Babelio bokšto griuvimas Balkanuose

XI amžiuje buvo parašyta Bano Kulino chartija, laikoma seniausiuoju bosnių kalba parašytu dokumentu. Viduramžiai paliko ir daugiau bosančica – senąja bosnių kirilica parašytų dokumentų. Kita vertus, akademikai iki šiol nesutaria, ar bosančica tikrai buvo išimtinai bosnių raštas. Manoma, kad šia bendra sistema kadaise naudojosi visos Balkanų pusiasalyje gyvenusios slavų tautos.

Kalbos (ne)supratimas buvusiose Jugoslavijos šalyse

Nesutarimai dėl kalbos/kalbų Balkanuose tęsiasi jau ilgai, tačiau tik nuo Bosnijos karo jiems suteikta tokio masto svarba. Kroatų, bosnių ir serbų kalbos, kurios anksčiau buvo laikomos serbo-kroatų kalbos tarmėmis, tapo trimis atskiromis kalbomis, o anksčiau viena kitą puikiai supratusios tautos ėmė nebesusikalbėti. Taip nutiko dėl to, jog, siekiant pabrėžti priklausymą vienai ar kitai etninei grupei, didžiulė svarba suteikta ne tik religijai, bet ir kalbai, kurią neretai stengiamasi keisti dirbtiniu būdu. Pabrėžtina, jog kalbos kitimas yra normalus procesas, tačiau buvusios Jugoslavijos respublikų kalboms būdingi nenatūralūs, itin greiti pokyčiai visuose kalbiniuose lygmenyse. Etninį savitumą siekiantys pabrėžti kroatai neretai tvirtina, kad nesupranta, ką kalba bosniai, serbai nesupranta kroatų ir t.t. Kol kas kroatų kalba praturtėjo naujadarais, serbai ėmė pabrėžtinai vartoti kirilicą, bosnių kalbai savitą atspalvį suteikė neslaviškos kilmės garsas h bei skoliniai iš turkų, arabų ir persų kalbų. Štai populiariausias pavyzdys: kroatai kavą vadina kava, serbai kafa, o bosniai kahva.

Svarbu suprasti, kad šitie pokyčiai vyksta labai greitai ir kad minėtos kalbos vis dar nesunormintos. Pavyzdžiui, bosnių rašybos mokomasi iš trijų vadovėlių, ir nors visi jie parašyti remiantis bosnių kalbos normomis, informacija juose skiriasi. Vis dėlto tendencijas galima fiksuoti, pavyzdžiui, 1996 metų profesoriaus Senahido Halilovičiaus (jis, beje, laikomas vienu pagrindinių šiuolaikinės bosnių kalbos kūrėjų – normintojų) vadovėlyje jau jaučiama stipri musulmoniška propaganda, vis dažniau žodžio šaknyje įvedamas neslaviškos kilmės garsas h, kuris ankstesnių vadovėlių pavyzdžiuose nėra itin pastebimas. Naujausiose rašybos taisyklėse keičiasi ir sudėtingesni dalykai: kai kurie anksčiau plačiai vartoti žodžiai keičiami į skolinius iš turkų, arabų ar persų kalbų, performuojamos daiktavardžių šaknys. Tarkime, „lengvas“ bosniškai yra „lahak“, nors šnekamojoje kalboje sakoma „lak“, laikrodis – „sahat“, nors senasis „sat“ vis dar taip plačiai paplitęs, kad bosnių kalboje šie žodžiai įvardijami dubletais ir vartotini abu. Tad akivaizdu, kad daugybė naujadarų nėra prigiję, todėl net universitete bosnių kalbą studijuojantys studentai neišlaiko rašybos egzaminų. Serbų ir kroatų kalbos taip pat nesunormintos. Kolegė kroatistė ne kartą pasakojo, kad kroatų kalba turi net kelias normas, priklausomai nuo to, kuriuo vadovėliu remiamasi.

Žvilgsnis į Bosnijos ir Hercegovinos švietimo sistemą

Negalima pamiršti, kad po Deitono taikos sutarties buvo padalyta ne tik Bosnijos valstybė, bet ir jos švietimo sistema. Bosnių, kroatų ir serbų gimnazistai mokosi skirtingose mokyklose arba skirtinguose vienos mokyklos aukštuose. Jeigu neužtenka klasių, trims etninėms grupėms priklausantys moksleiviai mokosi kartu visus dalykus, išskyrus bosnių, serbų ir kroatų kalbas, literatūrą, geografiją bei istoriją. Vadovėliai neretai prieštarauja vieni kitiems. Itin ideologizuotas yra literatūros mokymas. Bosnių moksleiviai gilinasi į bosnių literatūrą, kroatai – į kroatų, serbai – į serbų, o jeigu vieno autoriaus negali pasidalinti visos trys etninės grupės, tuomet skiriasi jo kūrinių interpretacijos. Beveik kiekviena mokykla Bosnijoje turi savitą programą, ir jeigu dvi mokyklos yra vienoje gatvėje, tai dar nereiškia, kad jose besimokantys vaikai įgyja tas pačias žinias. Remiantis šiais principais, organizuojamas ir aukštasis mokslas. Bosnijos sudėtyje esančioje Serbų respublikoje (valstybė valstybėje!) įsikūrusiame Banja Lukos universitete dėstoma tik serbų kalba, o Hercegovinos mieste Mostare, kroatiškame universitete, dėstoma tik kroatų kalba. Sarajevo universitete literatūrą studijuoja tik bosnių kilmės studentai. Mokyklose jie mokėsi tik bosnių literatūrą ir dėl to jau savaime prarado teisę studijuoti, tarkime, Banja Lukos universitete.

Žymūs bosniai komentuoja

Šiuolaikinis bosnių rašytojas, visuomenės veikėjas ir Sarajevo universiteto dėstytojas Nenadas Veličkovičius neretai kritikuoja savo šalį. Pasak jo, tuos, kurie neturi savo nuomonės, Bosnijoje itin lengva paveikti. Kalbėdamas apie Deitono sutartį, jis – ypač vienareikšmiškas. Deitono taikos sutartis suskaldė valstybę, bet padėjo užbaigti karą. Bosnija ir Hercegovina tikrai nėra ta valstybė, kurioje dabar lengva gyventi. Tačiau, kaip sako pats N. Veličkovičius, bet kokia suskaldyta valstybė yra geriau nei karas, nors taikos kaina kartais gali būti netgi labai didelė. Bosnijos atveju galbūt net per didelė. Kita vertus, šioje šalyje buvo per daug sunaikinta, kad per keletą ar keliolika metų būtų galima viską atkurti. Kas žino, galbūt kada nors Bosnijai pavyks atsitiesti, o kalba… Anot bosnių profesoriaus Mile Stojičiaus, kalba, priklausomai nuo politinės padėties šalyje, gali būti vadinama bet kokiu vardu, bet svarbiausia, kad ji šalies žmones vienytų, o ne skaldytų. Lieka klausimas, kokias pasekmes Balkanuose iššauks griūvantis Babelio bokštas.

Kristina Tamulevičiūtė

BOSNIJA:
Gyventojų etninis pasiskirstymas: Bošniakai (bosnių musulmonai) 48.3%, Serbai – 34%, Kroatai – 15.4%, kiti 2.3% (pagal 2012 m.)
Religija: Musulmonai 40%, Ortodoksai 31%, Katalikai 15%, Protestantai 4%, kiti 10%

BOSNIJOS VALSTYBINGUMO KITIMAS:
Bosnijos kunigaikštystė ► Serbijos imperija ► Bosnijos karalystė ► Osmanų imperija ►Austrijos – Vengrijos imperija ► Jugoslavijos karalystė ► Jugosavija ► Bosnija ir Hercogovina

Deitono taikos sutarties (1995 12 14) pasekmės

1995 metais, Paryžiuje pasirašius Deitono taikos sutartį ir šitaip nutraukus karą, Bosnija ir Hercegovina tapo padalyta valstybė. Ją sudaro Serbų respublika ir į dešimtį kantonų suskirstyta Federacija, kurioje gyvena bosniai ir kroatai. Sarajevo kantonas iki šiol gali pasigirti spalvingiausia etnine sudėtimi. Toks padalijimas buvo vienas iš pagrindinių sutarties reikalavimų, siekiant, kad kiekviena tauta turėtų lygias teises. Idėja apie daugiakultūrinę valstybę buvo graži, tačiau neišbaigta. Politinė santvarka labai neefektyvi, pavyzdžiui, parlamente 2010 metų gruodį vyriausybė suformuota po net 14 mėnesių trukusių derybų (ministras pirmininkas kroatas Vjekoslav Bevanda išrinktas tik 2012!!!). Kiekvienas kantonas gali turėti savo universitetą, todėl šalyje jie dygsta kaip grybai (šiuo metu yra apie 30). Tokia paini ir sudėtinga valdymo bei švietimo sistema suryja milžinišką dalį šalies BVP. O daugiausia balsų surinkusią partiją galima įvardyti pasidairius po Sarajevą. Laimėjus kairiesiems, daugiau dėmesio skiriama infrastruktūrai ir stengiamasi mažinti religijos įtaką, o po dešiniųjų pergalės, stiprėja islamo kultas. Nesunku nuspėti, kad, esant tokiai situacijai, bendravimas tarp musulmonų, katalikų ir stačiatikių yra minimalus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.