Laurynas Komža, 2009

Taip sutapo, kad proginis Post Scriptum numeris, skirtas Instituto gimtadieniui, yra dvidešimtas. Džiaugiamės, kad tokia proga galime apsidairyti ir pažvelgti į save ir aplinkinius Post Scriptum akimis. Žinia, visi mes žvelgiam iš skirtingų kampų, šonų ir pusių: vieni nepripažįsta kiekybinių metodų, o kitiems filosofija yra paistalai; vieniems labiau prie širdies kairė, kitiems dešinė ir t. t. Visgi, norėdami turėti tikrą bendruomenę Insti­tute, turėtume ne tik užimti savo poziciją, bet ir išmokti įsiklausyti ir suprasti vienas kitą, kartais įtikinti, kartais – leisti būti įtikintiems. To trūksta. Atrodo, kad esame pabirę ir kunkuliuojame savo atskiruose pasauliuose – tiek studentai, tiek organizaci­jos, tiek dėstytojai. Dvidešimtmečio proga norėtume palinkėti ieškoti bendro tikslo, vizijos, koks turėtų būti Institutas, ką jis privalėtų duoti studentams ir ką – Lietu­vai. Tam, kad tai neliktų tik palinkėjimais, žengiame pirmąjį žingsnį ir dovanojame Jums šį Post Scriptum numerį. Tikimės, kad atrasite minčių, kurios kels norą diskutuoti tar­pusavyje. Jeigu norėtumėte atsakyti autoriams, TSPMI blogas visada priims Jūsų straipsnius. Nesutikite, klauskite, tikslinkite ir teiraukitės.

Šiame numeryje pirmiausia Jums siūlome susipažinti, kaip skirtingai į Institutą ir jo veiklą žvelgia trys direktoriai – teisininkas, istorikas ir ekonomistas. Antra, siūlome atsitraukti ir pažvelgti į TSPMI ne kaip į instituciją, bet kaip į pastatą: atrasti ne tik duris, langus, kolonas ar ornamentus, bet ir … kaimynus. Klausėme jų, koks jausmas gyventi, dirbti mūsų kaimynystėje. Ar sukeliame problemų, ar girdimės, ar esame atpažįstami?

Pasižvalgius siūlome sugrįžti prie knygų ir pažvelgti, ką Institutas yra nuveikęs šioje srityje. Nors knygų lentyna nėra visa užpildyta , tikimės, kad keliais veikalais pasigardžiuosite kartu su len­tynos autoriumi. Taip pat dalinamės visiškai nau­jos knygos apie Sąjūdį trumpa recenzija – tokiu būdu kviesdami domėtis vieni kitų atliktais dar­bais ir išsakyti mintis, kad neliktų jie nepastebėti ir neįvertinti bendruomenės viduje.

Taip pat daug minčių sukėlė tai, kad atlikus apklausą apie tai, kaip studentai mato TSPMI organizacijų veiklą, pastebėta tendencija, kad yra apskritai nesidomima ir nežinoma, kas jos yra ir ką veikia. Dar daugiau – organizacijos yra suprantamos kaip labai uždaros ir todėl kitiems nesuprantamos. Todėl visų organizacijų paprašėme nešabloniškai trumpai prisistaty­ti. Vartydami Post Scriptum numerį turite puikią galimybę sužinoti apie studentų atstovybės istoriją, giluminių studijų akademiją ir išgirsti Komiltonų dainą.

Dvidešimtmečiui skirtame numeryje bandoma atsakyti į klausimą, kokią įtaką išsilavinimas daro mūsų ideologiniam nuoseklumui. Atsakymą pateikia antrakur­siai, kurie, atlikę tyrimą Socialinių mokslų filosofijos kursui, viešai pristato Jums savo išvadas. Ir vis dėlto smagiausia, kad proginiame numeryje rasite daugiausiai alumnų straipsnių, kuriuose pateikiamos jų mintys ir studijas, apie dėstytojus ir apie pačius politikos mokslus. Beje, mums ir vėl parašė ištikimasis Post Scriptumo rašytojas studentas Zigmas, kuris šį kartą taria savo „Pagiriamąjį žodį poli­tologams“.Šis numeris – proginis, todėl jame rasite daug sveikinimo žodžių ir palinkėjimų. Prisidėdami, linkime į juos įsiklausyti!

Post Scriptum redakcija

Būdami neatsiejama Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir diplomatijos instituto dalimi švenčiate šios aukso raidėmis Lietuvos politologijos istorijoje įrašytos mokslo kalvės dvidešimtmetį. Toks, bet kuriai Lietuvos institucijai solidus amžius rodo, kad jau įžengėte į brandos kelią, susikūrėte tradicijas ir puikiai pasiruošėte įveikti pačius sudėtingiausius politikos mokslų iššūkius.

Iš tikrųjų, sveikinti jaunosios ir vyresniosios kartos poli­tologus, yra gana nepaprastas uždavinys, nes čia susiduriama su situacija, kai tyrimų objektas kreipiasi į patį tyrėją. Tačiau išskirtinė proga reikalauja peržengti įprastas skirtis ir kuo nuoširdžiausiai pasveikinti gausią TSPMI bendruomenę. Nėra jokių abejonių, kad politikos mokslai užima ypatingą vietą tarp kitų socialinių mokslų disciplinų. Būtent objekty­vumu ir kritišku vertinimu apsiginklavusiems politologams galime būti dėkingi už tai, kad iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančiuose politiniuose reiškiniuose atrandama tvarka, tam tikri dėsningumai bei šiuos politinius reiškinius varantys mech­anizmai. Kaip tik politiką tiriantiems ir žinių ištroškusiems mokslo žmonėms esame skolingi už galimybę nuodugniai įvertinti viešojo gyvenimo procesus, o gautas žinias pritaikyti priimant teisingus sprendimus bei kuriant bendrąjį gėrį. Todėl neišblėstantis entuziazmas, profesionalumas, kryptingas noras siekti aukščiausių standartų savo srityje politologui yra tie svarbiausi įrankiai, kuriais Jūs gebate geriausiai prisidėti prie rytojaus Lietuvos kūrimo darbų.

Perfrazuodamas Winstono Chruchillio žodžius, norėčiau priminti, kad patys didingiausi dalykai mūsų gyvenime kartu esti ir labai paprasti – tokie, kuriems išreikšti dažnai užtenka vieno žodžio: teisingumas, garbė, pareiga ir valia. Tikiu, kad šie paprasti, tačiau esminiai principai yra raktas į sėkmę kuriant, tiriant bei atrandant. Niekada nepraraskite žinių troškimo ir sveikos ambicijos – būkite geriausiais iš geriausiųjų.

Nuoširdžiai,

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius

Praėjus dvidešimčiai metų nuo TSPMI įkūrimo, kuo studentai gali pasidžiaugti? Pirmiausia, apsibrėžkime sąvokas. Ši frazė jau seniai peržengė instituto auditorijų ribas: sėdi kur kavinėje, bendrauji, tuoj įsiliepsnos diskusija, tik staiga girdi: „Pirma apsibrėžkime sąvokas!“. Kasdienėje kalboje pradedame vartoti studijų žodyną – iš pradžių juokais, o paskui jau darosi sunku atskirti, ar čia juokas, ar nesąmoningas įprotis. TSPMI įprotis?

Kaip bebūtų keista, daug žmonių nesu­pranta, ką turime omenyje, sakydami „TSPMI“. Išaiškinimą tenka pradėti nuo pilno pavadinimo. Tačiau mums patiems šis trumpinys reiškia daug daugiau – tai koduotė,simbolis, prie kurio esame nebeatšaukiamai įpratę, kurio prasmę esame susikūrę per asmeninį santykį. Po šiuo kodu slypi daug turinio, retai nagrinėjamo, tačiau intuityviai suvokiamo – kai tik kas nors ištaria „TSPMI“, iškart iškyla koks nors vaizdi­nys. Kodas TSPMI kiekvienam studijuojančiam institute ar jį jau baigusiam, reiškia tiek visiems bendrų, tiek asmeninių patirčių ir įspūdžių.

Kokie tie įspūdžiai? Pradžia – fux‘ų stovykla, kai atsiduri tarp šimto nepažįstamų žmonių ir pradedi susibičiuliavimo ritualą. Klausydamasis rugsėjo 1 – osios sveikinimo kalbų ir dairydamasis po 402 auditoriją galvoji: „Štai prasideda naujas gyvenimas“. Per pirmąjį filosofijos seminarą sužinai, kad viskas, ko moko mokykloje, yra niekai ir gali juos pamiršti. Ne­gali nustoti kalbėjęs apie rašto darbus. Kiekvienas naujas semestras reiškia naują pradžią, kai sau pasakai: „Šį semestrą tikrai mokysiuos nuosekliai“. Kiekviena sesija prabudina savigraužą, kai supranti, kad visgi reikėjo mokytis… Kursas po kurso vis labiau pripranti prie Instituto. TSPMI mažumas lemia tai, kad visus pažįsti bent jau iš matymo. Dar daugiau, daugelio neatskiriama gyvenimo dalis tampa studentų organizacijos. Jau 10 metų Institute veikia RePublica, o dėl amžinos narystės principo, korporantams rūpi ir visuomet rūpės, kuo Institutas gyvena, ko siekia. Todėl esame pasiryžę ir toliau veikti Instituto labui. Šiandien dovanojame Post Scriptum apie TSPMI, jo žmones, istoriją ir dabartines realijas visiems – administracijai, dėstytojams, darbuoto­jams, studentams ir kitiems. Prisiminkime, kas buvo, apžvelkime, kas vyksta dabar, ir drąsiai svarstykime apie ateitį.

Corp! RePublica pirmininkė Ieva Masytė

Mieli Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bendruomenės nariai, nuoširdžiai sveikinu Jus su Jūsų instituto 20 metų sukaktimi.

Politika – tai reiškinys, kuris liečia kiekvieną žmogų. Neįmanoma įsivaizduoti valstybės be politikos, o be tarptautinių santykių neįsivaizduojamas modernus pasaulis. Malonu žinoti, kad jau du dešimtmečius Jūsų akade­minis padalinys ruošia aukštos kvalifikacijos šių sričių specialistus.

Nėra paslaptis, kad VU TSPMI yra vienas iš pačių populiariausių Vilniaus universiteto padalinių tarp stojančiųjų.

Linkiu institutui ir jo bendruomenei gražios 20 metų sukakties šventės ir daug prasmingų ir visai mūsų valstybei naudingų darbų trečiajame Jūsų instituto gyvavimo dešimtmetyje.

Vilniaus universiteto rektorius Prof. Benediktas Juodka

Susistabdykite bet kurį TSPMI studentą ar absolventą ir paklauskite, ar Institutas – tobula studijų įstaiga. Išgirsite ne vieną ir ne dvi pastabas, kas nepriimtina, ką reikėtų keisti. Tačiau galiausiai didžioji dalis taip pat vienu balsu pasakys: Institutas – turbūt geriausia vieta Lietuvoje siekti aukštojo išsilavinimo. Ir tai yra didžiausias pirmųjų dviejų dešimtmečių įvertinimas.

20 metų – tiek, kiek vidutiniam antrakursiui, kuriam viskas tik prasideda. Kartais jis dar ieško savęs, nebūtinai viską daro tobulai, bet, svarbiausia, labai, labai stengiasi.

Pradžia buvo puiki, Alma Mater. Linkime nenustoti augti.

VU Studentų atstovybė TSPMI

Dvidešimto gimtadienio proga TSPMI ir tspmiečiams linki apsibrėžti patiems sau, kas esame ir kas norime būti universiteto, Lietuvos, pasaulio kontekste. Ir tegul tas apsibrėžimo procesas būna nenutrūkstanti, nenuilstanti skirtingų idėjų, žmonių ir norų bendro vardiklio paieška. Linki išlikti to­kiam mažam Institutui, kuriame gali žmonės ne vien prasilenkti vieni su kitais, bet būti šalia vieni kitų, jaustis esant kartu su kitais. Ir dar išlaikyt savyje įvairiais pavidalais pasireiškiančią romantizmo gyslelę.

TSPMI Studentų mokslinė draugija

Pradžia: Kokiu tikslu ir kaip buvo įkurtas TSPMI?

Kūris: Jo „startinis“ pavadinimas buvo Tarptautinių santykių institu­tas, be „politikos mokslų“. Manyta, kad čia bus rengiami diplomatai, bet aiškios vizijos iki įsteigimo nebuvo. Po įsteigimo iškilmių buvo pasakyta: dabar darykite kažką. Tai ir darėme – trijų žmonių direktorių taryba: sociologė Rasa Ališauskienė, Aleksandras Do­bryninas, dabar Filosofijos fakulteto profesorius, ir aš. Darbuotojų – nė vieno. Pradėjome nuo dviejų metų tarptautinių santykių programos, skir­tos turintiems arba tuoj įgysiantiems aukštąjį išsilavinimą. Išleidome dvi laidas. Kai kurie baigusieji jau am­basadoriai, bet į diplomatiją, kaip ir reikėjo tikėtis, ne visi pasuko. Ir gerai: vienas dabar Institutui vadovauja. (Juokiasi.) Vėliau rektorius paliko vieną direktorių – mane, o Instituto pavadinime įrašė „politikos mokslus“, nes jau buvo subrendusi mintis, jog tarptautinių santykių studijoms reikia pagrindo – politikos mokslų studijų. Jų Lietuvoje dar iš esmės nebuvo. Pasikviečiau pavaduotoju Gediminą Vitkų. 1993 m. pradėjome pirmąją politikos mokslų studijų programą. Velniškai įdomus darbas – kurti naują profesiją! Be tikėjimo ir užsidegimo nieko nepadarytum! Viskas nuo nulio: sukurti priėmimo tvarką ir studijų modelį, suvokti, ką dėstyti, ir rasti, kas dėstys, ieškoti, iš ko pa­simokyti, sužinoti, ko reikia paklausti tų, iš ko nori pasimokyti, ieškoti studijų šaltinių, mokytis pačiupinėti kompiuterį (jie tik tada ėmė atsirasti)! O sąlygos itin skurdžios: vienas kambariukas Baltupiuose (kol filosofų dekanas atostogavo, užėmėme dar du, iš kurių kaip tik išsikraustė čia anksčiau buvusios įstaigos likvidacinė komisija), porą stalų, kelios kėdės, telefonas, iš kažkur nukniauktos žirklės ir skylamušis (tik popieriaus niekas nedavė, reikėjo „susikombinuoti“) – viskas. Finansavimo – jokio. Išgelbėjo VLIK’o parama ir TEMPUS projektai. Bet metai po metų stiprėjome: ne tik (su)kūrėme profesiją, bet ir išugdėme pirmuosius profesionalus – savus, ne kokius carpetbaggers, kurių nemažai sukosi aplink.

Ar pasikeitė atmosfera, persikėlus į Vokiečių gatvėje esančias patalpas?

Lopata: Kiekvienas, kuris nori gyventi savo gyvenimą, turi turėti savo stogą – stogą, gerąja to žodžio prasme. Iš tikrųjų buvo sunku strategiškai mąstyti apie Instituto likimą, neturint galvoje tam tikros autonomijos, o ta au­tonomija buvo susieta su tuo, kad iš tikrųjų reikia savos pastogės – šiuolaikiškos pastogės, kurioje būtų sudarytos sąlygos, normalios buitinės sąlygos – kaip namuose. Kaip gyvena šeima: po vienu stogu malasi, sprendžia problemas, džiaugiasi pasiekimais. Buvome našlaitėliai, pradėję tvirtintis, man atrodė visiškai natūralu, pradėjome ieškoti pastogės, ilgai nesisekė. Taip atsitiko, kad pavyko man tą pastogę užsitikrinti, pavyko rasti jai finansavimą. Man atrodė elementariai: jei nebūtume radę pastogės, mes nebūtume pradėję politologijos kaip mokslo, nes atėjo tam tikras etapas, kai jau visos pajėgos suburtos, moksle jau yra proveržiai, bet niekas toliau nebūtų vystęsis jei nebūtų stogo – elementari sąlyga. Smagiausia buvo tai, kad niekas netikėjo, kai aš parodžiau, kad štai mūsų pastatas ir kad po pusantrų metų mes į jį įsikraustysime. Visi sakė: nesąmonė! Man buvo smagu žiūrėti į jų veidus, kai jie čia pradėjo vaikščioti, žiūrėti, kaip čia viskas atrodė – smagu matyti nustebusius žmones.

Mane maloniai nustebino santykis su pastatu. Vis tiek eina srautai, kaip sako – natūralu, kai pastatu naudojamasi kaip instrumentu. Paeini, brūkšteli per sienas su portfeliuku, dar kažkas daro tą patį. Buvo nerealu, kai po metų viskas praktiškai atrodė taip, tarsi mes ką tik būtumėme čia įsikėlę. Sunku buvo patikėti – dėstytojai turi kabinetus. Tuo metu būtumėte prasiėję per visą Universitetą: katedros buvo, bet žmonėms darbo vietos, kur būtų galima dirbti, – ne. Kitaip tariant, tas žmogiškas požiūris į tuos, kurie čia yra ir bus, ir atvirkščiai – jų supratimas, kad visa tai daroma žmogiškumo vardan, visų mūsų labui. Stebino, kad tas supratimas tikrai buvo, sakyčiau, net 99 procentais!

Kaip atsimenate Institutą būnant jo studentu ir kaip vertinate Instituto kaitą?

Vilpišauskas: Tiesą sakant, įkūrimo nepamenu, pamenu tik įkūrimo paminėjimus. Kuriant TSPMI pats dar buvau VU Ekonomikos fakulteto studentas ir tuo metu aktyviai daly­vavau kuriant studentiškas ekonomistų organizacijas (AISEC), užmezgant ryšius su kitų šalių, pirmiausia, Balti­jos ir Šiaurės šalių studentais. Bet kai pradėjo veikti TSPMI, labai greitai susidomėjau studijomis jame ir įstojau jau antrais Instituto veikimo metais. Stojau į ekonomikos studijas, nors iš tikrųjų ekonomikos išmokau vėliau – jau studijuo­damas Vakarų uni­versitetuose bei dirb­damas konkrečius analitinius darbus. Tačiau turbūt dėl įsitikinimo, jog eko­nomikos negalima izoliuoti nuo platesnių žmogiškų santykių, domėjausi ir kitais socialiniais mokslais ir turbūt dėl to atėjau ir į TSPMI. […] Studijuojant sunkumų nesimatė, išskyrus nebent patalpų trūkumą, kol Institutas dar veikė Baltupiuose. Ypač tai jautėsi pradėjus dėstyti, kai reikėdavo gana anksti ryte vykti skaityti paskaitų. Manau, jog tinkamos infrastruktūros paieškos užėmė daug pirmųjų Instituto vadovų dėmesio ir laiko. Kita vertus, kai esi jaunas dėstytojas, išnaudojantis galimybes dalyvauti Vakarų aukštųjų mokyklų programose ir tyrimų projek­tuose, tie infrastruktūriniai apribojimairūpi. Kaip tik tada organizuotas In­stituto bendruomenės Kalėdų šventes prisimenu kaip labai jaukias…

Institutas jau perėjo kelis gyvavimo etapus – nuo įsikūrimo rūpesčių ir programų pagrindų sukūrimo iki tinkamos infrastruktūros parengimo ir studijų programų ir tyrimų kon­solidacijos. Šie dalykai ir artimiausiais metais turėtų būti prioritetas. Žinoma, kiekviename etape būta ir finansinių iššūkių, ypač santykyje su lėšų per­skirstymu visame VU. Šie iššūkiai išlieka. Bet pirmiausia, žinoma, turime matyti studentų ir dėstytojų poreikius bei siekti juos kuo geriau suderinti.

Būklė: kokia politikos mokslų ir Instituto įtaka politikai ir visuomenei?

Kūris: Daug Instituto žmonių matomi viešojoje erdvėje: komen­tuoja, aiškina. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie tam tikrą įtaką. Bet viešoji erdvė šiandien yra „subulvarėjusi“, orientuojasi beveik vien į skandalų kėlimą, paviršutinišką bei angažuotą jų nušvietimą ir tolesnį eksploatavimą iki naujų skandalų, o politika, deja, yra linkusi atsiriboti nuo argumentų ir racionalių sprendimų paieškų. Net protingiausi svarstymai negali padaryti įtakos, jei tie, kam tą įtaką reikia padaryti, nenori arba nesugeba išgirsti ir suprasti. Gal dėl to politologai neina į politiką: juk profesionalūs plaukikai taip pat neina paplaukioti į pelkę. Politikos mokslai svarbūs visuomenei ir valstybei, bet jų reikšmės adekvačiai nesuvokia ir ją devalvuoja net žiniasklaida, kurioje dažnas kokios nors dienos aktualijų ko­mentuotojas ar būsimų rinkimų baigties spėliotojas pristatomas kaip politologas (nors politikos mokslų nė neuostė!). Skirkime plepėjimą apie politiką nuo politikos analizės. Politologas, žinoma, turi savas vertybines preferencijas, bet – ir sisteminį požiūrį į politikos proce­sus. Jis turi sugebėti teikti pirmenybę argumentams prieš interesus ir skirti nacionalinį interesą nuo partikuliaraus. Deja, mūsų politikoje nacionalinio in­tereso beveik nematyti, jį vis kas nors užgožia arba simuliuoja.Lopata: TSPMI – tai politikos patarėjas, žaidėjas, subjektas, politinis veiksnys. Dėl to Instituto įtaka ne­gali būti vienareikšmiškai apibūdinta. Sunku pasakyti, ką iš tikrųjų jaučia ir kaip jį mato visuomenė. Dar daugiau, jei nuoširdžiai: aš neatsakyčiau, kas yra politologija (politikos mokslas/moks­lai). Akivaizdu, kad grynojo politikos mokslo nėra, todėl turbūt politologija yra toks darinys, kuris bando susin­tetinti tą problemėlę. Jei pastebite, kiekvienais metais būna diskusijų, pranešimų, pasvarstymų šia tema. Kitaip tariant, įdomus mokslas ir tiek, bet, kita vertus, man atrodo, vienin­telis jis toks, kuris gali tiek duoti… Po jo stogu gali sutalpinti labai normalų universitetinį išsilavinimą: nuo hu­manitaristikos, socialinių mokslų iki technokratijų. Pavyzdžiui, aš nesu tikras, ar teisinga, kad politologija yra priskiriama socialiniams mokslams. Aš manau, kad tai – humanitarizmas. Tai ginčų objektas. Ir manau, tai kelia ginčus, o tai reiškia tam tikrą probleminį jo apibrėžimo pobūdį, kuris kelia keblumų, bet, kita vertus, atveria masę galimybių.

Vilpišauskas: Jis svarbus pirmiausia bendro visuomenės išprusimo prasme, gebėjimo atsirink­ti, ką sako politikai ar kiti autoritetai, ir tai įvertinti, nes politiniai žmonių pa­sirinkimai juk lemia gana daug mūsų gyvenime. Tad ir mūsų bendruomenės tikslas yra prisidėti prie diskusijų, analizės, viešų svarstymų svar­biais politiniais klausimais, remiantis analize ir tyrimais, o ne tik nuomonėmis – tai ir skiria mokslininkus nuo apžvalgininkų. Kartu baigę politikos mokslus galėtų būti ne tik analizuojantys politiką ir politinius sprendimus, bet ir patys politikos veikėjai. Kol kas aktyvių politikų tarp mūsų Instituto alumnų nėra daug, bet jų daugėja ir, tiki­uosi, daugės.

Perspektyvos: Kaip įsivaizduojate Instituto ateitį?

Kūris: Institutas – Vil­niaus universiteto dalis, todėl jo ateitis neatsiejama nuo viso universiteto ateities. Kita vertus, Institutas ir pats negali neturėti viltingos ateities, kol yra bendruomenė, kuri tą ateitį kuria, – studentai, kurie mato šios profesijos prasmę, ir dėstytojai bei mokslininkai, kurie tą profesiją plėtoja. Kai kurie absolventai savo darbą sies su Institutu, eis „daryti mokslo“. Bet kad ir ką dirbtų mūsų absolventai, svarbiausia, kad jie gebėtų už vienadienių politinių (reikėtų sakyti „tarsipolitinių“) sprendimų ma­tyti valstybės raidos kryptį. To labiau­siai trūksta Lietuvos politikai (tiksliau, „tarsipolitikai“). Tai apgailėtina, bet tai – faktas. Nuo pat Instituto įkūrimo turėjau viltį, kad mūsų absolven­tai anksčiau ar vėliau turės progų pritaikyti čia ugdomus gebėjimus susikalbėti argumentų kalba, išgirsti kontrargumentus ir priimti racionalius sprendimus. Tai būtų naudinga ne tik jiems ir Institutui, bet ir visai Lietuvos valstybei. Bet tam reikia, kad jie eitų ir į politiką (konkretus partiškumas nesvarbu, jei mokama susikalbėti): kol jų ten nėra, tas vietas užima patys matote kas. Juk Institutas buvo kurtas tam, kad rengtų žmones, gebančius atpažinti, įvardyti, užtikrinti ir apginti viešąjį interesą – valstybininkus pačia pozityviausia šio žodžio prasme – ne ta, kurią šiam žodžiui prisiuvo prie politikos prisisiurbę antivalstybininkai. Ta viltis dar nėra visai numirusi.

Lopata: Ką galima padaryti per 20 metų? Galima iš principo įgyti savąjį aš, apsibrėžti, nubrėžti kryptis, kur link judame, galėtume reaguoti į aplinką pagal savo supratimą. Politikos mokslo pagrindų dalykai – filosofija, ekonomika, istorija – užtikrina baka­lauro sėkmę, užtikrina išsilavinimą, jie turi būti dėstomi itin aukštame lygyje. Be to, Rytų niša yra mūsų niša, aš neabejoju, kad mes tai pradėjome statyti, kad turime visas kvalifikacijas mokyti Rytus ir Vakarus, o toliau – tarptautinės konjunktūros dalykai, turi žaisti pagal madas, turėti sugebėjimą žaisti. Turi ugdyti savus kadrus, kurie galėtų dėstyti naujausias disciplinas, ir turėti finansinius resur­sus pritraukti geriausius pasaulio specialistus čia, kad pamokytų kaip reikia daryti tyrimus. Fundamentalūs dalykai, bet jų lengvai neišspręsi. [Kalbant apie dėstytojus – red. pastaba] – turi būti pusiausvyra tiek kvalifikacijos prasme, tiek ir dėstytojų amžiaus, jų kompetencijos prasme. Tai reiškia, jog turi laviruoti nebijodamas klaidų. Kartais jaunimas, jo karštakošiškumas daro klaidas, bet, kita vertus, jis užveda studen­tus, taigi – turi rasti pusiausvyrą ir su sausu, kietu, išskirtiniu profesionalumu. Dėstytojai turi būti ir bendraminčiai, ir kitaminčiai – jų balansą svarbu surasti. Šis balansas padeda studentams surasti savus interesus. Ekspertinę funkciją TSPMI normaliai vykdo, pedagoginę bakalauro lygyje šimtu procentu, o magistro programose, mano galva, visoje Lietuvoje yra problemų su šiais dalykais. Priklausomybė nuo išorės vis dar išlieka didžiausia. Gal tai ir yra gyvenimo šiuolaikinėje valstybėje problema, kai reforma daroma dėl vėlesnių reformų… Kaip tokioje aplinkoje žaisti? Gali būti, kad kiekvieną dieną keičiasi tam tikros taisyklės. Didele dalimi TSPMI liki­mas priklauso nuo bendros aukštojo mokslo situacijos Lietuvoje… Antra, kaip ieškot kompensacinių mechanizmų neigiamai Institutą veikiantiems aukštojo mokslo reformos proc­esams? Jeigu atsakysime į visus šiuos dalykus, tuomet ir perspe­ktyvos bus geros.

Vilpišauskas: Sakyčiau, jog per visą gyvavimo laikotarpį Institutas sukūrė geros kokybės studijų programas, subūrė gerą dėstytojų bendruomenę. Tai yra visų Instituto darbuotojų ir administracijų indėlis. Galima ir reikia toliau ieškoti kelių, kaip geriau integruoti studijas ir mokslinius tyrimus, naudoti įvairesnius studijų metodus, plėtoti tarptautinius tyrimų tinklus, tačiau manau, kad Baltijos šalyse mes esame stiprūs ir turime gerą pagrindą tolesniam stiprėjimui. Pagrindinis iššūkis – kaip toliau išlaikyti ir stiprinti studijų kokybę ir tuo pačiu turėti gerus finansinius pamatus bei motyvuoti darbuotojus nuosekliai užsiimti tuo, kuo Institu­tas ir turi užsiimti, – studi­jomis ir tyrimais.

Santykyje su tarptautine erdve galima ir konkurencija, ir bendradar­biavimas. Bendradarbiavimas, beje, yra viena iš konkurencijos formų. Kaip minėjau, dalyvavimo tarptautiniuose tinkluose plėtra galėtų būti vi­ena iš mūsų veiklos krypčių, išnaudojant mūsų stipriąsias puses, pirmiausia – mūsų regiono žinias, tačiau toli gražu tuo neapsiribojant, nes, mano manymu, turime ir turėsime ką pasiūlyti mūsų studentams ir daugeliu atžvilgiu tai bus geriau nei studijos daugelio Vakarų Europos šalių vidutinio lygio universitetuose. Be to, gerai kad yra konkurentų, nes tai irgi nuolat primena, jog nereikia manyti, kad tapę lyderiais, tokie išliksime neribotą laiką.

Kūris: Mūsų pirmieji studentai buvo labai žingeidūs, drąsūs, ieškantys naujovių – kažko, ko dar nebuvo, bet ko (jie jautė) reikia Lietu­vai. Kuriantys ir išradingi. Pirmeiviai. Labai pozityvūs. Nepastebėjau, kad per tuos du dešimtmečius šiuo atžvilgiu kas nors būtų iš esmės pablogėję. Tiesa, jau vėliau gyvenimas kai kuriuos aplaužo. Bet taip yra su visų profesijų atstovais.

Lopata: Galiu pastebėti, kad nuo Insti­tuto įsikūrimo iki dabar jau nėra tos studentų masės, kuri stojo didžia dalimi vedama labai pragmatinių interesų – noro būti diplomatu. Reiškia, kad paveikslas, vertybės, noras pasikeitė. Ir aš džiaugiuosi tuo, kad pasikeitė, nes buvo tam tikrų pragmatinių periodų, ypač pradžioje. Iki dabar sakoma, kad Institutas sukurtas ten­kinant valstybės poreikius: diplomatai ir pan. Tas pasikeitė, nes čia ateina, na, bent ateidavo ir, manau, tai dar išsilaiko – ateinama gauti universitetinį išsilavinimą su tam tikru profiliu, tam tikra specifika, bet ta specifika neužgožia to, ką mes vadiname elementariu universitetiniu išsilavinimu.

Vilpišauskas: Pagrindinis bruožas, kuris pirmiausia ateina į galvą apie mūsų studen­tus – savo nuomonės turėjimas. Kasdienybėje bendruomenė matoma mažiau nei norėtųsi, tačiau, manau, kad dažnai net nepastebime ir neįvertiname to, kas jau sukurta ir veikia. Norėtųsi, kad Instituto bendruomenė susitiktų ne tik per Kalėdas ar Instituto gimtadienius. Kita vertus, dėstytojai juk natūraliai bendrauja ir, atsižvelgę į mokslinius interesus, imasi bendrų projektų, studentai savose organizaci­jose užsiima sau įdomia veikla, tad nereikia nuvertinti ir šio – natūraliai susiklostančio – bendravimo.

Kalbino: Ieva Petraškevičiūtė, Simonas Algirdas Spurga, Milda Gardauskaitė ir Žilvinas Švedkauskas

M. Sakalauskas, 1982 m.

Jei po paskaitų ištrūkus iš TSPMI koridorių dar nesinori bėgti tolyn, užtenka prisėsti ant suoliuko, visai priešais pastatą, ir kurį laiką, ypač vakarais, stebėti jo dar šviečiančius langus. Senoji Vokiečių gatvė, kurioje rūmus galėjo turėti tik turtingi žmonės, neretai susiję su karaliaus dvaru, garsūs Lietuvos didikai – Goštautai, Sa­piegos, Kiškos, Tyzenhauzai, taip pat Vilniaus arkivyskupija, liuteronų bažnyčia, dabar vilioja barų lankyto­jus ir išmaldos prašytojus – jie vieninteliai išliko nepasikeitę per il­gus amžius. Tikriausiai jie buvo čia ir tada, kai Vokiečių gatvėje ir visą 61 kvartalą įrėminančiose Ašmenos, Mėsinių, Šv. Mikalojaus gatvėse, netoli pagrindinės prekybos vietos – Rotušės aikštės, nuo XIV a. kunigaikščio Gedimino kvietimu kūrėsi amatininkai ir pirkliai. Nors kvartalo namų ir gatvių tinklas baigė formuo­tis XVI a., pastatų vidaus ir išorės architektūra kito. Nuolat atnaujinant pastatus, gotikinės architektūros fragmentai daugiausiai išliko namų rūsiuose, tuo tarpu fasadai ir vidaus interjeras buvo perstatomi renesanso, baroko, klasicizmo stiliumi. Dėl Vilnių niokojusių gaisrų Vokiečių gatvėje neišliko renesanso architektūros pavyzdžių, randamos vos kelios barokinės detalės, iki Antrojo Pasaulinio karo buvo išlikę nemažai klasicizmo architektūros bruožų, dažniausiai pasislėpusių po gausia eklektika.

Tačiau ilgai žiūrint į pilkai mėlyną TSPMI pastato fasadą, pradeda ryškėti smulkios baltos detalės, puošiančios langus ir piliastrus (it. pilastro − kolona, stulpas) – konstrukcinis ar dekoratyvi­nis architektūros elementas, vertikalus stačiakampis arba pusapvalis sienos kyšulys (panašus į iš sienos išsikišusią koloną ar stulpą)). Tokias pat galima pamatyti ir senosiose nuotraukose – ten užfiksuotas vis tas pats triaukštis, į gatvę išsikišęs, aukštesnis už aplinkin­ius namus pastato fasadas, tik jei žiūri į juodai baltą J. Bulhako fotografiją, darytą dar nepasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, raidžių TSPMI ir vėliavos su meandra nėra. Pasirodo, kad Vokiečių g. 10 visai nėra TSPMI, netgi labai ne TSPMI, o kažkas, ir artimiau susijęs su pačia Vokiečių (ar Muziejaus) gatve ir visu miestu. Tai, kas yra Vokiečių g. 10, priklauso tik nuo stebėtojo.

Jei ieškočiau to paties stebėjimo suoliuko prieš gerus aštuoniasdešimt metų, jo tiesiog ten nebūtų ir į pastatą būtų galima žiūrėti nuo kokios žydų parduotuvėlės slenksčio. Aplinkinės gatvės tokios siauros, kad saulė apšviečia tik viršutinius aukštesnių pastatų aukštus ir stogus. Žiūrint iš kitapus gatvės, pastatas, stovintis Vokiečių g. 10 taip arti, kad atrodo daug aukštesnis. Juk Vokiečių gatvė prieš lemtingą sovietinę rekonstrukciją šeštajame dešimtmetyje buvo gero­kai siauresnė – ten, kur šiandien palikta vieta madų demonstravimui ir lauko kavinėms, rytinėje gatvės pusėje stovėjo namai, ir jų vidiniuose kiemuose būta ne mažiau paslapčių ir intrigų nei kitapus gatvės esančiame, dešimtuoju numeriu pažymėtame Arono Žuko pastate. Šis žydiško vardo ir lietuviškos pavardės turėtojas – paskutinis pastato savininkas prieš karą. Šitas tikriausiai labai turtingas žmogus XX a. pradžioje ėmėsi rekon­struoti savo nuosavybę, stovinčią Vokiečių g. 10 ir netinkančią jo vykdo­mos komercinės veiklos, tuo metu vykusios visų Vokiečių gatvės pastatų pirmuosiuose aukštuose. A. Žukui prireikė keturių plačių vitrininių langų – visiškos fasado naujovės. Taip pat – aukštesnio pastato vidiniame kieme. Šie pritaikymai buvo palaiminti miesto vadovybės, kuri tikriausiai negalvo­jo apie istorinio fasado išsaugojimą. Kita ver­tus, juk ne kanalizaci­jos įrengimas ar A. Žuko langai padėjo pamatą pastate vyraujančiai eklek­tikai. Dėl XIX – XX a. būdingo gyvenamųjų ir komercinių patalpų trūkumo Vokiečių gatvės architektūrą papildo naujos detalės, skirtos pastatų funkcionalumui padidinti. Pašiūrėmis ir sandėliukais užgrūsti vidiniai kiemai, platinami langai, į nedegius keičiami dar išlikę senoviniai mediniai laiptai. Eklektika! Toks likimas ištinka visus pastatus, kurie vienu metu priklauso net šešiems savininkams – nors vieni jų save vadinę grafo Potockio įpėdiniais. Iš tiesų, žvelgiant į pastatą kokiais 1857 m. gali nustebinti jo gyventojų įvairovė – lenkai, žydai ir net valstybė (tikriausiai Imperija) laiko save pastato dalininkais. Ar ištinka tokį pastatą likimas tų pastatų, kuriuos vienas šeimininkas nudažo žalia, o kitas – salotine spalva? Šito nežinome, žinome tik tai, kad vidiniame kieme jie visi dalijasi bendru sandėliu ir arklide, apsiperka tikriausiai vienoje iš keturių krautuvėlių, įsikūrusių pirmame aukšte, išėję pasivaikščioti gali susitikti su žymiais kaimynais – net pačiu S. Moniuška, gyvenančiu netoliese, beveik priešais vieną didžiausių to meto – viešbučių „Euro­pa”, įsikūrusį Vokiečių ir Dominikonų gatvių sankryžoje, priešais Tyzenhauzų rūmus. Bet į butus ir bute­lius suskirstytas dešimtuoju numeriu Vokiečių g. pažymėtas pastatas XIX a. viduryje – kontrastas tam, koks jis buvo ankščiau! Juk XVII a. jis žinomas kaip Vitebsko vaivados rūmai, o tuo metu Vitebsko vaivado­mis buvo patys Sapiegos, kurie jiems priklausančiuose rūmuose Vokiečių gatvėje pastato barokinį fligelį ir per­stato gotikinį į gatvę atsuktą pastatą pagal baroko taisykles. Ši didelė in­vesticija istorijai pasirodo neverta išsaugojimo – Vilnių siaubiantys gais­rai sunaikina beveik visą nebažnytinę barokinę architektūrą, ne išimtis ir Sapiegų rūmai, vėliau atitekę mažai istorijai žinomam Vynsorui, vėliau – Kielšovskiui, kuris, nenorėdamas atsi­likti nuo mados, rekonstruoja pastatą pagal klasicizmo taisykles.

Tačiau ar žino jie, kad pati vertingiausia pastato dalis taip ir lieka atspari architektūriniams vėjams? Pastato rūsiuose išlikę gotikiniai skliautai siūlo nusikelti į pačią Vokiečių gatvės istorijos pradžią – galbūt net į tuos laikus, kada, paklausę kunigaikščio Gedimino kvietimo, į Vilnių atkeliauja pirkliai ir amatininkai. XV a. pradžioje, kada 312 posesija, kurioje dabar ir stovi pasta­tas esantis Vokiečių g. 10, priklauso Vilniaus vaivadai Manvydui, joje stovi ne vienas, o du namai. Jie gotikiniai – galu atgręžti į gatvę, jų mūras labai primena to paties Man­vydo rūmus, stovėjusius Žemutinės pilies teritorijoje ir palaidotus po kalno šlaito nuošliauža. Prie vieno iš namų glaudžiasi bokštas, savo stiliumi primenantis Trakų pilies donžoną (pranc. donjon – viduramžių pilies gynybinis, sar­gybos ir gyvenamasis bokštas). Nereikia abejoti – tai tikrai didingi rūmai, saugūs ir kartu patogūs, nes jie dideli, mūriniai, tikriausiai dviaukščiai. Jų rūsiai išlieka per visas miestą ir namą palietusias negandas.

Iš tiesų, žiūrint į pastatą, reikia stebėtis, kiek daug išliko. Laimingas tas adresas Vokiečių g. 10: aplinki­niai namai sugriaunami karo metu, sulyginami su žeme sovietmečiu, dingsta ištisi žydų kvartalai, pasikeičia miesto valdovai ir gyventojai, pastatų paskirtis, vyksta leistinos ir neleis­tinos rekonstrukcijos, o triaukštis namas Vokiečių g. 10 kartu su vi­dinio kiemo ansambliu lieka beveik nepaliestas. Net jei vidaus interjeras, daug kartu keistas ir tobulintas šeimininkų, nedaug išlaiko praeities žymių, kaip didžiausias netikėtumas restauratoriams, prieš trisdešimt metų susirinkusiems į posėdį, at­rodo pastato išorė – Lietuvoje tokių pastatų beveik nėra išlikę. Lemtingas sprendimas – keisti pastato paskirtį ir iš gyvenamojo padaryti visuomeniniu.

Todėl sėdint ant suolelio po paskaitų reikia šiek tiek laiko skirti to lemtingojo fasado pažinimui – pakelti akis nuo keturių plačių A. Žuko įtaisytų vitrinų langų – pro juos matosi jau ne prekės, o kolegos studentai – ir ilgiau pažiūrėti į smulkiais ornamentais papuoštus langus, į jų išdėstymą, į vos matomas kolonas, į stogo liniją, į tamsius vartus į vidinį kiemą ir per senamiesčio kiemus pasiekti Šv. Mikalojaus bažnyčią – sakoma, kad Vokiečių gatvės ir aplinkinių kvartalų istorija prasideda būtent nuo jos.

Marija Dautartaitė, Marius Skerniškis

Ex nihilo nihil fit – niekas iš nieko neatsiranda. Tai, ką šiandieninės TSPMI studentų kartos laiko tam tikra duotybe, kadaise buvo tik mintis. Sudentų atstovybė Institute gyvuoja nuo 2002 metų, tačiau tuomet labai skyrėsi nuo dabartinės, tiek funkcijų, tiek struktūros prasme. Nors VU studentų atstovybė veikia nuo 1989 m., vėliau įsteigtame TSPMI ji įkurta ne formaliai ,,iš viršaus“, o pačių studentų iniciatyva. TSPMI studentų atstovai dalyvavo VU SA Tarybos veikloje ir anksčiau, tačiau ,,savanoriai“ neturėjo teisės atstovauti visų studentų interesų, o Institute tuomet jau veikusi korporacija ,,RePublica“ negalėjo prisiimti studentų atstovavimo funkcijos, nes jos veikla buvo kitokio pobūdžio. Keblią padėtį ištaisė tuometinė korporacijos delegatė į VU SA Giedrė Biržytė, kuri ėmėsi iniciatyvos įkurti atskirą organizaciją – Studentų atstovybę. Ankstyvoji raida buvo sunki, pasak pirmininkų, tik ketvirtaisiais jos gyvavimo metais atstovams buvo suteikta galimybė lankytis savivaldos organų posėdžiuose, nors dar neturint balso teisės. Atstovybės nariams reikėjo atrasti daugelį šiandien savaime suprantamais atrodančių dalykų: išmokti rašyti apeliacijas, įgyti svarbiausias socialinių ir akademinių reikalų žinias. Kalbant politikos mokslų žodynu, pirmą penkmetį galima apibūdinti kaip sudėtingos institucionalizacijos laikotarpį.

Augimas: 2007 - 2009

Vėlesniais Dorotos Denkovskos ir Eugenijos Golubovos pirmininkavimo metais atsigręžta į atstovybės vidinės struktūros tobulinimą. Ryškėjo komitetų darbas, atsirado dabar įprasti komunikaci­jos kanalai. Siekiant tikro seniūnų, kaip atstovų, dar­bo, sukurta Studentų taryba, sudaryta iš visų grupių seniūnų. Pamažu stiprėjanti atstovybė susidūrė su nauja problema: nors administracijos pasitikėjimas augo, studentai vis dažniau ėmė suvokti SA kaip savarankišką, savo, o ne visų studentų interesus atstovaujančią organizaciją. Nepaisant to, studentų aktyvumas šiuo laikotarpiu buvo didžiulis, kartais net pranokstantis poreikius.

Dabartis: nuo 2009 - ųjų

Kiek vėliau buvo iškeltas tiesioginių TSPMI SA pirmininko rinkimų klausimas. 2009 m. Giedrė Razgutė buvo pirmoji tokiu būdu išrinkta pirmininkė. Ne visi universiteto padaliniai suprato tokių rinkimų poreikį ir prasmę, visgi po ilgų diskusijų pokyčiams buvo pritarta. 2010-aisiais metais, vykstant VU SA centralizacijai, TSPMI SA (Instituto Studentų atstovybė) virto VU SA TSPMI (Studentų atstovybe Institute). Priklausymas VU SA, viena vertus, didina atstovybės reikšmę universitete, kita vertus, susi­duriama su šabloninių nutarimų taikymo problema. Sukūrus atstovybę, jos struktūrą ir funkcijas, buvo galima atsidėti svarbiausiai ir pabaigos neturinčiai veiklai – studentų atstovavimui, kurį sudaro daugybė darbų. Naujo, studentų poreikius labiau atitinkančio tinklapio kūrimas, išsamus bakalauro programos įvertinimo rengimas, darbas ties kontraversišku, bet neišvengiamu perėjimu prie modulinių studijų sistemos, dalyvavimas Seimo komitetų posėdžiuose, kuriuose ginami studentų interesai aukštojo mokslo reformos klausimais.

TSPMI SA iš retai lankomo rūsio prie dabartinio poilsio kambario 2009 m. persikraustė į dabartines patalpas stiklinėmis sienomis, pro kurias kasdien praeina galybė bibliotekos lankytojų. Toks simbolinis atsivėrimas Instituto bendruomenei paradoksaliai sutapo su mažėjančiu noru priklausyti pačiai organizacijai. Buvę SA pirmininkai gana vieningai nurodo galimas to priežastis: augantį studentų pragmatiškumą, individualėjimą, nuostatą į universitetą ateiti diplomo, o ne tapti jo dalimi. Vis dėlto būtina nepamiršti, kad bendrojo gėrio Institute kūrimas priklauso ne tik nuo organizacijų, bet ir visos bendruomenės indėlio. Ex nihilo nihil fit.

Su buvusiais VU SA TSPMI pirmininkais bendravo: Ugnė Bartašiūtė ir Eimantė Daukšaitė

„Cry of the masses“ John Caray

TSPMI savo idėjinių požiūrių įvairove daugeliui primena JAV politinę sistemą: yra tik dvi pusės, viena „už laisvę“, kita – „už vertybes“. Ar TSPMI gali būti vietos ir trečiai krypčiai – kairiosioms idėjoms?

Kairiųjų idėjų istorija TSPMI nėra vienareikšmiška. Dauguma studentų ir dėstytojų, pripažįstančių turį politinę ar politikos filosofijos poziciją, rikiuo­jasi dešinės spektre, tačiau kairiosios minties požiūris seniai nėra tabu tyrimuose rašto darbuose, diskusi­jose. 2007 m. TSPMI įvyko ir vienas pirmųjų besikuriančio Naujosios kairės 95 (NK95) bendraminčių rato renginių – konferencija apie kairiąsias idėjas Lietuvoje. Su TSPMI susijęs profsąjungų aktyvistas Tomas Tomi­linas, politologė Morta Vidūnaitė, publicistas Mindaugas Kluonis ir būrelis studentų, jei ne „nuo statinės“, tai bent jau socialiniuose tinkluose besidalijančių kairiosios minties šaltiniais ir idėjomis.

Su TSPMI ryšį palaikantys žmonės pripažįsta: kairiosios idėjos TSPMI reiškiamos drąsiau, jų teisė egzis­tuoti labiau pripažįstama. Tačiau, kaip pastebi 1997 m. laidos alumnė politologė Morta Vidūnaitė, „kairiosios idėjos TSPMI vis dar nepopuliarios; netgi susidaro įspūdis, kad jos lai­komos užribinėmis. Labai keista, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje dažniau studentai yra kairieji, o Lietuvoje – atvirkščiai.“ Kairiųjų idėjų padėtį TSPMI apžvelgsiu remdamasi savo ir kitų TSPMI studentų ir absolventų patirtimi.

Truputis asmeniškumų

Kairiąja mintimi pradėjau domėtis studijuodama šiuolaikines poli­tines teorijas. Daugybė dešiniųjų autorių iš privalomosios literatūros sąrašo „mokėjo įtikinti” – jei ne nuginkluojančiais pavyzdžiais, tai bent jau rafinuotomis metaforomis ir parabolėmis, galbūt įkvėpti paties filosofijos tėvo Platono, kuris savo dialoguose sėkmingai lygino politiką su medicina. Kiekviename seminare vis iš naujo įtikinami skirtingais dešiniųjų argumentais, su smalsumu laukėme seminaro apie Karlą Marxą ir iš anksto kiekvieną bendrakursį, turintį geresnius konspektus, vadi­nome buržujumi.

Kai po dešiniųjų autorių seri­jos pagaliau atėjo eilė ir šiam au­toriui, jokių viena ausimi girdėtų sovietinių klišių jame neradau – tik sisteminį visuomenės raidos aiškinimą. Tada pirmą kartą šovė mintis, ar tik nebus vyresnioji karta su vandeniu išpylusi ir kūdikį? Po kelių mėnesių prof. Reinas Raudas pokalbio metu Taline pasakė „Juk ir [Frankfurto mokyklos filosofas Herbertas] Marcuse teigė… – ir, sutikęs buką mano veido išraišką, nusistebėjo, – Neskaitei? Tai kuriuos kairiuosius mąstytojus jūs skaitote per politinės filosofijos paskai­tas?“ Paminėjus Anthony Giddensą, žinomas akademikas pataisė: „Čia ne kairė, o vidurio kelias. Neįmanoma su­prasti šiuolaikinės Europos politinės fi­losofijos be Marcuse.“ Taigi remdamasi prof. Reino Raudo patarimu, Erasmus studijų metu pasinaudojau proga per­skaityti garsiausią Herberto Marcuse‘ės veikalą „Erosas ir civilizacija“, kuriame siejamos K.Marxo ir froidistinės teorijos. Dešiniųjų veikalai, kurių tam tikri teiginiai anksčiau atrodė gana įtikinami, naujų idėjų šviesoje pasirodė esą tik reakcija į visuomenės procesus, arba itin abstrakčių idėjų vediniai, nepermąstantys giliųjų visuomenės sluoksnių ir iš pažiūros nekaltose praktikose slypinčių galios santykių. Kaip vėliau paaiškėjo, iki tol nesutikti atskiri žmonės tuo pat metu irgi skaitė, stebėjosi, klausė.

Netrukus izoliuoti kairieji Lietuvo­je pradėjo vienytis: 2006 m. į Lietuvą grįžęs prof. Andrius Bielskis Santaros-šviesos konferencijoje perskaitė pranešimą apie kairę Lietuvoje, o tai paskatino susipažinti su juo ir ap­tarti galimybę suorganizuoti kairiųjų konferenciją TSPMI. 2007 m. pavasarį įvykusi konferencija leido sujungti ke­lis bendraminčių ratus ir prisistatyti. Vėliau gimė bendraminčių judėjimas NK95. Galbūt dėl to, kad vienas iš kairiųjų vienybės raidos taškų buvo ir TSPMI, galima tikėtis kažkokių pokyčių TSPMI idėjiniame lauke?

Trūksta kritinių apmąstymų

Tačiau pokyčių teks dar palaukti. „Studijuodama TSPMI antrus me­tus pastebiu, jog kairiosios idėjos čia nėra priimtinos nei dėstytojams, nei studentams,“ – pastebi antrakursė Si­mona Bareikytė. Studentės nuomone, konservatyvių pažiūrų dominavimas TSPMI „iš principo nėra blogai, tačiau dažnai atrodo, jog studentai kon­servatyvias idėjas priima nekritiškai, nebando iš kitos pusės pažvelgti į problemas. Tai lemia, jog konserva­tizmas yra priimamas kaip vienintelė „tiesa“.“ „Tokioje aplinkoje yra mažesnė tikimybė, kad bus išsakyta kitokia nuomonė, o tai reiškia, kad bus mažesnės galimybės kritiškai apmąstyti savąją,“ – papildo 2010 m. TSPMI baigusi ir šiuo metu Londone studijuojanti Eugenija Golubova, kuri TSPMI pasigenda galimybės lavinti kritinį mąstymą: dėstytojai to neinicijuoja, laikosi savo ideologijos, prasčiau žino kitos pusės argumentus. Kairiųjų idėjomis besidominti Morta Vidūnaitė vienpusišką TSPMI idėjinį lauką aiškina dešiniųjų profesorių populiarumu ir kairiųjų profesorių trūkumu: „Profesoriai Alvydas Jokubaitis ir Vytautas Radžvilas bu­driai saugo konservatoriškąjį TSPMI bastioną ir tik vienetai studentų drįsta bent už akių kvestionuoti jų intelektualinį autoritetą. Kita vertus, faktas, kad per tiek laiko Institute taip ir neatsirado vyraujantis kairysis filosofas, rodo, kad bijoma konkuren­cijos ir prarasti tą neformalią daugiau moralinio nei intelektinio autoriteto valdžią ir galią studentams.“

M. Vidūnaitė pateikia pavyzdžių, kaip kairiųjų idėjų marginalizavi­mas veikia akademinėje aplinkoje: „Netyčia teko nugirsti būrelio kolegų dėstytojų pokalbį, kuriame kairieji automatiškai įvardijami kaip radi­kalai, kad „jie perlenkia su žmogaus teisėmis“, kad jie nesveiko proto…“. Pasak M. Vidūnaitės, populiarūs profe­soriai paverčia daugumą studentų kon­servatoriais, o štai dešiniojo liberalizmo („laisvarinkininkų“) pozicijas stiprina ir TSPMI vadovybė: „Per TSPMI istoriją ne tik dabartinis Instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas, praktiškai tie­siai atėjęs iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), su kitais liberalių pažiūrų dėstytojais, bet ir anksčiau dirbę dėstytojai įdiegė TSPMI tikrą liberaliąją etiką. Tarp nemažos dalies studentų laisvosios rinkos idėjos vis dar beveik garbinamos, tarsi būtų 10-asis dešimtmetis, o ne XXI-asis amžius.“ „Laisvarinkininkų“ pažiūros nekritiškai laikomos madingomis ir šauniomis. Tačiau, pasak M. Vidūnaitės, liberalizmo sklaida sukelia ir teigiamų pokyčių: nemažai studentų liberalų priėmė vertybinę liberalizmo pusę – žmogaus teises.

Taigi TSPMI vis dar didele dalimi reprodukuojamas „amerikietiškas“ idėjinis laukas – vieni už abstrakčią laisvę, kiti už „tradicines vertybes“. Tuo tarpu europietiška tradicija daug turtingesnė: čia ir socialib­eralai, ir žalieji, ir platus kairės spektras nuo anarchizmo iki socialde­mokratijos. M. Vidūnaitė pastebi, kad per jos dėstymo TSPMI me­tus, susidarė tam tikras kairiųjų studentų kritinis kontingentas, ir viliasi, kad kairieji studentai „ir toliau bus iššūkis vyraujančiam diskursui Institute arba ta sūri druska, be ku­rios jokios mokslinės ar intelektinės diskusijos neturi jokio skonio…“. TSPMI tebestudijuojanti Simona linki bendramoksliams atrasti jiems priimtiniausias idėjas, ugdyti kritinį mąstymą ir savarankiškai susifor­muoti požiūrį į pasaulį.

Daiva Repečkaitė yra TSPMI alumnė ir judėjimo Naujoji kairė 95 narė.

TSPMI kaip mažas pasaulis

Mūsų pasaulis yra iš daugybės mažų pasaulių“ – vienoje esė rašė Gendrutis Morkūnas. Jau 20 metų tokiu mažu pasauliu yra ir TSPMI. Trumpai tariant, institutas, įveikęs vaikystę ir paauglystę, jau spėjo tapti brandžia bendruomene su savais papročiais ir tradicijomis, normomis ir vertybėmis.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tai yra uždaras, nuo išorės atsiribojęs ir į autarkiją linkęs pasaulėlis. Jei kalbėtume metaforomis, institutą būtų galima lyginti su observatorija, kuri moko žvelgti į kitus pasaulius, ar tai būtų šalies politinis gyvenimas, ar tarptautiniai santykiai. Galų gale moko ne tik žvelgti, kaip dažnai siūlo pozityvistai – šaltu, atsietu, racionaliu, techniniu nesuintere­suoto mokslininko žvilgsniu, tačiau ragina ir pačiam aktyviai dalyvauti šiuose pasauliuose ir taip ant savo pečių užsikrauti bent mažą dalelę atsakomybės už tų jų likimą.

Prisimindamas savo studijų laikus institute, tiesiog negaliu nepaminėti puikios Czeslawo Miloszo poemos „Pameistrys“. Pats poetas pabrėžia, kad jo kūrinyje kalbama ne apie ce­cho pameistrį, o apie dviejų žmonių santykį, t.y. apie jo kaip pameistrio santykį su Oskaru Milašiumi, kuriam poemoje priskiriamas meistro titulas. Poema atskleidžia bent dvi itin svar­bias idėjas. Visų pirma pabrėžiama, kad tam, kas pats nori tapti meistru, būtina bent kurį laiką pabūti pameis­triu. Antra, už visus laimingiausias yra tas pameistrys, kuriam likimas suteikė galimybę mokytis iš didžių meistrų. Galima teigti, kad bet kokiame universitete svarbiausia yra ne biurokratinės struktūros, o paprasčiausias žmogiškas santykis tarp studento ir dėstytojo.

Galiu tik pasidžiaugti, kad mano pusšeštų pameistrystės metų, praleistų institute, suteikė galimybę semtis patirties iš tikrų savo srities specialistų. Ga­liu neabejodamas teigti, kad mano studijų metu TSPMI buvo surinkti geriausi savo sričių žinovai. TSPMI pasiekimus pui­kiai demonstruoja ir gausybė sėkmės istorijų, kai buvę pameis­triai ilgainiui patys tampa puikiais meistrais.

Pameistrystės metai

Kadangi institute viskas sukasi apie politiką, neišvengiamai kyla klausimas, kokia politinė mintis čia dominuoja ir ar apskritai insti­tutas sąmoningai yra iškėlęs vienos ar kitos politinės stovyklos vėliavą?

Ne kartą teko išklausyti nuomonę, kad TSPMI esą dominuoja konservatyvios pažiūros. Ne paslap­tis, kad tokią nuomonę dažniausiai paskatina didžiulis profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio populiarumas tarp studentų, ypač pradedančiųjų. Įspūdis dėl dešiniųjų dominavimo gali susidaryti dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl ganėtinai skurdžios kairiosios minties. Insti­tute nėra nė vieno kairiųjų pažiūrų dėstytojo, kuris bent iš tolo galėtų prilygti minėtiems dviems profeso­riams tiek žiniomis, tiek charizma ir savo pavyzdžiu patraukti studentus, kurie dar nėra tvirtai apsisprendę dėl savo kelio. O tokių tikrai netrūksta. Antra, vienų ar kitų pažiūrų dominavi­mas nemaža dalimi priklauso ir nuo pačių studentų aktyvumo ir iniciaty­vumo. Tad antroji priežastis veikiau­siai yra pačių studentų iniciatyvumo trūkumas. Tiesa, pastaruoju metu padėtis keičiasi ir kairiųjų studentų balsas yra vis labiau girdimas.

Esu tikras, kad institutas nėra tik vieta, kur studentams yra perduodamas išimtinai vien techninis instrumentari­jus, reikalingas tyrimams vyk­dyti. Pirmiausia tai yra plati diskusijų erdvė, kurioje vie­tos atsiranda tiek naujosios kairės atstovams, tiek libera­lams, tiek dešiniesiems, ku­rie savo ruožtu taip pat nėra monolitinė grupė kaip kad kartais supaprastinama. Insti­tute gimęs „Dešiniosios minties“ klubas savyje subūrė tiek liberalius konservatorius, tiek krikščioniško konservatizmo, tiek tautinio konservatizmo atstovus, kurie toli gražu ne vi­sais klausimais laikosi vieningos nuomonės.

Institutas neturėtų iškelti kokios nors vienos stovyklos vėliavos. Čia vyraujantį pliuralizmą puikiai atskleidžia dėstytojo Lauryno Kasčiūno pastebėjimas, kad TSPMI vietą gali rasti tiek kultūrinis libertaras, tiek politinis nacionalistas. Jo teigimu, kiekvienas gali laisvai pasirinkti savo „kunigaikštį“. Tokia situacija yra naudinga vien todėl, kad nuolatinės diskusijos su oponentais (būtent oponentais, o ne priešais) neleidžia užpelkėti savo paties pažiūroms ir nuolat skatina ieškoti naujų argumentų ir atsakymų į klausimus. Tik atviroje ir nuoširdžioje diskusijoje gali patikrinti savo ginklų, t.y. idėjų, tvirtumą.

Dera tik džiaugtis, kad institutas yra atviras įvairioms nuomonėms. Džiugu, kad čia neįsigalėjo dalį Vakarų universitetų apėmusi politkorektiška laisvos minties cenzūra. Džiugu, kad nepasiduodama šiuolaikiškumo ir pažangos kultui, kuris, anot Aldouso Huxley, reiškia tik naivų įsitikinimą, kad pažanga vienoje srityje įmanoma nieko neaukojant kitoje srityje. Džiugu, kad nepasiduodama ir dešiniesiems radikalams, kurie, kalbėdami vien su mirusiaisiais, pamiršta, kad ir gyvieji turi savo žodį politikoje.

Yra kur tobulėti

Manau, kad viską derėtų užbaigti linkėjimais. Tik ko gi šiandien reikėtų palinkėti institutui? Norėtųsi palinkėti įvairesnės ir gilesnės meistrystės tam tikrose srityse, aišku, nuomonių bei pasiūlymų gali būti įvairių. Kairiesiems veikiausiai trūksta Vakarų universitetuose jau įprastinėmis tapusių studijų sričių: postkolonializmo, lyčių studijų, gilesnių šiuolaikinės politinės fi­losofijos studijų. Savo ruožtu, kaip dešinysis pasigendu kurso, kuris supažindintų su Lietuvos politine mintimi. Paskaitų ciklas „Lietuvos politinės minties paveldas“ buvo viena geriausių instituto iniciatyvų, leidusių pažvelgti į ganėtinai turtingą Lietuvos politinės minties kraitį. Tačiau manau, kad Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius yra verti, kad jiems būtų skirtas ir atski­ras kursas, jei ne privalomas, tai bent jau pasirenkamasis.

Nepakenktų ir gilesnis Lietu­vos istorijos kursas, kuris neabe­jotinai padėtų geriau susigaudyti ir dabartinėse politinėse realijose. Trumpai tariant, būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp lokalinės ir globalinės perspektyvos. Būtinas platus žvilgsnis, supažindinantis studentą su pasaulio istorija ir svarbiausiais politinės minties paminklais. Tačiau toks žvilgsnis neturi iš akiračio išleisti ir vietinio konteksto su visa jo specifika, kaip ir pastarasis, savo ruožtu, neturi visko uzurpuoti.

Pabaigai norisi palinkėti, kad institutas ir toliau burtų tik geriausius savo sričių meistrus, o auditorijas užpildytų tik labiausiai motyvuoti pameistriai, patys svajojantys ir siekiantys meistrystės.

Donatas Puslys

Linksmybe, kunkuliuoki!
Šalin mintis niūrias!
Alus lai šiandien kliokia
Į spindinčias taures!

Pirmasis dainos žodis yra nuoroda į tarptautinį studentų himną „Gaudeamus Igitur“. Korporacijos nuo kitų organizacijų skiriasi būtent tuo, kad į jas galima įstoti tik studijuojant universitete. Ši nuoroda parodo svarbiausią dalyką, kuris išskiria korporacijas iš kitų organizacijų – į jas galima įstoti tik studijuojant universitete. Bet studijos neturėtų tapti prievole ar kančia, veikiau galimybe rasti žmonių, kurie siekia panašių idealų ir vertybių ir kartu būti Universiteto bendruomenės dalimi. Vien tai gali tapti priežastimi džiaugtis ir švęsti.

Tarp manuskriptų dulkių,
Tarp knygų nepražūk:
Tu kaip romėnas pulki,
Kaip graikas linksmas būk.

Korporacija „RePublica“ vienija Institute studijuojančius ir jį baigusius komiltonus. Politikos mokslų studijos bei akademiškumas yra vienas svarbiausių korporacijos narius vienijančių elementų. Politikos supratimas reikalauja atsižvelgti į mažiausiai dvi europines intelektualines tradicijas. Romėniškoji tradicija reikalauja suvokti ir pripažinti įsipareigojimus savo valstybei – korporantas turėtų veikti visuomenėslabui, tuo tarpu graikiškoji skatina nepasiduoti rutinai ir apatijai, išlikti entuziastingam.

Gyvenk ištikimybėj!
Mokslu tiesas bylok!
Kilnumas tekartoja:
„Pro bono publico!“

Korporacijos vertybės išsakomos šūkyje – „Ištikimybė! Mokslas! Kilnumas!“. Ištikimybe prisiekiama Korporacijai ir jos idealams, Mokslu įsipareigojama Universitetui ir Institutui, Kilnumu siekiama priminti apie korporanto atsakomybę kiekvienam asmeniui. Korporacijos lotyniškasis devizas „Pro publico bono“ (bendram labui) atrandamas A.Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“: „Atleista bus tik tam, kursai pralieja kraują/Pro bono publico – ne tam, kuris kerštauja“. Veikimas bendram labui yra kiekvieno korporanto prievolė.

Šlovė jums, komiltonai!
Nūnai draugų puotoj
Mus jungia bičiulystė,
Teisybė jungs rytoj.

Korporacijoje yra trijų pakopų narystė. Jauniausieji vadinami juniorais. Vyresnieji – senjorais. Jau baigę studijas – filisteriais. Narystė korporacijoje yra amžina. Nors dešimtmečių skiriamos kartos gali beveik nepažinoti viena kitos, tačiau tiesos, su kuriomis buvo gyvenama studijų metais išlieka vienijančiu principu. Tai leidžia tikėti, kad kažkas Institute nesikeičia ir kad visada bus malonu bei prasminga save matyti kaip Instituto dalį, ar dar studentą ar jau alumną.

Su gimtadieniu! Vivat, crescat, floreat Alma Mater in Aeternum!

Corp! Republica

Svarbiausia laikyčiau savaimios visuomenės idėja. Aišku, gaila, kad ji nėra iki galo išplėtota: atsiranda tik kai kuriuose straipsniuose ir gana fragmentiškai. Vis dėlto, nekreipdami dėmesio į visus nenuoseklu­mus, panagrinėkime pačią idėją. Sąvoka „savaimi“ yra suprantama kaip laisva, nepriverstinė, apimanti veiklą, kylančią „iš apačios“, gyvenimą „savaip“. Su visa derama pagarba LKŽ siūlomoms reikšmėms, kasdienybėje man žodis „savaimus“, nėra tai, kuris kyla iš manęs, o tai, kas nutinka be pastangų, savaime. Galbūt tai netrukdo gyvuoti šiam terminui toliau, bet prideda kiek kitokio atspalvio, o iš knygos nėra aišku, ar apie tai pagalvota. Kyla klausimas, ar visus ratelius galima apibūdinti vienodai. Kaip suprantu, disidentai nėra savaimios visuomenės dalis, ar yra? Jeigu užsiimti žygeivyste įmanoma savaime, lyg be pastangų, nes to tiesiog norisi, tai abejoju ar tą patį galima pasakyti apie leidybinę veiklą, kuri reikalauja nuolatinio klausimo, kodėl būtent tokios knygos yra leidžiamos, kokia bus jų įtaka, o ne šiaip sau…

Antra, ar savaimi visuomenė susidaro tik to­talitarinio režimo sąlygomis? Lyg ir gali nujausti, kad norima pasakyti ne visai taip. Įdomiausiai skamba idėja, kad savaimi visuomenė, priešingai nei pilietinė, neturi „pozityvaus normatyvinio santykio su totalitarine valstybe, siekia kuo labiau atsiriboti nuo trukdymų ir draudimų“ (p. 24). O kaip dabar, ar savaimūs ryšiai išnyko atgavus Nepriklausomybę, ar liko – ir būtent dėl to nėra pilietinės visuomenės? Ar atsiradus Sąjūdžiui savaimi visuomenė tapo pilietine? Iš kai kurių interviu ištraukų galima justi Sąjūdžio ir ratelio veiklos supriešinimą, tarsi jungtis į jį reikštų išduoti savo gyvenimo būdą. Galbūt atrandame paaiškinimą nepilietiškumui, nes tai, kas buvo kurta iš savęs, paskui buvo atimta Sąjūdžio ir, tam tikra prasme, sugriauta. Ar taip galėjo nenutikti, ar taip nutiktų visada? Iš interviu atrodo, kad staiga po Nepriklausomybės atgavimo dauguma ryšių sutrūkinėjo ir nebeatsistatė. Ar Jums nekyla klausi­mas, kaip gali sutrūkinėti ryšiai, kurie atrodo tokie stiprūs, „daugiau nei giminė“?

Neatsakius į šiuos klausimus, knyga, nors auto­riai gal ir nesutiks, lieka artimesnė istorinei analizei, nors naudojamasi sociologiniu interviu metodu. Tarsi mikro lygmens istorija, kuri įmanoma, nes liudininkai gyvi. Vis dėlto, pamirštant priekabes, norisi iškelti dar vieną mintį. Jeigu atsiriboji nuo „mokslinio“ skaitymo ir leidi sau panirti į knygą, netikėtai gali atrasti labai įkvepiančių minčių gyventi ir stengtis dėl Lietuvos. Tikiuosi, kad tekstas nebus per painus ne-politologams ir norėčiau viltis, kad taps nuostabos ir pakylėtumo šaltiniu. Jei taip nu­tiks, tada visas autorių ir studentų darbas bus išties labai prasmingas.

Augustė Meškytė

GSA yra viena iš išskirtinių TSPMI Studentų mokslinės draugijos įgyvendintų idėjų ir ko gero svar­biausia jos dabartinė prerogatyva, sukurta buvusios Atviros visuomenės kolegijos pagrindu. Jos tikslas: su­vienyti akademiškai motyvuotus žmones, siekiančius nuveikti tai, kas netelpa į Institute dėstomų disciplinų rašto darbų temas. Kažką, kas galbūt bus ne vien tavo būsimas bakalauro darbas, bet galbūt ir tolesnė specializacija. GSA suburia žmones, kurie išklauso, pataria, nukreipia arba tiesiog pasako, kurioje vietoje vertėtų sustoti ar apsistoti. Žinoma, į Giluminių studijų akademiją galima žiūrėti vien praktiniais sumetimais. Bet svarbiausia šios iniciatyvos idėja yra parodyti, kad buvimas Institute gali ir turi būti kitoks, ne vien tik žinių ir programose nurodytų knygų vartojimas. Tai vieta ir įrankis tavo kūrybai, tavo indėliui į akademinę bendruomenę, tavo galbūt nesubrendusios, bet užaugti norinčios minties tapimui kūnu.

Giluminių studijų akademijos pradžia – 2009 metai, joje dalyvavo 20 studentų, šiuo metu ugdoma trečioji karta.

Marija Sajekaitė