Ką sako valstybių pavadinimai?

Kasdienėms šnekoms apie tarptautinę politiką paprastai pakanka sutrumpintų valstybių vardų – Prancūzija, Serbija, Pietų Afrika, Australija ir t.t. Tačiau oficialieji valstybių pava­dinimai, kuriais daugiau domisi diplomatai, kalbininkai ir vertėjai, pastudijavus gali atskleisti įdomių dalykų. Jau vien dėl to, kad keičiasi jie dažniau nei, pavyzdžiui, valstybių sienos.

Politiškai geografiniai orientyrai

Istorines Vakarų ir Rytų Vokietijas, Šiaurės ir Pietų Vietnamus ar šiandienines Šiaurės ir Pietų Korėją bei Kiniją ir Taivaną rečiau vadiname „il­gaisiais“, valstybiniuose dokumentuose vartojamais pavadinimais. Nors šie trumpieji vardai yra visiškai aiškūs pašnekovams, jie labai skiriasi nuo oficialiųjų. Patogumo dėlei vartojami sutrumpinti valstybių pavadinimai su geografinėmis nuorodomis paprastai įspėja apie legitimumo dilemas – nesutarimus, kuri iš šalių yra (ar buvo) „tikroji“ Vokietija, Vietnamas, Korėja ar Kinija.

Visos šios legitimumo dilemos yra lūžinių (anksčiau integralios) šalies istorijos momentų – karų ir revoliucijų – palikimas. Kongo pavyzdys (žr. apačioje) ypač vaizdžiai atskleidžia, kaip dažnai ofi­cialusis šalies pavadinimas gali keistis priklausomai nuo politinių aktualijų.

Vardai kaip galios (siekio) įspaudas

Šalies pavadinimas gali būti karų ir revoliucijų palikimas ar nurodyti į kolonialistinę praeitį. Nenuostabu – juk daugybė valstybių už Euro­pos ribų (ne tik miestai), net ir turėjusios daug senesnę valstybingumo tradiciją, buvo suformuotos imperialistinių galių. Kai kurios jų paskelbdamos nepriklausomybę persivadino „autentiškesniais“ var­dais: pvz., buvusios britų kolonijos Afrikoje Šiaurės ir Pietų Rodezija, tapusios nepriklausomomis Zambija ir Zimbabve, atsikratė Britanijos imperialisto politiko Cecilio Johno Rhodeso žymės varde. Buvęs britų Ceilonas persivadino sanskritiniu Šri Lankos vardu.

Nors Tailandas oficialiai nebuvo kolonizuo­tas, jis irgi yra keitęs pavadinimą. Iki 1939 m. šalis buvo žinoma kaip Siamo Karalystė. „Siamu“ senąją karalystę buvo praminę europiečiai, o moderniza­torius (modernizuotis tuo metu reiškė mėgdžioti Vakarus net aprangos stiliumi) karalius Mongkutas XIX a. padarė šį pavadinimą oficialiu. Patys tajai ir toliau šalį vadino muang thai arba prathet thai, t.y. „tajų kraštu“. Ketvirtajame dešimtmetyje, absoliutinę monarchiją pakeitus konstitucine, pakeistas ir valstybės pavadinimas.

Tailando, kaip ir Zambijos ar Zimbabvės, atveju permainų priežastis buvo nacionalizmas. Tačiau jų tikslas buvo ne tiek atsikratyti vakariečių įtakos, kiek, anot Nicholas Tarlingo, paspartinti vidinę asimiliaciją (etnines mažumas paverčiant tajais) ir pareikšti pretenzijas įtraukti etniškai giminingas, bet už Tailando ribų (Laose, Birmoje) gyvenančias grupes. Šias teritorines ambicijas Tailandui su Japonijos pagalba iš dalies pavyko įgyvendinti Antrojo pasaulinio karo metu, bet tik trumpam.

Tailando kaimynė Birma šiuo pavadinimu tapo žinoma dėl kolonizatorių britų. XIX a. okupuotos šalies pavadinimui jie pasirinko vietinių šnekamojoje kalboje vartotą žodį (angl. k. Burma), o ne formalų, rašytinės kalbos terminą (angl. Myanmar). Abu šie pavadinimai iki šiol vartojami bamarų, dominuojančios etninės grupės, kalboje, kurios šnekamosios ir rašytinės kalbos žodynas ganėtinai skiriasi. Tačiau 1989 m. Birmos karinei valdžiai apsiėmus kalbiškai „išgryninti“ šalies vietovardžius, buvo priimtas įstatymas, pervadinęs daugelį miestų ir nustatęs, kad kitose kalbose šalis turi būti vadinama Mian­maru. Kurį laiką pasirinkimas – vadinti valstybę „Mianmaru“ ar „Birma“ – rodė karinės valdžios le­gitimumo pripažinimą arba ne, bet dabar, švelnėjant tarptautinės bendruomenės nuomonei apie režimo pastangas reformuotis, tai gali būti nepatikimas ro­diklis.

Nepaisant įvairių peržiūrų, daugybė užkariautojų suteiktų pavadinimų liko. Štai „Indonezijos“ pavadinimą didžiuliam archipelagui Pietryčių Azijoje sugalvojo britų etnologas Jamesas Richardsonas Lo­ganas. Iki pamažu įsiskverbusios olandų kolonizacijos salynas niekada nebuvo suvienytas politiškai (nors jame būta gana nemažų karalysčių), o užvaldytas olandų ilgainiui gavo šį, anot Benedicto Andersono, „hibridinį pseudohelenistinį vardą“, sukurtą iš žodžių „Indija“ ir „nêsos“ (graik. „salos“). Toks terminas liudija apie seniai sukritikuotą XIX a. mokslininkų įsitikinimą, kad Pietryčių Azijos kultūros yra Indijos civilizacijos tąsa.

Indonezijos kaimynės pavadinimas ilgam išsaugojo XVI a. portugalų atradėjo Jorge de Men­eseso susidarytą įspūdį apie vieną iš šio salyno salų – Papua – kaip apie „kūtvėlų“ šalį. Meneseso sugalvotas Ilhas dos Papuas -„Papurusių plaukų kraštas“ – davė vardą Papua Naujajai Gvinėjai, kuri šiandien Papua salą dalijasi su Indonezija.

***

Pateikti pavyzdžiai rodo, kokią galią kuriant valstybių tapatybę turi kalba ir raštas. Šalių pavadinimai nėra „tik“ žodžiai – jie siūlo tam tikrą naratyvą, kuris vienus – savus piliečius ir gyventojus, kaimynines šalis, tarptautinės bendruomenės narius – palenkia į savo pusę, kitus atstumia. Pavadinimai gali supriešinti, kai juose atsispindintys naratyvai atmeta įprastas istorijos, kultūros, geografijos ar politikos interpretaci­jas. Valstybių vardai yra kilę iš kurios nors kalbos, kurios pasirinkimas daugeliu atvejų nėra dviprasmiškas. Kalba gali būti manipuliuojama. Pavadinimus duoda nugalėtojai – jų palikti galios įdagai dažnai kuria simbolinį pranašumą net ir galios santykiui pasikeitus. Todėl ne vienoje dekolonizaciją išgyvenusioje šalyje būta pastangų atsikratyti užkariautojų pėdsakų vietovardžiuose. Sudėtinga ir kruvina istorija gali juos perrašyti ne kartą, sukurdama daug painiavos.

Tipizuota ir ne tapatybė

Į oficialųjį šalies pavadinimą dažnai įtraukiamos tam tikros politinės sanklodos nuorodos (žr. lentelę apačioje). Peržvelgus pilnų pasaulio valstybių vardų sąrašą matyti, jog daugiausia yra šalių, save vadinančių respublikomis. Paveldimą monarchiją išlaikiusios ir ją akcentuoja daug mažiau šalių.

Sudėtinės valstybės linkę pabrėžti pastarąjį aspektą, pasivadindamos jungtinėmis, federacinėmis, sąjungomis, sandraugomis ir pan. Tanzani­jos Jungtinės Respublikos atveju pavadinimo sudėtinė forma įtvirtinta net ir žodyje „Tanzanija“, kuris sulipdytas iš „Tanganikos“ (žemyninė dalis, buvusi Vokietijos kolonija) ir „Zanzibaro“ (sala Indijos vandenyne) – dviejų iki 1964 m. buvusių atskirų politinių vienetų. Pasitaiko ir į jokias klasifikacijas netelpančių šalies santvarkos apibūdinimų. Nors ligi šiol tebėra absoliutinė monarchija, užuot vadinęsis karalyste, Brunėjaus Darusalamas save įvardija arabiškos kilmės žodžiu, reiškiančiu „taikos buveinę“ – kaip ir Tanzanijos didžiausias miestas Dar es Salamas.

Muammarą Gaddafį nuvertę sukilėliai nebevartoja jo suteikto ofi­cialaus pavadinimo Libijos Arabų Socialistinė Liaudies Džamahirija. 1977 m. Gaddafis buvo paskelbęs, jog Libija yra tiesioginė demokratija, valdoma be politinių partijų, t.y. per tiesiogiai gyventojų renkamus komitetus ir komunas (tikrovėje tie komitetai būdavo Gaddafio rėmėjų rankose ir įrankiai jo valiai įgyvendinti). Specialiai tokiai „masių valdžios“ formai apibūdinti jis sukūrė naują arabišką žodį – džamahirija (plg. džumhurija – respublika). Naujoji Libijos valdžia kol kas apsiri­boja trumpąja forma – Libija.

Indrė Balčaitė

Akcentai oficialiuosiuose pasaulio valstybių pavadinimuose | Pavyzdžiai

valstybė….. | Bolivijos Daugiatautė Valstybė, Kataro Valstybė, Kuveito Valstybė, Samoa Nepriklausomoji Valstybė, Vatikano Miesto Valstybė

respublika …….. | Benino, Pietų Sudano, Rytų Timoro Demokratinė, Senegalo, Šri Lankos Demokratinė Socialistinė, Vietnamo Socialistinė, Vokietijos Federacinė, Žaliojo Kyšulio ir daugybė kitų

Federacinė valstybės sandara | Bahamų Sandrauga, Etiopijos Federacinė Demokratinė Respublika, Mianmaro Sąjungos Respublika, Meksikos Jungtinės Valstijos, Mikronezijos Federacinės Valstijos, Tanzanijos Jungtinė Respublika

konfederacija…. | Vienintelis pavyzdys pasaulyje yra laisva Šveicarijos kantonų sąjunga – Šveicarijos Konfederacija.

karalystė………. | Bahreino Karalystė, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Norvegijos Karalystė, Tailando Karalystė

kunigaikštystė…… | Andoros Kunigaikštystė, Monako Kunigaikštystė

hercogystė | Liuksemburgo Didžioji Hercogystė

sultonatas | Omano Sultonatas

Arabiškos šaknys…….. | Egipto Arabų Respublika, Sirijos Arabų Respub­lika, Jordanijos Hašemitų Karalystė (pagal pranašo Mahometo prosenelio Hašimo klano vardą)

Valstybinė religija… | Pakistano Islamo Respublika, Mauritanijos Islamo Respublika, Irano Islamo Respublika

Du Kongai

Laisvoji Kongo Valstybė (1877-1908), Belgijos Kongas (1908-1960), Kongo Respublika (1960-1964), Demokratinė Kongo Respublika (1964-1971), Zairas (1971-1997) – tai vis vardai, kuriuos naudojo dabartinė Demokratinė Kongo Respublika, antroji pagal dydį Afrikos žemyno valstybė. Septintojo dešimtmečio pradžioje reikalus dar painiojo tai, kad 1960 m. nepriklausomybę paskelbęs Belgijos Kongas ne vienas pasivadino Kongo Re­spublika – tą patį padarė ir kitame Kongo upės krante įsikūrusi buvusi Prancūzijos kolonija. Norint nepainioti abiejų Kongo Respublikų, jos neretai buvo vadinamos pagal sostines – atitinkamai Kongas-Braza­vilis ir Kongas-Leopoldvilis. Kad galvosūkis nebūtų pernelyg paprastas, 1966 m. au­tokratinis Kongo-Leopoldvilio prezidentas Mobutu Sese Seko pakeitė šalies sostinės pavadinimą iš kolonialistinio, europiečių duoto Leopoldvilio į afrikietišką – Kinšasa. Atitinkamai ir šalis 1966-1971 m. buvo vadinama Kongu-Kinšasa.

Indrė Balčaitė

2005 m. baigė politikos mokslų bakalauro studijas TSPMI, yra Corp! “RePublica” filisterė. 2012-2013 m. vienerius metus praleido Pietryčių Azijoje, rinkdama medžiagą doktorantūros tyrimui, vykdomam Londono universiteto Orientalistikos ir Afrikos studijų mokykloje.
-> skaityti visus autoriaus/autorės tekstus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.