3*3: trijų direktorių trys žvilgsniai į TSPMI

Pradžia: Kokiu tikslu ir kaip buvo įkurtas TSPMI?

Kūris: Jo „startinis“ pavadinimas buvo Tarptautinių k.jpgsantykių institu­tas, be „politikos mokslų“. Manyta, kad čia bus rengiami diplomatai, bet aiškios vizijos iki įsteigimo nebuvo. Po įsteigimo iškilmių buvo pasakyta: dabar darykite kažką. Tai ir darėme – trijų žmonių direktorių taryba: sociologė Rasa Ališauskienė, Aleksandras Do­bryninas, dabar Filosofijos fakulteto profesorius, ir aš. Darbuotojų – nė vieno. Pradėjome nuo dviejų metų tarptautinių santykių programos, skir­tos turintiems arba tuoj įgysiantiems aukštąjį išsilavinimą. Išleidome dvi laidas. Kai kurie baigusieji jau am­basadoriai, bet į diplomatiją, kaip ir reikėjo tikėtis, ne visi pasuko. Ir gerai: vienas dabar Institutui vadovauja. (Juokiasi.) Vėliau rektorius paliko vieną direktorių – mane, o Instituto pavadinime įrašė „politikos mokslus“, nes jau buvo subrendusi mintis, jog tarptautinių santykių studijoms reikia pagrindo – politikos mokslų studijų. Jų Lietuvoje dar iš esmės nebuvo. Pasikviečiau pavaduotoju Gediminą Vitkų. 1993 m. pradėjome pirmąją politikos mokslų studijų programą. Velniškai įdomus darbas – kurti naują profesiją! Be tikėjimo ir užsidegimo nieko nepadarytum! Viskas nuo nulio: sukurti priėmimo tvarką ir studijų modelį, suvokti, ką dėstyti, ir rasti, kas dėstys, ieškoti, iš ko pa­simokyti, sužinoti, ko reikia paklausti tų, iš ko nori pasimokyti, ieškoti studijų šaltinių, mokytis pačiupinėti kompiuterį (jie tik tada ėmė atsirasti)! O sąlygos itin skurdžios: vienas kambariukas Baltupiuose (kol filosofų dekanas atostogavo, užėmėme dar du, iš kurių kaip tik išsikraustė čia anksčiau buvusios įstaigos likvidacinė komisija), porą stalų, kelios kėdės, telefonas, iš kažkur nukniauktos žirklės ir skylamušis (tik popieriaus niekas nedavė, reikėjo „susikombinuoti“) – viskas. Finansavimo – jokio. Išgelbėjo VLIK’o parama ir TEMPUS projektai. Bet metai po metų stiprėjome: ne tik (su)kūrėme profesiją, bet ir išugdėme pirmuosius profesionalus – savus, ne kokius carpetbaggers, kurių nemažai sukosi aplink.

Ar pasikeitė atmosfera, persikėlus į Vokiečių gatvėje esančias patalpas?

Lopata: Kiekvienas, kuris nori gyventi savo gyvenimą, turi turėti savo stogą – stogą, gerąja to žodžio prasme. Iš tikrųjų buvo sunku strategiškai mąstyti apie Instituto likimą, neturint galvoje tam tikros autonomijos, o ta au­tonomija buvo susieta su tuo, kad iš tikrųjų reikia savos pastogės – šiuolaikiškos pastogės, kurioje būtų sudarytos sąlygos, normalios buitinės sąlygos – kaip namuose. Kaip gyvena šeima: po vienu stogu malasi, sprendžia problemas, džiaugiasi pasiekimais. Buvome našlaitėliai, pradėję tvirtintis, man atrodė visiškai natūralu, pradėjome ieškoti pastogės, ilgai nesisekė. Taip atsitiko, kad pavyko man tą pastogę užsitikrinti, pavyko rasti jai finansavimą. Man atrodė elementariai: jei nebūtume radę pastogės, mes nebūtume pradėję politologijos kaip mokslo, nes atėjo tam tikras etapas, kai jau visos pajėgos suburtos, moksle jau yra proveržiai, bet niekas toliau nebūtų vystęsis jei nebūtų stogo – elementari sąlyga. Smagiausia buvo tai, kad niekas netikėjo, kai aš parodžiau, kad štai mūsų pastatas ir kad po pusantrų metų mes į jį įsikraustysime. Visi sakė: nesąmonė! Man buvo smagu žiūrėti į jų veidus, kai jie čia pradėjo vaikščioti, žiūrėti, kaip čia viskas atrodė – smagu matyti nustebusius žmones.

Mane maloniai nustebino santykis su pastatu. Vis tiek eina srautai, kaip sako – natūralu, kai pastatu naudojamasi kaip instrumentu. Paeini, brūkšteli per sienas su portfeliuku, dar kažkas daro tą patį. Buvo nerealu, kai po metų viskas praktiškai atrodė taip, tarsi mes ką tik būtumėme čia įsikėlę. Sunku buvo patikėti – dėstytojai turi kabinetus. Tuo metu būtumėte prasiėję per visą Universitetą: katedros buvo, bet žmonėms darbo vietos, kur būtų galima dirbti, – ne. Kitaip tariant, tas žmogiškas požiūris į tuos, kurie čia yra ir bus, ir atvirkščiai – jų supratimas, kad visa tai daroma žmogiškumo vardan, visų mūsų labui. Stebino, kad tas supratimas tikrai buvo, sakyčiau, net 99 procentais!

Kaip atsimenate Institutą būnant jo studentu ir kaip vertinate Instituto kaitą?

Vilpišauskas: Tiesą sakant, įkūrimo nepamenu, pamenu tik įkūrimo paminėjimus. Kuriant TSPMI pats dar buvau VU Ekonomikos fakulteto studentas ir tuo metu aktyviai daly­vavau kuriant studentiškas ekonomistų organizacijas (AISEC), užmezgant ryšius su kitų šalių, pirmiausia, Balti­jos ir Šiaurės šalių studentais. Bet kai pradėjo veikti TSPMI, labai greitai susidomėjau studijomis jame ir įstojau jau antrais Instituto veikimo metais. Stojau į ekonomikos studijas, nors iš tikrųjų ekonomikos išmokau vėliau – jau studijuo­damas Vakarų uni­versitetuose bei dirb­damas konkrečius analitinius darbus. Tačiau turbūt dėl įsitikinimo, jog eko­nomikos negalima izoliuoti nuo platesnių žmogiškų santykių, domėjausi ir kitais socialiniais mokslais ir turbūt dėl to atėjau ir į TSPMI. […] Studijuojant sunkumų nesimatė, išskyrus nebent patalpų trūkumą, kol Institutas dar veikė Baltupiuose. Ypač tai jautėsi pradėjus dėstyti, kai reikėdavo gana anksti ryte vykti skaityti paskaitų. Manau, jog tinkamos infrastruktūros paieškos užėmė daug pirmųjų Instituto vadovų dėmesio ir laiko. Kita vertus, kai esi jaunas dėstytojas, išnaudojantis galimybes dalyvauti Vakarų aukštųjų mokyklų programose ir tyrimų projek­tuose, tie infrastruktūriniai apribojimairūpi. Kaip tik tada organizuotas In­stituto bendruomenės Kalėdų šventes prisimenu kaip labai jaukias…

Institutas jau perėjo kelis gyvavimo etapus – nuo įsikūrimo rūpesčių ir programų pagrindų sukūrimo iki tinkamos infrastruktūros parengimo ir studijų programų ir tyrimų kon­solidacijos. Šie dalykai ir artimiausiais metais turėtų būti prioritetas. Žinoma, kiekviename etape būta ir finansinių iššūkių, ypač santykyje su lėšų per­skirstymu visame VU. Šie iššūkiai išlieka. Bet pirmiausia, žinoma, turime matyti studentų ir dėstytojų poreikius bei siekti juos kuo geriau suderinti.

Būklė: kokia politikos mokslų ir Instituto įtaka politikai ir visuomenei?

Kūris: Daug Instituto žmonių matomi viešojoje erdvėje: komen­tuoja, aiškina. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie tam tikrą įtaką. Bet viešoji erdvė šiandien yra „subulvarėjusi“, orientuojasi beveik vien į skandalų kėlimą, paviršutinišką bei angažuotą jų nušvietimą ir tolesnį eksploatavimą iki naujų skandalų, o politika, deja, yra linkusi atsiriboti nuo argumentų ir racionalių sprendimų paieškų. Net protingiausi svarstymai negali padaryti įtakos, jei tie, kam tą įtaką reikia padaryti, nenori arba nesugeba išgirsti ir suprasti. Gal dėl to politologai neina į politiką: juk profesionalūs plaukikai taip pat neina paplaukioti į pelkę. Politikos mokslai svarbūs visuomenei ir valstybei, bet jų reikšmės adekvačiai nesuvokia ir ją devalvuoja net žiniasklaida, kurioje dažnas kokios nors dienos aktualijų ko­mentuotojas ar būsimų rinkimų baigties spėliotojas pristatomas kaip politologas (nors politikos mokslų nė neuostė!). Skirkime plepėjimą apie politiką nuo politikos analizės. Politologas, žinoma, turi savas vertybines preferencijas, bet – ir sisteminį požiūrį į politikos proce­sus. Jis turi sugebėti teikti pirmenybę argumentams prieš interesus ir skirti nacionalinį interesą nuo partikuliaraus. Deja, mūsų politikoje nacionalinio in­tereso beveik nematyti, jį vis kas nors užgožia arba simuliuoja.Lopata: TSPMI – tai politikos patarėjas, žaidėjas, subjektas, politinis veiksnys. Dėl to Instituto įtaka ne­gali būti vienareikšmiškai apibūdinta. Sunku pasakyti, ką iš tikrųjų jaučia ir kaip jį mato visuomenė. Dar daugiau, jei nuoširdžiai: aš neatsakyčiau, kas yra politologija (politikos mokslas/moks­lai). Akivaizdu, kad grynojo politikos mokslo nėra, todėl turbūt politologija yra toks darinys, kuris bando susin­tetinti tą problemėlę. Jei pastebite, kiekvienais metais būna diskusijų, pranešimų, pasvarstymų šia tema. Kitaip tariant, įdomus mokslas ir tiek, bet, kita vertus, man atrodo, vienin­telis jis toks, kuris gali tiek duoti… Po jo stogu gali sutalpinti labai normalų universitetinį išsilavinimą: nuo hu­manitaristikos, socialinių mokslų iki technokratijų. Pavyzdžiui, aš nesu tikras, ar teisinga, kad politologija yra priskiriama socialiniams mokslams. Aš manau, kad tai – humanitarizmas. Tai ginčų objektas. Ir manau, tai kelia ginčus, o tai reiškia tam tikrą probleminį jo apibrėžimo pobūdį, kuris kelia keblumų, bet, kita vertus, atveria masę galimybių.

Vilpišauskas: Jis svarbus pirmiausia bendro visuomenės išprusimo prasme, gebėjimo atsirink­ti, ką sako politikai ar kiti autoritetai, ir tai įvertinti, nes politiniai žmonių pa­sirinkimai juk lemia gana daug mūsų gyvenime. Tad ir mūsų bendruomenės tikslas yra prisidėti prie diskusijų, analizės, viešų svarstymų svar­biais politiniais klausimais, remiantis analize ir tyrimais, o ne tik nuomonėmis – tai ir skiria mokslininkus nuo apžvalgininkų. Kartu baigę politikos mokslus galėtų būti ne tik analizuojantys politiką ir politinius sprendimus, bet ir patys politikos veikėjai. Kol kas aktyvių politikų tarp mūsų Instituto alumnų nėra daug, bet jų daugėja ir, tiki­uosi, daugės.

Perspektyvos: Kaip įsivaizduojate Instituto ateitį?

Kūris: Institutas – Vil­niaus universiteto dalis, todėl jo ateitis neatsiejama nuo viso universiteto ateities. Kita vertus, Institutas ir pats negali neturėti viltingos ateities, kol yra bendruomenė, kuri tą ateitį kuria, – studentai, kurie mato šios profesijos prasmę, ir dėstytojai bei mokslininkai, kurie tą profesiją plėtoja. Kai kurie absolventai savo darbą sies su Institutu, eis „daryti mokslo“. Bet kad ir ką dirbtų mūsų absolventai, svarbiausia, kad jie gebėtų už vienadienių politinių (reikėtų sakyti „tarsipolitinių“) sprendimų ma­tyti valstybės raidos kryptį. To labiau­siai trūksta Lietuvos politikai (tiksliau, „tarsipolitikai“). Tai apgailėtina, bet tai – faktas. Nuo pat Instituto įkūrimo turėjau viltį, kad mūsų absolven­tai anksčiau ar vėliau turės progų pritaikyti čia ugdomus gebėjimus susikalbėti argumentų kalba, išgirsti kontrargumentus ir priimti racionalius sprendimus. Tai būtų naudinga ne tik jiems ir Institutui, bet ir visai Lietuvos valstybei. Bet tam reikia, kad jie eitų ir į politiką (konkretus partiškumas nesvarbu, jei mokama susikalbėti): kol jų ten nėra, tas vietas užima patys matote kas. Juk Institutas buvo kurtas tam, kad rengtų žmones, gebančius atpažinti, įvardyti, užtikrinti ir apginti viešąjį interesą – valstybininkus pačia pozityviausia šio žodžio prasme – ne ta, kurią šiam žodžiui prisiuvo prie politikos prisisiurbę antivalstybininkai. Ta viltis dar nėra visai numirusi.

Lopata: Ką galima padaryti per 20 metų? Galima iš principo įgyti savąjį aš, apsibrėžti, nubrėžti kryptis, kur link judame, galėtume reaguoti į aplinką pagal savo supratimą. Politikos mokslo pagrindų dalykai – filosofija, ekonomika, istorija – užtikrina baka­lauro sėkmę, užtikrina išsilavinimą, jie turi būti dėstomi itin aukštame lygyje. Be to, Rytų niša yra mūsų niša, aš neabejoju, kad mes tai pradėjome statyti, kad turime visas kvalifikacijas mokyti Rytus ir Vakarus, o toliau – tarptautinės konjunktūros dalykai, turi žaisti pagal madas, turėti sugebėjimą žaisti. Turi ugdyti savus kadrus, kurie galėtų dėstyti naujausias disciplinas, ir turėti finansinius resur­sus pritraukti geriausius pasaulio specialistus čia, kad pamokytų kaip reikia daryti tyrimus. Fundamentalūs dalykai, bet jų lengvai neišspręsi. [Kalbant apie dėstytojus – red. pastaba] – turi būti pusiausvyra tiek kvalifikacijos prasme, tiek ir dėstytojų amžiaus, jų kompetencijos prasme. Tai reiškia, jog turi laviruoti nebijodamas klaidų. Kartais jaunimas, jo karštakošiškumas daro klaidas, bet, kita vertus, jis užveda studen­tus, taigi – turi rasti pusiausvyrą ir su sausu, kietu, išskirtiniu profesionalumu. Dėstytojai turi būti ir bendraminčiai, ir kitaminčiai – jų balansą svarbu surasti. Šis balansas padeda studentams surasti savus interesus. Ekspertinę funkciją TSPMI normaliai vykdo, pedagoginę bakalauro lygyje šimtu procentu, o magistro programose, mano galva, visoje Lietuvoje yra problemų su šiais dalykais. Priklausomybė nuo išorės vis dar išlieka didžiausia. Gal tai ir yra gyvenimo šiuolaikinėje valstybėje problema, kai reforma daroma dėl vėlesnių reformų… Kaip tokioje aplinkoje žaisti? Gali būti, kad kiekvieną dieną keičiasi tam tikros taisyklės. Didele dalimi TSPMI liki­mas priklauso nuo bendros aukštojo mokslo situacijos Lietuvoje… Antra, kaip ieškot kompensacinių mechanizmų neigiamai Institutą veikiantiems aukštojo mokslo reformos proc­esams? Jeigu atsakysime į visus šiuos dalykus, tuomet ir perspe­ktyvos bus geros.

Vilpišauskas: Sakyčiau, jog per visą gyvavimo laikotarpį Institutas sukūrė geros kokybės studijų programas, subūrė gerą dėstytojų bendruomenę. Tai yra visų Instituto darbuotojų ir administracijų indėlis. Galima ir reikia toliau ieškoti kelių, kaip geriau integruoti studijas ir mokslinius tyrimus, naudoti įvairesnius studijų metodus, plėtoti tarptautinius tyrimų tinklus, tačiau manau, kad Baltijos šalyse mes esame stiprūs ir turime gerą pagrindą tolesniam stiprėjimui. Pagrindinis iššūkis – kaip toliau išlaikyti ir stiprinti studijų kokybę ir tuo pačiu turėti gerus finansinius pamatus bei motyvuoti darbuotojus nuosekliai užsiimti tuo, kuo Institu­tas ir turi užsiimti, – studi­jomis ir tyrimais.

Santykyje su tarptautine erdve galima ir konkurencija, ir bendradar­biavimas. Bendradarbiavimas, beje, yra viena iš konkurencijos formų. Kaip minėjau, dalyvavimo tarptautiniuose tinkluose plėtra galėtų būti vi­ena iš mūsų veiklos krypčių, išnaudojant mūsų stipriąsias puses, pirmiausia – mūsų regiono žinias, tačiau toli gražu tuo neapsiribojant, nes, mano manymu, turime ir turėsime ką pasiūlyti mūsų studentams ir daugeliu atžvilgiu tai bus geriau nei studijos daugelio Vakarų Europos šalių vidutinio lygio universitetuose. Be to, gerai kad yra konkurentų, nes tai irgi nuolat primena, jog nereikia manyti, kad tapę lyderiais, tokie išliksime neribotą laiką.

Kūris: Mūsų pirmieji studentai buvo labai žingeidūs, drąsūs, ieškantys naujovių – kažko, ko dar nebuvo, bet ko (jie jautė) reikia Lietu­vai. Kuriantys ir išradingi. Pirmeiviai. Labai pozityvūs. Nepastebėjau, kad per tuos du dešimtmečius šiuo atžvilgiu kas nors būtų iš esmės pablogėję. Tiesa, jau vėliau gyvenimas kai kuriuos aplaužo. Bet taip yra su visų profesijų atstovais.

Lopata: Galiu pastebėti, kad nuo Insti­tuto įsikūrimo iki dabar jau nėra tos studentų masės, kuri stojo didžia dalimi vedama labai pragmatinių interesų – noro būti diplomatu. Reiškia, kad paveikslas, vertybės, noras pasikeitė. Ir aš džiaugiuosi tuo, kad pasikeitė, nes buvo tam tikrų pragmatinių periodų, ypač pradžioje. Iki dabar sakoma, kad Institutas sukurtas ten­kinant valstybės poreikius: diplomatai ir pan. Tas pasikeitė, nes čia ateina, na, bent ateidavo ir, manau, tai dar išsilaiko – ateinama gauti universitetinį išsilavinimą su tam tikru profiliu, tam tikra specifika, bet ta specifika neužgožia to, ką mes vadiname elementariu universitetiniu išsilavinimu.

Vilpišauskas: Pagrindinis bruožas, kuris pirmiausia ateina į galvą apie mūsų studen­tus – savo nuomonės turėjimas. Kasdienybėje bendruomenė matoma mažiau nei norėtųsi, tačiau, manau, kad dažnai net nepastebime ir neįvertiname to, kas jau sukurta ir veikia. Norėtųsi, kad Instituto bendruomenė susitiktų ne tik per Kalėdas ar Instituto gimtadienius. Kita vertus, dėstytojai juk natūraliai bendrauja ir, atsižvelgę į mokslinius interesus, imasi bendrų projektų, studentai savose organizaci­jose užsiima sau įdomia veikla, tad nereikia nuvertinti ir šio – natūraliai susiklostančio – bendravimo.

Kalbino: Ieva Petraškevičiūtė, Simonas Algirdas Spurga, Milda Gardauskaitė ir Žilvinas Švedkauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.