­dami parodyti, kokios pralaidžios Argentinos sienos, ant upės juos tuoj pat sugavo žandarai ir ap­kaltino nelegaliu sienos kirtimu. Dauguma gyventojų, vos paklausti apie organizuoto nusikalstamumo pavojų Trilypiame pasienyje, nus­ijuokia, kad regione įsikūrusios visos Argentinoje egzistuojančios ginkluotosios pajėgos, tad smur­tas jiems nepažįstamas. Bet kai Hernán Lopez Echagüe, žymus argentiniečių žurnalistas, parašė knygą apie tai, kaip žandarai ir prefektūros pareigūnai patys organizavo kontrabandą, Iguazú miesto taryba jį paskelbė persona non grata.

Vietinė socialinė sistema atmeta bandymus įtraukti ją į visuotiniais įstatymais paremtą valstybės režimą. Ji šaiposi iš šiuolaikinės valstybės teorijų apie teritorinį suverenitetą ir įtvirtintą galios perimetrą. Forma­liai priklausantis trims skirtingoms šalims, Trilypis pasienis lieka erdve, kur socialinės normos turi vietinę reikšmę ir kur sienos ne tik kad ne­nutraukia intensyvių ekonominių bei kultūrinių mainų tarp savarankiškų šalių, bet netgi juos stiprina, kur­damos šešėlinį, į valstybes padalinto pasaulio nepripažįstamą, bet juo besinaudojantį socialinį darinį. Pasienio ruožai neišnyko, bet tapo nelegalūs – su visais iš to kylančiais privalumais ir problemomis.

Straipsnis parengtas remiantis 2010-2011 m. Trilypiame pasienyje atlikto socialinės antropologijos disertacijos lauko tyrimo metu surinkta medžiaga.

Ieva Jusionytė

Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės.

Griaustinio Drakono karalystė – taip Butano žmonės valsty­bine dzongkha kalba vadina savo gimtają šalį. Apie šį kraštą, visiškoje izoliacijoje nuo pasaulio gyvenusį iki pat 1960 metų, žinota nedaug. Tačiau dabar paslaptingasis Butanas pamažu atsiveria ir bando padaryti, rodos, neįmanoma – peršokti iš Viduramžių tiesiai į dvidešimt pirmąjį amžių.

Paskutinysis Shangri-La Žemėje

Butanas, daugelio jį aplankiusiųjų lūpomis vadinamas tobula šalimi, „paskutiniuoju Shangri-La Žemėje“, vakariečių dėmesį patraukė neseniai. Tai nutiko tuomet, kai legenda apie Shangri-La – harmoningu ryšiu tarp visų gyvų būtybių paremtą slėnį kažkur Himalajų kalnuose – buvo paskel­bta James Hilton knygoje „Lost Ho­rizon“. 1933 metais, vos tik išleidus knygą, paremtą autoriaus kelionės po Himalajus įspūdžiais, į aukščiausius pasaulio kalnus pasipylė ekspedicijų virtinės. Žemiškojo Shangri-La slėnio ieškojimas tapo užsiėmimu fanatiškai entuziastingų vakariečių, šventai tikinčių, kad J. Hilton nemelavo.

Skirtingi keliautojai Shangri-La epitetą bandė prilipdyti skirtingoms vietovėms, tačiau nei vienai jis taip ne­tiko kaip Butanui.

Keliautojams ši šalis atrodė mistinė vieta žemėje, kur gamta ir tikėjimas iškyla kaip du visa lemiantys veiksniai, transformuojantys karalystę į galimą žemiškos harmonijos lopšį, visiškai nežinomą vakariečiams.

Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės. Geografiškai išsidesčiusi paribyje tarp „pasaulio stogu“ vadinamų Himalajų kalnų viršūnių, o geopolitiškai – tarp dviejų pasaulinių galybių, Indijos ir Ki­nijos, ši maža valstybė sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir sukurti unikalią kultūrą, kuri ir buvo jos ilgalaikio gyvavimo pagrindas. Geografiškai ir politiškai izoliuotoje šalyje iki pat 1960 metų nebuvo kelių, elektros, motorinių transporto priemonių, telefonų, pašto paslaugų, o televizija buvo uždrausta iki pat 1999 metų (tais pačiais metais šalyje atsirado ir internetas).

Karalius, kuris atsisako privilegijų pats

Net ir šiandien Butano karalystės kraštovaizdis kelia pamirštos šalies įvaizdį: rūko apsuptos senovinės šventyklos, stovinčios ant šimtus metrų žemyn stačiai smengančių uolų atbrailų, gyventojų garbinamos šventos kalnų viršūnės, niekada nejutusios žmogaus kojos slėgimo, žemumose vešinčios pirmykštės džiunglės. O kažkur – ir kukli medinė pilaitė, ap­gyvendinta inovatyvaus, vos 28 metus turinčio karaliaus, Oksforde įgijusio aukštąjį išsilavinimą.

Gyventojų mylimas V-asis Wang­chuck dinastijos karalius Jigme Khesar Namgyel Wangchuck karūną 2008 metais perėmė iš savo tėvo. Būtent Jigme Singye Wangchuck, IV-asis Wangchuck dinastijos kara­lius, nusprendė, jog šaliai gana atsiribojimo nuo pasaulio politikos ir pradėjo svarbias šaliai reformas, pradedant šalies infrastruktūros plėtra (įskaitant pirmųjų kelių tiesimą), baigiant švietimo bei sveikatos ap­saugos sistemos pokyčiais.

IV-asis Wangchuck dinastijos karalius inicijavo ir valstybės politinės sistemos pertvarką – perėjimą nuo absoliutinės prie demokratinės konstitucinės monarchijos, įgyvendintą 2008 metais, jau valdant sūnui.

Visi politiniai pokyčiai Butane vyksta paties karaliaus valia, nesant jokio spaudimo iš visuomenės. Priešingai, šalies gyventojai stebisi, kodėl ta demokratija jiems apskritai reikalinga, jeigu jie turi tokį atsidavusį, tautos gerovės labui dirbantį karalių.

Svarbiausias politikos tikslas – piliečių laimė

Įdomiausias Butano politikos aspektas yra „bendros nacionalinės laimės indekso“ terminas, sukurtas IV-ojo Wangchuck dinastijos karaliaus dar 1972 metais, siekiant sukurti ir vystyti tokią ekonomiką, kuri tarnautų budiz­mo dvasinėmis vertybėmis paremtai šalies kultūrai bei derėtų su unikalia šalies gamta. Taip Butanas siuntė svarbią žinią, gerokai išsiskiriančią globalizacijos amžiuje gyvenančio materialistinio pasaulio kontekste. Mintis, kad „bendros nacionalinės laimės indeksas“ yra svarbesnis nei „bendras nacionalinis vidaus produktas“, sulaukė atgarsio ir už šalies ribų.

Nuo 2007 metų skirtingose pas­aulio vietose kasmet vyksta „bendros nacionalinės laimės“ tyrimams skir­tos konferencijos, siekiančios plėtoti šią Butane gimusią idėją. Pastaro­ji paremta prielaida, kad „gerovės apskaičiavimas“ turėtų svarstyti ne tik ekonominio vystymosi atnešamą naudą, bet ir tokius aspektus kaip aplinkos apsauga, kultūros apsau­ga ir vystymas, geras valdymas bei žmonių gyvenimo kokybė. Teigiama, kad kiekviena visuomenė turėtų mokėti suderinti materialinį vystymąsi su psichologiniais, kultūriniais ir dvasiniais aspektais, išliekant harmonijoje su gamta. Šiuo metu, pasak „bendros nacionalinės laimės indekso“, butaniečiai yra laimingiausia tauta Azi­joje bei viena laimingiausių pasaulyje.

 …pavogta Shangri-La?

Harmoningam Butano siekiui kurti žemiškąjį Shangri-La priešinga atrodo Kinijos vyriausybės politika. Kinija 2001 metais priėmė sprendimą vieną pietinę šalies Junano provincijos apygardą pervadinti iš Zhongdian į Shangri-La. Sprendimas paremtas gry­nai politiniais ir ekonominiais sumeti­mais, siekiant pritraukti kuo daugiau turistų, verslo investicijų bei vykdant ekspansionistinę tolimųjų regionų „vystymo ir įsisavinimo“ politiką. Investicijos „į plėtrą“ čia matomos akivaizdžiai: per vieną gražiausių buvu­sio Zhongdian regiono vietų tiesiamas „valstybinės svarbos“ greitkelis į Tibeto sostinę Lhasą, statant hidroelektrines tvenkiamos upės, kyla šiuolaikiniai miestai. Čia dvelkia ne Shangri-La krašto pavadinimo suponuojama har­monija, o materializmu ir didėjančiu išmetamųjų dujų kiekiu.

Butanas, kurį tegalima pasiekti lėktuvu, per kalnus iš Tibeto arba maliarinių uodų kupinomis džiunglėmis iš Indijos, gamtosaugos klausimuose išlieka atsparus pagundoms. Nors užsienio lankytojų kasmet daugėja, tačiau jų srautą reguliuoja valstybės nustatytas kasdienis 240 dolerių mokestis, įvestas pasimokius iš Nepalo, kurį trypia minios keliautojų su kuprinėmis, pavyzdžio. Galima viltis, kad ir toliau vykdydamas saikingą ir protingą modernizaciją, Butanas išties padarys neįmanomą Wangchuck di­nastijos šuolį tiesiai iš viduramžiško paribio krašto į naujuosius modernius laikus, kartu neprarasdamas savojo tapatumo ir teisės vadintis žemiškuoju Shangri-La.

Vytas Neviera

Kol kas Vilnius labiau atrodo ne paribio, bet tiesiog netoli sunkiai pereinamo pasienio esantis miestas. M. Sajekaitės nuotrauka

Vilnius galėtų būti beveik „vadovėlinis“ paribio miesto pavyzdys. Jis ne tik yra netoli kitos valstybės, bet jis yra netoli kitokios valstybės – šiame pasienyje susiduria slavų ir baltų kalba, katalikiška ir stačiatikiška kultūra, jau nekalbant apie skirtingas politines sistemas. O paribys – tai maišymasis, susimaišymas, kažko perėmimas vienam iš kito, perdavimas per sieną. Vilnius jau ne vieną šimtą metų stovi ant šios ribos ir daugiakultūriškumas yra tapęs Vilniaus tapatybės dalimi. Vilnius buvo paribio, kultūrų persimaišymo vieta, bet ar toks yra dabar? Pažvelkime į tai, kaip viena ir kita pusė naudojasi paribio situacija.

Vilniaus „eksportas“ į Baltarusiją

Prisipažinkime, kiek iš mūsų iki tol, kol nepasidėjo aktyvios diskusijos apie tai, kaip blogai būtų turėti Baltarusijos atominę elektrinę šalia Vilniaus, bent kartais susimąstydavome, kad Vilnius yra visai šalia Baltarusijos?

Įdomu, kiek vilniečių yra buvę Baltarusijoje? Tai vos 33,99 kilometrai nuo Vilniaus. Važiuojant geru plačiu A3 keliu mašina užtruktumėte apie pusvalandį. Taip pat kelis kartus per dieną važiuoja autobusas ir traukinys.

Bet matyt važiuojate tik tokiu atveju, jei priklausote vienam iš trijų žmonių tipų: a) esate verslininkas, „nes ten aišku, su kuo reikia kalbėti apie reikalus“; b) esate entuziastas, norintis pažiūrėti, „kaip atrodo sustojęs laikas?“, „ar jie ten tikrai metro stotelėse vis dar laiko Lenino galvas?“; c) esate roman­tikas, „nes čia gi mūsų žemės, čia gi mūsų pilys“.

Bet dauguma tikriausiai nevažiuoja. Kodėl? Nes reikia vizos. O ką iš Vil­niaus eksportuoja tie, kurie važiuoja? Litus (verslininkai), litus (entuziastai, nes vis tiek nusiperka kailinę kepurę arba sustoja pavalgyt burokėlių sriu­bos bevažiuodami į kaimą nusifoto­grafuot prie traktoriaus ar kombai­no), ir litus (romantikai, nes tikriausiai važiuoja vasarą, todėl reikia nusipirkti ledų ir „Buratino“). Norėtųsi galvoti, kad šie žmonės turi galimybių „ekspor­tuoti“ kitokią verslo kultūrą, požiūrį į istoriją ir į dabartį, bet kiek turi tokių galimybių įvertinti sunku. Ar ten įmanoma nežaisti pagal baltarusiškas taisykles, tikriausiai gali pasakyti tik „a“ grupės atstovai. Taip pat sunku pasakyti, kiek ir apie ką su vietiniais bendrauja „b“ ir „c“ grupės.

Baltarusiai atvyksta į Vilnių

Kadangi paribio mieste maišymasis, „užribio“ savybių perėmimas yra abipu­sis procesas, pažvelkime, kokie ženklai mums Vilniuje rodo, kad Baltarusija labai netoli. Paieškos rezultatai gana kuklūs. Mieste yra kelio ženklų su nuoroda į Minską ir Lydą, bet nevairuojantys turbūt juos retai pastebi. Be to, lygiai taip pat Vilniuje yra ženklų su Rygos ar Varšuvos kryptimis, o šie miestai tikrai nėra paribyje su Vilniumi. Taigi kelio ženklas – dar ne ro­diklis. Gal kiek ryškesnis Baltarusijos artumo požymis – Vilniaus autobusų stotyje atsiradęs stendas su nuorodo­mis, kaip nuvykti į „Akropolį“. Stendas rusų ir anglų kalbomis, bet viešojoje erdvėje teigiama, kad stendo tikslinė auditorija yra baltarusiai.

Tiesa, Vilniuje įsikūręs baltarusiams skirtas Europos humanitarinis univer­sitetas – o tai jau tikrai nemažas pasie­kimas paribio miestui. Baltarusiams jis patogus dėl nedidelio atstumo, o mies­tui tai yra galimybė šioje sienos pusėje puoselėjamas idėjas perduoti patiems imliausiems iš už sienos.

Gana dažnas paribio vietovės požymis yra kalbos susimaišymas ar bent jau gebėjimas susikalbėti su už sienos esančiais gyventojais.

Ar mes mokame baltarusių kalbą? Tikriausiai, kad ne. Visgi gyvenimas paribio zonoje verčia kažką perimti iš kaimyno, prie jo taikytis, jį pažinti, nesvarbu, tu mėgsti jį ar nemėgsti, bijai ar myli. Analogiškai kaip ir Vilniaus „ekspansijos“ į Baltarusiją atveju, taip ir baltarusiai daugiausiai „importuoja“ savo pinigus. Galbūt vis daugiau „Ak­ropolio“ pardavėjų moka rusiškai, ir daugiau kavinių išspausdina meniu rusų kalba, bet vėlgi neaišku, kiek tai yra tiesioginė Baltarusijos artumo įtaka.

Kodėl miestas?

Lietuva su Baltarusija turi ilgą, daugiau nei 600 km sieną, todėl ir paribio teritorija susidaro nemaža. Tačiau kodėl Vilniui kaip miestui tenka išskirtinė teisė, o gal pareiga būti paribio postu? Kodėl paribio miestas, o ne tarkim „paribio kaimas“ yra kažkas ypatingo dviejų kultūrų susidūrime? Būtent todėl, kad mies­tas – tai pagrindinis kultūros for­postas, kuriame perimti kažką naujo iš kitos kultūros yra, viena vertus, sudėtingiau ir, antra vertus, jeigu tai pavyksta, užtikrinčiau. Jeigu vien­ame kaime žmonės perima tam tikrus kaimynų vartojamus žodžius, o kitame kaime žmonės dažniau nuvažiuoja su dviračiu per sieną apsipirkti, tai ir tie nauji išmokti žodžiai, ir tas nusipirktas cukrus greičiausiai liks tame kaime. O kažką perimti į miestą, ypač į didesnį miestą, jau reiškia didesnį to reiškinio pripažinimą.

Mieste paprasčiausiai yra daugiau gyventojų, ir jie labai skirtingi, todėl naujovių iš už sienos perėmimas – dinamiškas procesas, egzistuoja didesnė idėjų konkurencija. Todėl jeigu kas nors įsitvirtina, vadinasi, tai jau atlaikė nelengvą „pritapimo testą“. Taip pat ir kažko perdavimas iš miesto už sienos teikia didesnes galimybes, kad tai, kas perduodama, taps įsigyvenusia miesto kultūros, o gal net valstybės, dalimi. Ypač kai tas miestas yra sostinė.

Ar grįšime prie daugiakultūriškumo?

Kol kas Vilnius labiau atrodo ne paribio, bet tiesiog netoli sunkiai pereinamo pasienio esantis miestas. Vilniaus daugiakultūriškumas, regis, yra dažniau knygose ir turistų giduose nei miesto kasdienybėje aptinkamas reiškinys, nors tai svarbi mito „kas yra Vilnius“ dalis. Europos humanitarinis universitetas teikia didžiausią viltį, kad gali vykti paribio maišymasis. Nes Vilniui norint vėl tapti tikru paribio miestu neužtenka mainytis pinigais – turi būti idėjų ir kultūros simbolių kaita bei skverbimasis į miesto gyvenimą.

Giedrė Balevičiūtė

Pamažu tampa aišku, kad jau nebe pavienės valstybės, o jų grupės arba regionai pradės vaidinti kertinį vaidmenį pasaulio politikoje. Santiago Salvador „Colour Hero

Šis Post Scriptum numeris yra skirtas diskusijai sienų, ribų ir skirčių tarptautiniuose santykiuose aptarimui ir diskusijai, ar šie barjerai, skiriantys tautas, valstybes, kultūras bei regionus, nyksta bėgant laikui ir vis labiau įsisiūbuojant globalizacijai, ar  vis dėlto išlieka tokie pat stiprūs kaip ir praeityje. Norėtųsi šią diskusiją pakreipti truputį kita linkme ir surasti vidurio kelią tarp šių dviejų požiūrių.

Intuityviai atrodo, kad ribų nykimo proponentai yra teisūs. Visas pasaulis, o ypač regionas, kuriame gyvename, per pastaruosius dvidešimt penkerius metus atrodytų pasikeitė neatpažįstamai. Išnyko pagrindinė to meto pasaulį dalijusi skirtis tarp Rytų ir Vakarų, tarp kapitalizmo ir komunizmo, o ją pakeitusi riba tarp ES ir NVS nebėra tokia ryški, kadangi ją ne tik žymiai paprasčiau kirsti paprastam žmogui (Lietuvos – Baltarusijos pasienio ruože gyvenantys asmenys tą sugeba padaryti kokius triskart per dieną), bet kartu ji jau nebeįkūnija radikaliai skirtingų ekonominių sistemų, filosofijų bei požiūrių į pasaulį. Be to, ši pusė gali pateikti nenuginčijamų argumentų, jog dabar yra žymiai lengviau ne tik keliauti, bet ir bendrauti su žmonėmis iš kitur, kadangi dabar visas pasaulis rengiasi panašiai, klauso panašios muzikos bei žiūri tuos pačius filmus, tad daugelio anksčiau pasaulį charakterizavusių ribų tiesiog nebeliko.

Tačiau kita diskusijos pusė taipogi gali pateikti stiprių argumentų, kad pasaulį dalijančios ribos ne tik niekur nedingo, bet dar labiau sustiprėjo. Visų pirma, ši pusė teigia, kad tiek islamiškasis pasaulis, tiek Rytų Azija, atrodo, nepasiduoda šiam reiškiniui – šie regionai ne tik išlaikė savo tradicijas, savitą pažiūrį į etiką bei valstybių valdymą, bet ir siekia pateikti savo vystymosi modelį kaip alternatyvą vakarietiškam. Islamiškasis terorizmas ir greitas Kinijos augimas bei jos vykdoma ekonominė ekspansija puikiai parodo, kad tokiam požiūriui yra nemažai pagrindo.

Taigi, abu šie požiūriai yra kažkiek teisūs. Tačiau, labiau įsigilinus tiek į vienos, tiek į kitos grupės argumentus, paaiškėja, kad nesutarimas tarp jų yra labai paviršinis, o jos abi aprašo tą patį reiškinį, tik žiūri į jį iš skirtingų pozicijų. Kai kurios ribos tikrai nyksta, tačiau šis procesas vyksta daugiausia vieno regiono ribose. Europos valstybės ir Amerika pamažu darosi vis panašesnės vienos į kitas ir  panašius procesus galima pamatyti kiekviename kontinente. Tuo pačiu metu ribos, skiriančios skirtingus regionus, vis labiau ryškėja ir aštrėja, kadangi būtent šios ribos išreiškia pagrindines ekonomines ir vertybines skirtis.

Surasti įrodymų tokiam požiūriui nėra sunku – statistika rodo, kad didesnė pusė visų prekių ir pinigų srautų sukasi regiono ribose, taigi vienam regionui priklausančios valstybės tampa vis labiau ekonomiškai susijusios, o ekonominiai ryšiai su už regiono ribų esančiomis valstybėmis yra žymiai silpnesni. Be to, tokio didelio masto tarpusavio priklausomybė regiono viduje kuria poreikį regiono valstybėms koordinuoti savo veiksmus ir, dažnu atveju, pasukti ekonominės integracijos keliu. Prasidėjusi ekonominė integracija atneša bent dalinę integraciją kitose srityse (tarkim sienų kirtimo palengvinimą), o tai dar labiau prisideda prie ribų nykimo regione ir skatina jo supanašėjimą.

Tokia į regiono vidų orientuota politika lemia tai, kad skirtys ir ribos regiono viduje nyksta, tačiau tuo pačiu metu atsiranda naujos ribos skiriančios vienus regionus nuo kitų. Ieškodamos principinių panašumų, kurie rištų regioną drauge, valstybės dažnai atsiriboja ir siekia save atitolinti nuo regionui nepriklausančių savo kaimynų. Trys Baltijos valstybės puikus to pavyzdys – nubrėžus Euro – Atlantinį užsienio politikos kursą, visose gyvenimo srityse imta išimtinai koncentruotis į aspektus, kurie daro mus europiečiais, ir stengiantis kuo greičiau atsikratyti visko, kas daro mus panašius į didžiąją kaimynę rytuose. Šis atvejis toli gražu ne vienintelis – regioninei integracijai pamažu įgaunat pagreitį Afrikoje, kontinento gyventojai pradėjo save priskirti anksčiau niekad neegzistavusioms „pietiečių“, „vakariečių“ ar „rytiečių“ kategorijoms, referuojančioms į pagrindinius Afrikoje veikiančius regioninius blokus SADC, ECOWAS ir COMESA. O Meksikai įstojus į NAFTA jos vadovai pradėjo į save referuoti kaip į Šiaurės, o ne Lotynų Amerikos šalį.

Kokios išvados? Visų pirma, po globalizacijos proponentų skelbiamu pasaulio supanašėjimu ir ribų nykimu dažnai slepiasi ne globalizacijos, o regionalizacijos pasekmės. Regionų valstybės tikrai darosi vis panašesnės viena į kitą ir tarp jų užsimezga vis glaudesni ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. Tačiau, ribų ir skirtumų nykimas tikrai nėra globalus ir universalus reiškinys – pasaulyje atsiranda naujų, anksčiau neegzistavusių skirčių, o kai kurios senosios dar labiau aštrėja. Be to, pamažu tampa aišku, kad jau nebe pavienės valstybės, o jų grupės arba regionai pradės vaidinti kertinį vaidmenį pasaulio politikoje.

Lukas Pukelis