1. 1991 metais, kuriant Lietuvos politologų asociaciją (LPA), dar nebuvo specializuotos politologus ruošiančios įstaigos Lietuvoje. Kaip atsirado poreikis įkurti Lietuvos politologų asociaciją? Kas turėjo dalyvauti LPA veikloje, kol dar nebuvo „politologų kalvės“ – TSPMI?
J. Novagrockienė: LPA buvo vienas iš dilemos „būti ar nebūti“ politikos mokslams Lietuvoje sprendimų. Kontekstas buvo toks, kad dar kokiais 1988-1989 m. prasidėjo diskusija apie visuomeninius mokslus Lietuvoje – ką dėstyti, ar jie reikalingi? Ji peraugo į debatus ir institucinius pertvarkymus VU: panaikinus Mokslinio komunizmo katedrą, buvo įkurta Politikos teorijos katedra. Politikos mokslus ėmėsi dėstyti istorikai, buvę mokslinio komunizmo dėstytojai, teisininkai. Beveik visi, ypač jaunesni, pabuvojo stažuotėse užsienyje, persikvalifikavo, o svarbiausia – turėjo galimybę susipažinti su politikos mokslų tendencijomis ir naujausia literatūra Vakarų universitetuose. Visos stažuotės buvo finansuojamos JAV, ES ir kitų fondų.
LPA įkūrimo iniciatoriai buvo LPA pirmasis prezidentas prof. A. Krupavičius, šviesios atminties VU Rektorius prof. Rolandas Pavilionis, pirmasis TSPMI direktorius prof. Egidijus Kūris, dėstytojai, kurie dėstė politikos sistemų, demokratijos pagrindus jau veikusiose VU Politikos teorijos ir Politikos istorijos katedrose, performuotose vėliau į Politologijos katedrą. Buvo tikimasi, kad LPA ne tik palaikys profesinius ryšius tarp savo narių, bet ir organizuos bei koordinuos politikos tyrinėjimus Lietuvoje. LPA nariais tapo ne tik politologiją plačiąja prasme dėstę dėstytojai, bet ir politikai, diplomatai ar giliau besidomintys politika asmenys. Tačiau nebuvo taip paprasta koordinuoti tyrimus, kai nebuvo net kontoros, kur ar iš kur galima būtų paskambinti, rinkti informaciją ir pan. Vis tik bandymai koordinuoti tyrimus buvo iš dalies įgyvendinti. A. Krupavičius organizavo 1992 m. Seimo rinkimų stebėseną, jų rezultatų analizę. Tačiau politikos mokslo institucionalizacija įvyko tik sukūrus TSPMI .
G. Vitkus: LPA nebuvo pirmasis politologų susivienijimas. Kiek anksčiau jau 1988 m. savo veiklą pradėjo Lauro Bielinio inicijuotas Politologijos klubas ir žurnalas „Politologija“. Iš tikrųjų, mano nuomone, LPA kūrimasis, kurį 1991 m. inicijavo Algis Krupavičius, buvo gal kiek skubotas. Gal būt bendruomenei dar reikėjo kiek „pabręsti“ ir išsikristalizuoti. Bet dabar tai jau nesvarbu. Neabejoju, kad asociacija vis tiek būtų atsiradusi. Bet kuriuo atveju buvo aišku, kad „prijaučiančių“ politikos mokslams ir savo ateitį su jais siejančių buvo pakankamai. Vadinasi ir norinčiųjų bei galinčiųjų dalyvauti LPA veikloje taip pat buvo užtektinai.
2. Kokį vaidmenį LPA vaidino Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) kūrime ir tolesniame jo gyvavime?
J.Novagrockienė: Institutas tapo pagrindiniu politikos mokslų generatoriumi Lietuvoje. VDU taip pat dėstė politikos mokslus kviestiniai profesoriai iš JAV, bet Institutas pirmasis pradėjo rengti politikos mokslų specialistus. Buvo perimamas skandinaviškas politikos mokslų rengimo modelis, dėstomi dalykai, įvesta kaupiamojo balo sistema ir egzaminai raštu, kas iš pradžių buvo vos ne išimtis VU. Suprantama, buvo nagrinėjami britų, JAV studijų programos, planai nuolat tobulinami. Pagrindinė idėja buvo sukurti elitinę politologų rengimo mokyklą. Todėl pirmosios laidos turėjo po 50 studentų kurse. Atrankai buvo taikomi dėstytojų kuriami testai, kurie puikiai „atsijodavo“ geriausius. Todėl beveik kiekvienas buvo „žvaigždė“ – taip jautėsi ir taip buvo traktuojamas.
3. Politologų Lietuvoje yra gerokai daugiau, nei LPA narių, tad kodėl nėra populiaru jungtis į šią asociaciją? Kodėl politologams verta vienytis į šią organizaciją?
J.Novagrockienė: LPA įkūrimo pradžioje buvo apie 80 narių. Po to dalis pradėjo nemokėti nario mokesčio, LPA Taryba nutarė tokius narius šalinti iš sąrašų. Šiandien turime apie 30 narių. Mažėjimo priežastis – LPA virto profesinių ryšių palaikymo organizacija, joje liko profesionalūs politologai, vienas kitas politikas, diplomatas. Jaunimas vienijasi į savo organizacijas. Kalta, matyt, ir LPA veikla – orientuota labiau į keitimąsi informacija. Tradiciškai kartu su TSPMI organizuojama metinė konferencija.
Naudinga būti LPA nariu tiems, kurie vyksta į tarptautines konferencijas, nes vakarų šalių universitetuose tokios draugijos yra vertinamos, būti panašių organizacijų nariu – garbinga, net pranešimų atrankai narystė LPA gali būti reikšminga. Nariai tiesiogiai gali gauti informaciją. Anksčiau nariai nemokamai gaudavo žurnalą „Politologija“, tačiau pastaraisiais metais ši privilegija netaikoma. Taip pat per mažai organizuojama renginių. Žadame pasitaisyti, LPA dvidešimtmečio proga pavasarį organizuosime diskusiją politologo etikos kodekso, santykių su žurnalistais klausimais. Beje, LMT paramos dėka atnaujintos LPA svetainės adresas: http://www.lpasoc.tspmi.vu.lt
A.Jankauskas: Ilgainiui LPA įtaka tarp politologų silpnėjo. Stiprėjo politikos mokslų katedros ir kiti akademiniai padaliniai. Palaipsniui radosi akademinė konkurencija.
G.Vitkus: Nors formaliai politologų yra daug, tačiau dauguma jų yra politologai tik „pagal išsilavinimą“, bet ne pagal tai, ką jie dabar veikia. Manyčiau, kad dauguma tapo puikiais valstybės tarnautojais arba tapo aktyvistais, įsijungė į partines arba verslo struktūras. Tai rodo, kad dabartiniai politologai „pagal išsilavinimą“ yra universalūs žmonės. Tai gerai. Bet jų interesai kitokie, negu tų, kurie siekia turėti ką nors bendro su politikos mokslais akademine prasme. Todėl jungtis į LPA tikrai nėra populiaru. Antra vertus, būtent tiems kolegoms, kurie siekia turėti ką nors bendro su politikos mokslais akademine prasme LPA yra (ir potencialiai gali būti) labai svarbi. Jos svarbą apsprendžia dvi priežastys. Pirma – vidinė. LPA, kokia ji bebūtų, buvo ir yra dabar Lietuvoje veikiančių kelių „politologų kalvių“ bendravimo ir bendradarbiavimo platforma. Kur gi daugiau pasikeisti nuomonėmis apie politikos mokslo pasiekimus ir perspektyvas, kur „subendrinti“ savo požiūrius į politikos mokslą ir jo misiją, jeigu ne asociacijoje? Antra, juk kažkas turi atstovauti visą Lietuvos politologų bendruomenę tarptautiniuose forumuose, svarbiausias tarp kurių – IPSA (International Political Science Association) t.y. Tarptautinė politikos mokslų asociacija. Priešingu atveju Lietuvos vardas ir toliau liks ištrintas iš pasaulio politologų bendruomenės.
4. Kaip vertinate studentų susidomėjimą naryste LPA? Kas galėtų juos paskatinti prisijungti?
J.Novagrockienė: Studentai visada laukiami LPA. Jie įneša naujo, moka pažvelgti kitu žvilgsniu kartais ir į seną problemą. Ir nario mokestis studentams – tik 5 lt.
A.Jankauskas: LPA vadovybė turėtų pagalvoti apie studentų ir doktorantų paskatinimą jungtis į LPA. Jauniems mokslininkams tai būtų galimybė jungtis į tarptautinę mokslinių tyrimų erdvę (pvz., per IPSA tyrimų grupes ir kongresus).
5. Pasak „Vikipedijos“, žurnalą „Politologija“ leidžia LPA, pasak kitų internetinių šaltinių – VU TSPMI. Gal galite pakomentuoti, koks buvo ar yra LPA vaidmuo leidžiant šį leidinį?
J.Novagrockienė: Politologijos žurnalo pirmtakas buvo „Politika“, kurio leidimą inicijavo ir organizavo Lauras Bielinis. Tai buvo entuziazmu paremta veikla, kuri, deja neatsiejama nuo finansavimo šaltinių. Jį finansavo Amerikos lietuvis politologas prof. Remeikis. Vėliau jis tapo VU TSPMI leidiniu, nes keitėsi finansavimo šaltinis.
A.Jankauskas: Verta prisiminti, kad idėja steigti žurnalą (tuo, metu vadinosi almanachas) priklauso doc. Laurui Bieliniui. Pirmas numeris išleistas 1989 m. LPA įtaka „Politologijai“ buvo reikšmingesnė iki 1994. LPA rūpinosi finansine parama žurnalui, LPA nariai sudarė redakcinės kolegijos branduolį. Nuo 1994 m. LPA prezidentu tapus Egidijui Kūriui, TSPMI ir LPA veiklos dažnai persidengdavo. „Politologijai“ didelės reikšmės turėjo prof. Tomo Remeikio (JAV) finansinė ir dalykinė parama („Polibijaus“ fondas).
6. Kaip kito LPA misija ir veikla jos gyvavimo laikotarpiu?
J.Novagrockienė: LPA misija – skatinti profesinį tarpžinybinį politologų ir besidominčių politika ar joje dalyvaujančių, – iš esmės nepakito. Tačiau pati veikla tapo labiau akademiškai, LPA įgyja vis didesnį tarptautinį pripažinimą, nes yra Tarptautinės politikos mokslų asociacijos (International Political Science Association – IPSA) kolektyvinė narė, glaudžiai bendradarbiauja su Europos politikos mokslų konfederacija (The European Confederation of Political Science Association – ECPSA), Vidurio Europos politikos mokslų asociacija (Central European Political Science Association – CEPSA). Buvusios LPA prezidentės Irminos Matonytės dėka LPA tapo labiau matoma tarptautinėse analogiškose organizacijose. I. Matonytė yra IPSA Vykdomojo komiteto narė.
A.Jankauskas: Misija, matyt, išliko ta pati. Bet keitėsi veiklos pobūdis – nuo visuomenės mokslų pertvarkos iki Politologų etikos kodekso sukūrimo.
G.Vitkus: Nedideli skirtumai priklausė nuo prezidentų aktyvumo laipsnio. Bet panašu į tai, kad kol kas didelių pasiekimų ir negalima pasiekti, nes politologų bendruomenė Lietuvoje tebėra gana atomizuota. Bet ne visiškai. Kaip jau minėjau tai, kad LPA vis dėlto neišnyko ir tai, kad Jūs apie ją klausinėjate, rodo, jog tam tikros prielaidos jos sėkmei tebeegzistuoja. Ypač dabar, kai Lietuvos mokslo taryba pradėjo finansiškai remti mokslininkų asociacijas. Tai, be abejo, atveria naujas galimybes.