Kalbėkite trumpai arba mes žiovausim: kaip skambios frazės keičia mūsų smegenis ir politiką

Šeštadienio rytas. Metas, kai kartu su garuojančiu kavos puode­liu mėgstu įsijungti CNN interneto svetainę ir peržiūrėti savaitės naujienų vaizdo archyvą. Spusteliu vieną iš naujausių įrašų ir netru­kus negaliu patikėti tuo, ką matau ekrane: „Man rodos, mes šiek tiek aptingome per keletą pastarųjų dešimtmečių“, – užtikrintai tvirtina JAV prezidentas Barackas Obama. Tuo tarpu aš prie lūpų pakeltą kavos puodelį padedu į šalį net negurkštelėjęs.

Mįslės įminimas kontekste

Ar prezidentas nusprendė viešai nusirėžti savo ir taip „buksuojančius“ reitingus, pavadindamas darboholizmu besididžiuojančius amerikiečius tinginiais? Ši mintis kilo ne man vienam, nes netrukus ekrane pamačiau kelių prezidento oponentų respublikonų „sultingas“ nuomones apie tai, kad B. Obama „atitrūkęs nuo realybės“ ir kaip apskritai galima pasitikėti prezidentu, kuris savo piliečius laiko tinginiais.

Siurbčiodamas kavą susimąstau: kaip vienas iškalbingiausių šių dienų politikų galėjo pasakyti tokią nesąmonę? Paslaptis išaiškėjo netrukus, kai susiradau kitą vaizdo įrašą su ilgesne prezidento pasisa­kymo ištrauka. Ji skambėjo taip: „Mes šiek tiek aptingome per pasta­ruosius keletą dešimtmečių. Mes pradėjome tikėtis, kad žmonės patys norės atvykti pas mus, nepakankamai stengėmės pristatyti Ameriką ir pritraukti naujų investicijų.“ B. Obama kalbėjo ne apie amerikiečius apskritai, o apie politikus, institucijas, organizaci­jas, kurios atsakingos už investicijų pritraukimą į šalį. Juos, o ne JAV žmones jis pavadino „šiek tiek aptingusiais“. Nutiko tai, kas šiandieniniame pasaulyje kasdien nu­tinka tūkstančius kartų – žodžiai buvo išimti iš konteksto.

Meilė skambioms frazėms

Tai, kas įvyko su prezidento B. Obamos kalba, ne naujiena, o veikiau daugybę kartų girdėta istorija. Tikroji ką tik pacituotos frazės mintis mirė tą akimirką, kai prezidentas pasakė žodžius „mes aptingome“. Gimė „sound bite“ arba, kaip verčia anglų-lietuvių kalbų žodynas – „skambi frazė“. Būtent ji, o ne tikroji pasisakymo žinia jau netrukus užvaldė eterį. „Sound bite“ nėra naujas reiškinys. Savo prasmę šis terminas įgavo tele­vizijos ir radijo eroje, kai reportažų redaktoriams teko karpyti įrašus, kad galėtų ilgą pasisakymą sutal­pinti į kuo trumpesnį laiko tarpsnį. „Sound bite“ paprastai vadinama skambi frazė, kuri trumpai, aiškiai ir, svarbiausia, vaizdingai nusako pagrindinę kalbėtojo mintį arba tiesiog skamba, net ir neperteikdama tikrosios minties, kaip kad aprašytu B. Obamos kalbos atveju.

Prie naujų žiniasklaidos įpročių netruko prisitaikyti ir politikai. Jų kalbų rašytojai, įvaizdžio specialistai, atstovai spaudai nuolat tikslingai ieško frazių bei formuluočių, kurios galėtų tapti „sound bite“ ir pateku­sios į naujienų ciklą ten išsilaikytų bent 24 valandas. Vidutinė radijo ar televizijos žinių reportažo trukmė – 1-2 minutės. Turbūt suprantate, kad tiek laiko pakanka geriausiu atveju pristatyti vieną nesudėtingą mintį, o ne gilintis į jos kontekstą ar ieškoti priežastinių ryšių. Ši tendencija tik gilėja. Visa žiniasklaidos kultūra šiuo metu vis labiau orientuojasi į „skambias frazes“. Taip vadinama naujos kartos „piliečių“ žiniasklaida, kurią įkūnija tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“ ar „Twitter“, kurie tik dar labiau stip­rina šią tendenciją. Štai „Twitter“ žinutės ilgis technologiškai apribotas iki 140 simbolių. Ne ką ilgesni paprastai būna ir statuso atnaujinimai „Facebook“ tinkle.

Iš „kabliuko“ virsta žinia

Ar ši tendencija mums turėtų rūpėti? Juk jau seniai įpratome, kad žiniasklaida linkusi vai­kytis ne tik sparnuotų antraščių, bet ir vienadienių sensacijų. Dar ir kaip turėtų. Žiniasklaidos ori­entacija į „sound bites“ reiškia, kad politikos forma (retorika) tampa svarbesnė už jos turinį labiau nei kada nors anksčiau. Tai nebuvo tokio masto problema, kol pati žiniasklaida buvo santykinai lėta. „Sound bites“ paprastai atsidurdavo straipsnių antraštėse, tačiau kontekstas vis tiek likdavo tekste. Dar svarbiau – tekstą žmonės skaitydavo.

Naujoji žiniasklaida į šią formulę įtraukė naujų dėmenų – didelį greitį ir orientaciją į staigų, trumpalaikį efektą. O kaipgi kitaip, juk interne­to valiuta – antraščių paspaudimai. Tad „sound bites“ tampa nebe žinios pateikimo „kabliuku“, o pačia žinia.

Kontekstui lieka vis mažiau vietos ir laiko. Be to, informacija į vartotoją yra šaudoma kaip iš kulkosvaidžio ir vis mažiau kas turi kantrybės ne tik permesti akimis antraštes bei keletą pirmųjų pastraipų, bet perskaityti pilną tekstą.

Kaip skambūs žodžiai tampa patologija

Be abejo, čia galėtumėte sakyti, kad gebėjimas susikaupti ir perskaityti ilgesnius tekstus yra kiekvieno asmeninė problema. Tačiau mokslininkai teigia ką kita.

Turbūt girdėjote tokį sindromą, kuris sutrumpintai vadinamas ADD (angl. attention deficit disorder)? Tai genetines šaknis turintis sutrikimas, su kuriuo gimusiems žmonėms sunku sukoncentruoti dėmesį ilgesnį laiką. Tačiau ne taip gerai žinoma kita santrumpa – ADT (atten­tion deficit trait). Tai ADD „pus­brolis“, kurį lemia ne genetika, o nuolatinės informacijos perkrovos smegenims. Štai ką žurnale „Har­vard Business Review“ apie tai rašė psichiatras Edward M. Hallowell: „Į mano kabinetą įžengiančių žmonių skaičius su ADT per pastarąjį dešimtmetį šoktelėjo dešimteriopai. ADT tikrai sukelia aplinkos veiksniai. Tai modernaus gyvenimo fenomenas, kurį lemia nuolat augan­tys reikalavimai mūsų dėmesiui ir laikui. Kai mūsų smegenis užpildo triukšmas, jos palaipsniui praranda gebėjimą kruopščiai ir pilnai įsigilinti į bet ką“.

Štai ir turime dar vieną dėlionės dalį. Viena vertus, „sound bites“ gimsta iš žiniasklaidos noro greitai ir efektyvi­ai laimėti mūsų dėmesį. Tačiau to­kiu būdu mūsų smegenys pripratin­amos prie savotiško „greito maisto“ ir šis įprotis tampa jau nebe tingiu pasirinkimu, o patologija. Pačios smegenys keičiasi ir atpranta vartoti nesutrumpintą, į patrauklų popierėlį nesuvyniotą informaciją. Susida­ro nemaloni spiralė: žiniasklaida tam, kad atkreiptų mūsų dėmesį, generuoja „skambias frazes“, o mes jų patys vis labiau reikalaujame, nes vis sunkiau gebame bet ką sudėtingesnio „suvirškinti“.

Trumpalaikio galiojimo politika

Bet grįžkime prie politikos, į kurią triumfuodama įsėlino greito informacijos vartojimo kultūra. Aplink save ji kuria trumpalaikio vartojimo politiką, kurioje nelieka vietos sudėtingesnei argumentacijai ar gilesnėms viešoms diskusijoms. „Skambios frazės“ vis dažniau tampa vieninteliu politikų veiklos matu.

To jau net nebegalima vadinti populizmu, kuris apibūdina gražiai skambančius, tačiau nelabai rea­lius pažadus. Veikiau jau tai nauja populizmo mutacija, kai politinis sprendimas imamas matuoti ne pagal ilgalaikę vertę visuomenei, o pagal … skambesio žavesį: aiškumą, patrauklumą, „komunikaciškumą“. Tai „populizmas ant steroidų“, kur steroidai – net nebe puikiai skam­bantis neįgyvendinamas pažadas, o tiesiog gera formuluotė.

Norite pavyzdžių? Šiuo metu JAV vykstančioje pirminių rinkimų kampanijoje vienas respublikonų kandidatas kėlė mokesčių refor­mos vėliavą, kurią pavadino 9-9-9 (skaičiai žymi skirtingų mokesčių dydį). Net tarpusavyje nesutari­antys ekonomikos ekspertai vienu balsu aiškino, kad tai – ekonominė nesąmonė. Skaičiai „nesueina“, vienintelė jų atsiradimo kandidato programoje priežastis – jie gerai skamba ir lengvai įsimena.

Nepaisant to, šis kandidatas – Hermanas Cainas – kurį laiką pir­mavo Respublikonų partijos ap­klausose, o jo reitingus galiausiai sugriovė ne ekonomistų kritika, o keletas skandalų dėl seksualinio priekabiavimo.

Su ginklais elgtis atsargiai

Skambios frazės savaime nėra blogai. Tarp garsiausių visų laikų „sound bites“ – Martino Liuterio Kingo „I have a dream“ (Aš turiu svajonę), Johno F. Kennedy „Ich bin ein Berliner“ (Aš esu berlynietis) ir kt. Tai frazės, kurios įprasmino istorines akimirkas ir į keletą žodžių sudėjo svarbius politinius siekius. Neveltui kovotojas už Meksikos čiabuvių teises, rašytojas Marcos rašė: „Mūsų žodis – mūsų ginklas“. Vis dėlto atrodo, kad pastaruoju metu žmonija užsižaidė šiuo galingu ginklu ir rizikuoja peršauti kojas viskam, kas privalo turėti gilesnę prasmę, o ne tik gražiai skambėti.

Donatas Bedulskis

Dėmesio stokos bruožo (ADT) simptomai:
-Išsiblaškymas;
-Nuolatinis nerimas;
-Nesiliaujantis „turiu kažką veikti“ jausmas;
-Impulsyvūs sprendimai.

Kuo ADT skiriasi nuo ADD?

ADD yra sindromas, kuris asmeniui būdingas ne­priklausomai nuo aplinkos. Tuo tarpu ADT tiesiogiai sukuria aplinka, jį galima pašalinti pakeitus aplinką ar įpročius (pvz., sumažinus elektroninių informacijos priemonių – kompiuterių, išmaniųjų telefonų – nau­dojimo apimtis).

Šaltinis: S. Steptoe „Defining a New Deficit Disor­der“, TIME, 2006 m. sausio mėn. 6 d.

Negailestinga interneto naujienų ekonomika

Prie skambių frazių kultūros stipriai prisideda ir naujienų portalų konkurencija dėl „interneto valiutos“ – vartotojų paspaudimų. Nuo to, kiek portalas sugeneruoja tokių paspaudimų, tiesiogiai priklauso tai, už kiek jame bus parduota reklama.

Šių eilučių autoriui vieno nacionalinio naujienų portalo redakto­rius pasakojo, kad kartais žurnalistams netgi keliami tikslai, kiek paspaudimų turėtų pasiekti jų parengtos publikacijos.

Tad kai kitą kartą savęs nustebę klausite, „kas galėjo sugalvoti tokią absurdiškai kvailą antraštę“, pataupykite fantaziją kitiems dalykams. Naujienų redaktorius tiesiog nėrėsi iš kailio dėl kuo didesnio kiekio paspaudimų. Tai dar vienas „skambių frazių“ kultūros įsigalėjimo pavyzdys.

Iš tiesų klausimą turėtumėte formuluoti kiek kitaip: „Ar aš paspaudžiau šią kvailą antraštę, kad pažiūrėčiau, ką ji slepia?“