Semiotinis metodas yra skirtas reikšmės susidarymo sąlygoms aprašyti ir pademonstruoti, kokiu būdu tekstas daro skaitytojui vienokį ar kitokį poveikį. Semiotikoje vartojamos pagavos ir skaitymo sąvokos nurodo du reikšmės suvokimo modelius. Pirmasis – tai bendras nereflektuotas įspūdis, kuris atsiranda susidūrus su tekstu. Antrasis – tai analitinis kelias, kuriuo pagrindžiamos pagavos metu suvoktos reikšmės. Semiotinio metodo veikimui pademonstruoti puikiai tinka Pirmojo pasaulinio karo vokiečių propagandos plakatas, kuris kviečia užsukti į parodą, pristatančią užgrobtą sąjungininkų lėktuvą.
Plakatas yra multimodalinis tekstas, kuriame skirtingos raiškos priemonės yra derinamos tam, kad būtų sukurtas aiškus ir įtaigus pranešimas.
Teksto figūrų „perskaitymo“ galimybę užtikrina plastinė teksto struktūra, t. y. paprasčiausi spalviniai ir formų kontrastai. Žvelgiant į šį plakatą akį patraukia tai, kad žodinio teksto vienetai yra pateikiami kaip diskretiški, o vizualios figūros apjungiamos tarpusavyje. Tuo pat metu vaizdinį ir žodinį pranešimus jungia juoda spalva, kuri sugretina plakato centre pavaizduotą erelio siluetą ir plakato apačioje esantį žodinį pranešimą. Šie bendri pastebėjimai analizės pradžioje gali atrodyti nesvarbūs, bet pereinant prie turinio analizės įgaus papildomos svarbos.
Didžiąją dalį plakato užima vaizdinės figūros: taikinys, ant jo tupintis erelis ir užrašas „Delta“. Kadangi erelio siluetas uždengia dalį užrašo „Delta“, galima teigti, kad visi šie elementai priklauso vientisai erdvei ir kartu ją formuoja.
Taikinys ir užrašas pirmiausiai veikia kaip simboliai, sutartinai žymintys sąjungininkų pajėgas ir sąjun-gininkų lėktuvo tipą. Tačiau vaizdinių figūrų persidengimas ir kulkų suvarpytas taikinys reiškia, kad šie vaizdiniai elementai taip pat tiesiogiai susiję su savo žymimais objektais, t. y. funkcionuoja kaip indeksai. Šiuo atveju indeksiškumas reiškia, jog taikinio ir užrašo „Delta“ nurodomas objektas yra pašautas sąjungininkų lėktuvas. Tokia dvilypė ženklų prigimtis keičia ir būdą, kuriuo mes suvokiame baltą plakato foną – jis taip pat tampa figūratyviniu elementu, t. y. sąjungininkų lėktuvo korpusu.
Identifikavus šias figūras lieka neatsakytas klausimas, kaip plakate veikia ant taikinio tupinčio erelio figūra. Erelis simboliškai žymi vokiečių naciją, bet, būdamas ikonine reprezentacija, jis taip pat realizuoja gyvūno ir mašinos priešpriešą. Užrašo, erelio ir taikinio figūrų konfigūracija tampa simboliu, žyminčiu gaivališkos, kilmingos jėgos pergalę prieš besielį, sterilų konstruktą.
Nors plakate pateikiamas tik vienas statiškas vaizdas, būtų klaidinga manyti, kad statiška struktūra negali presuponuoti pasakojimo. Semiotikoje pasakojimu gali būti vadinama bet kokia transformacija, o šiame vaizdiniame tekste jų galime rasti net kelias. Pirmąją transformaciją nurodo kulkų suvarpytas sąjungininkų ženklas, kuris įveda mūšio ir pralaimėjimo būsenas. Tai, kad erelis išdidžiai tupi ant ženklo, reiškia, kad objektas funkcionuoja kaip karo trofėjus, kuriuo dabar didžiuojamasi ir kuris įrodo vokiečių pranašumą. Antroji numanoma transformacija – tai sąjungininkų emblemos nusitrynimas, žymintis bendrą priešininko nusilpimą ir sąjungos irimą. Taikinio ir emblemos panašumas taip pat reikšmingas, nes savitu būdu „įjungia“ plakatą skaitantį subjektą į paties plakato pasakojimo struktūrą: tas, kas „skaito“ plakatą, tampa ir šaudančiuoju į taikinį. Taigi stebėjimas ir šaudymas tampa lygiagrečiais veiksmais, kurie priartina šalį prie pergalės.
Nedetalus erelio siluetas papildo šią kovos-stebėjimo struktūrą, apibūdindamas ir patį stebėtoją. Siluetas gali būti suvokiamas kaip indeksas – prieš plakatą stovinčio subjekto metamas šešėlis. Tokiu būdu įtvirtinamas kiekvieno stebinčiojo identitetas ir tarsi siūloma „pasidalinti“ nuopelnais.
Grįžtant prie plastinio lygmens pastabų, galima pastebėti, kad juoda spalva nėra vienintelis elementas, siejantis juodą erelio siluetą ir plakato apačioje esančius užrašus. Užrašų šriftas, kaip ir erelio pavidalas, sudarytas iš aptakių, bet aštriais elementais užsibaigiančių formų. Pasakojimo lygmenyje toks atitikimas gali reikšti erelio ir reklaminio pranešimo siuntėjo tapatumą.
Taigi toks iš pirmo žvilgsnio paprastas „tekstas“ įteigia tapatumą tarp pranešimo siuntėjo bei gavėjo ir nurodo, kad parodos lankymas yra suprantamas kaip šlovinimo veiksmas, toliau įtvirtinantis tautos pergalę. Tekstas, teigdamas, kas esi „tu“ (gavėjas), kas esu „aš“ (siuntėjas), teigdamas bendrą „mūsų“ tapatybę (tauta) ir priešindamas „mus“ „kitiems“ (sąjungininkams), leisdamas rekonstruoti mikro (mūšis) bei makro (karas) pasakojimus ir priskirdamas reikšmes stebėjimo-apsilankymo veiksmui, veikia kaip manipuliacinė struktūra.
Andrius Grigorjevas