Pagiriamasis žodis politologams

šv. Tomas Moras - politikų globėjas

šv. Tomas Moras – politikų globėjas

Kad gerbiamasai skaitytojas šio kūrinio nesumaišytų su „Pagiriamuoju žodžiu kvailybei“, turiu perspėti, kad visi sutapimai yra statistiškai nereikšmingi ir atsitiktiniai. Juolab, kad skirtingai nei dr. E. Roterdamiečio veikalas, jis atsirado ne iš žaismingo nuobodulio, bet iš sąmoningos kovos dėl deramos politologijos vietos po akademijos saule. Viskas prasidėjo tuomet, kai ERASMUS studijų metu susipažinau su gana malonia būtybe – Morija. Iš pradžių ji man pasirodė kiek atgrasi savimyla, užsiimanti įvairiais niekais ir banaliais plepalais. Tuštutė tuštutė. Vis dėlto ilgainiui ji stojo prieš mane kaip įdomi ir patraukli pašnekovė (ačiū ERASMUS, nes išmokau suprasti Kitą!). Už tai turėčiau būti dėkingas vienam ginčui, kurio metu ji atvirai šaipėsi iš politologų teigdama, kad jie nuobodūs žmonės, nesukuriantys jokios pridėtinės vertės. Jos kalba buvo gana įtikinama, tad tąkart neturėjau ką (o dėl įsisiūbavusio vakarėlio nelabai ką galėjau) atsakyti ir bukai viską nutylėjau, taip susikurdamas mąslaus ir išmintingo pašnekovo įvaizdį. Tik apsiblaivęs susivokiau, kad atsakyti visgi galima. Tad subarbenau jai e-laišką, kuris bus pravartus visiems kolegoms bandant paaiškinti, kokie svarbūs ir nepamainomi žmonės yra politologai. Pagaliau aš tik elgsiuosi pagal žinomą liaudies patarlę: „Kaip nepasigirsi, jei niekas kitas tavęs nepagiria?“

„Sveika, brangioji Mori,

Atsimeni (tikiuosi), vakar apturėjome nedidelį ginčą apie politologų (ne)reikalingumą. Būsiu atviras – jis mane, kaip pradedantį politologiuką, užgavo. Nepamanyk, tau pykčio tikrai nelaikau. Veikiau pykstu ant savęs, kad taip vėlai susivokiau, ką tau atsakyti. Manau, bent šis pavėluotas bandymas mane kiek nuramins, todėl prašau žiūrėk į mano laišką kaip į nedidelę atgailą prieš save ir visus politologus, kurių garbės nesugebėjau tąkart apginti.

Nepradėsiu nuo diplomatinių reveransų sakydamas, kad tu bu­vai iš dalies teisi. Pati minėjai, kad tas taria­mas „diplomatiškumas“ tave nervina – tu nori kalbėti su žmogumi, o ne su lėkštu lagaminu. Matau, kad net dabar sau šypsaisi į lūpą, nes, leisk vėl tave priminti, diplomatinė praktika nėra politologija, kaip kad kalbėjimas nėra filologija. Tad nevargindamas tavęs plepėjimu apie politikus (juk jie irgi nusipelnė tavo pašaipos, bet vėlgi, ar apskritai turėtume, apie ką kalbėti, iš ko juoktis, kieno gyvenimais domėtis ir ką dėl visko kaltinti, jei politikų nebūtų?) pereinu prie savęs, poli­tologo.

Atsimenu, kad tu sakei, jog politologijos nėra. Suprask, politinė teorija tik (pa)prasčiausia filosofijos padermė; tarptautiniai santykiai – istorija, kuri neatsimena datų bei įvykių ir vadovaujasi tik vaizduote bei užliūliuoja visus tuščiu plepėjimu; na ir pati politologija – pseudo­mokslinis parazitas ant mokslo kūno. Bet ar ne viskas atvirkščiai? Kad ir tariamas filosofas. Pasakyk, ar išminties mylėtojas gali būti nors kiek reikšmingas, jei išėjęs pasižvalgyti iš olos, ištrūkęs iš ribojančio žodyno, pakilęs virš struktūruojančių struktūrų, peržengęs simuliacijų ir hipertikrovės pasaulį, negrįžtų pas savo gentainius ir nebandytų jiems aiškiai pripasakoti būtų ir nebūtų dalykų. Tuščios būtų jo kalbos be mokėjimo įtikti garbiesiems piliečiams, be valstybės madų ir viešųjų ryšių išmanymo. Todėl politinė filosofija – pirmoji tarp filosofijų.

O istorikas? Ar jis nėra tik nuo laiko atsiliekantis poli­tologas, kuris bijo kalbėti apie dabartį? O ir jo kalbėjimas, ar nėra jis tik masių politinių madų bei prietarų arba ideologinės režimo projekcijos praeityje. Juk ne paslap­tis, kad apie praeitį bet kuri tuomet gyvenusi virėja gali pasakyti kur kas daugiau nei didžiausias mūsų istorikas ir tas pasakymas bus neabejotinai teisingesnis. Ką apskritai istorikas turėtų pasakyti apie politinę praeitį, jei joje neplušėtų darbštus politologas ar politikos komentato­rius, ar bent jau politikas, kuris, nori nenori, vertina ir analizuoja politinę tikrovę bei veikia joje neblogiau nei D. Eastonas. Arba net taip paklausiu: kas pirmiau, dabar­tis, kuri yra, ar praeitis, kurios jau nėra ir ji egzistuoja tik kaip prisiminimas apie buvusią dabartį? Kaip kad praeities negali būti be buvusios dabarties, taip istorikas negali būti tokiu nepripažinęs politologo pirmumo prieš save. Ir dar daugiau – aš abejoju, ar mokslas apskritai galėtų būti jei ne politologija. Juk kaip tik ji kaip pagrindinis antipodas, amžinasis Kitas, ieškantis kaip panaudoti naują metodą, paradigmą ar prieigą, rodo visiems kitiems mokslams jų ribas ir galimybes.

Dar, atsimenu, sakei, kad politologai visada gali prieiti skirtingų išvadų – vienas sako vienaip, kitas kitaip. Jau nekalbant apie tai, kad net tie patys dalykai jų vadinami skirtingai. Visiškai teisingai. Bet ar nėra tai didžiausia politologų laimė? Juk kiekvienas yra labai individualus individas ir gali šitoje daugybėje atsakymų surasti patį geriausią, patį gražiausią atsakymą, kuris jam patiktų, ir kitus, ne politologus, galėtų įtikinti. Sakyčiau, kad šia prasme politologas apskritai yra laimingiausias žmogus iš visų mokslinčių. Štai ateina koks nepolitologas ir jam sako: „Betgi čia ne taip“. O jis taip išmąstytai atrėžia: „na kaip pažiūrėsi“. Arba koks diletantas pastebi: „Jūs čia suklydote, nes A nuo B nepriklauso“. O politologas visada gali atkirsti: „Drauge, betgi tavo A supratimas yra siaubingai pasenęs ir nešiuolaikiškas! Dabar A yra visai kas kita. Ir net ne Ą, bet B“. Taip ir politologas teisus, ir pilietis jaučiasi patenkintas, daugiau sužinojęs, naujų neprovincialių idėjų pasisėmęs.

Ir dar, atsimenu, sakei, kad politologai nuobodūs. Tik nereikia man „lia-lia“. Nemačiau kitų žmonių, kurie turėtų tokią neišmatuotai lakią ir nežabotą vaizduotę. Juk nėra paslaptis, kad apie viską visko nežinosi. Todėl slaptas politologų ginklas yra žinoti kažkiek apie kažką, bet būti tikru dėl visko. Tereikia žinoti už viso ko slypintį NEPRIKLAUSOMĄ KINTAMĄJĮ. Aišku, tai ne primityvios pasakėlės apie žydus ir masonus. Da­bar politologų arsenale yra kur kas rafinuotesni ir nehomofobiški ginklai: šovinistinis išnaudojimas, represyvus diskursas, globalizacijos jėgos, parapijinė kultūra, kapitalizmas… Visų net nesuminėsi. Nejau galvoji, kad nuobodus žmogus galėtų būti polito­logu? Think out of the box. Vaizduotė čia padeda už bet kokio dalyko išvysti tau rūpimą, sujungti nesujungiamą, paaiškinti nepaaiškinamą ir visą tai pateikti gražiai bei patraukliai. Tiesa, pasitaiko nuobodžių politologinių veikalų įvairiuose moksliniuose žurnaluose, bet jų vis vien niekas neskaito ir tų politologų niekas nežino. Ko nežinai – to ir nėra. Geras politologas yra žvaigždė ir jį nesunkiai iš žiniasklaidos pažinsi. Juk kas kiti, jei ne jie, net paprasčiausius dalykus aiškindami visokiausių tarptautinių žodžių lyg pasilinksminimo žvangučių mylimam vaikui prikaišioja: vietoj to, kad patikrintų, jie kuo lengviausiai gali empiriškai verifikuoti, vietoje to, kad suprastų, jie gali taikyti kritinės hermeneutinės analizės ir dekonstrukcijos principus, vietoj kalbos ir pasakojimų jie išvysta diskursus ir naraty­vus, jau nekalbant apie tokias įmantrybes kaip apraučai, klyvidžai, isteblišmentai…

Ką dar sakei, nelabai atsimenu, bet šiaip ar taip turiu pasakyti dalykus, kurie politologą savo peržvalgos galia daro visą pasaulį tvarkančiu. Pirma, jis yra visuomenės gy­dytojas. Juk kas kitas, jei ne politologas, pasakys tau, kas ir kaip yra iš tikrųjų politiniame gyvenime, ir nesukurs strategijos, kaip jį pagerinti? Net šiaip jau kritiški viskam žurnalistai visada skambina paklausti politologo, o jis la­bai kilniadvasiškai viską išaiškina jam ir piliečiams. Antra, jis kaip koks teologas visą pasaulio tvarką perpranta. Juk kas, jei ne politologas, pasakys tau, kodėl atsitiko taip, o ne kitaip? Jis kiaurai permato visas partines intrigas, asmeninius interesus ir tarptautinius sąmokslus. Kaip kad reikia orų prognozės, kad žinotum, iš kurios pusės vėjas pučia, taip ir politologas tau pasakys, už ką balsuoti, kaip save geriau realizuoti. Ir, svarbiausia, trečia, tik tikras politologas turi ateities numatymo dovaną ir dėl to tampa visuomenės astrologu. Kas, jei ne politologas, pasakys tau visą ateitį? Kur kas kiečiau nei koks Šaglis Nulija. Kaip koks Delfi orakulas jis atskleis rinkimus laimėsiančias partijas, išvardins tendencijas, sukurs scenarijus, atskleis procesus, numatys pokyčius…

Apskritai, apie ką politologas tik nežino?! Apie viską jis žino! Apie Lietuvą? Tai aišku. Kazlų Rūdos savivaldybę? Nėra nieko paprasčiau. Apie Lenkiją? Prašom. Apie ES ateitį? Lengviau nebūna. Rusijos intrigos? Jos visada to­kios pat. JAV vidaus ir užsienio politika? Koks skirtumas, svarbu, kad mums gerai. Šiaurės Korėja? Kaip du pirštus apspjauti. Taip, kartais net jie suklysta. Betgi vis tiek niekas nieko jau kitą dieną neprisimins, nes rytoj jau kitas politologas iššoks su savo taikliomis įžvalgomis. O net jeigu prisimins, visada lieka patikimas ėjimas žirgu – tai buvo precedentų neturėjęs istorinis įvykis… Arba kad ir taip: įvykis netikėtas, tačiau tai tik trumpojo laikotarpio tendencijos. Ir vėl politologas teisus. Ir kaip po to galima sakyti, kad jis pridėtinės vertės nesukuria?

Iki greito susitikimo.

Visada tavo, Zigmas.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.