XIV a. pab.-XV a. monetų radiniai. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
Prieskonių žemė, Europos aruodas, tulpių tėvynė, vyno gimtinė…
Gaila, bet šie skambūs apibūdinimai – visai ne apie Lietuvą. Tai metaforos, siejamos su tokiais kraštais kaip Šri Lanka, Ukraina, Nyderlandai ir Gruzija. Tikriausiai akivaizdu, kokias valstybių ypatybes jos atspindi. Šalies ištekliai, tiek gamtiniai, tiek žmogiškieji, visais laikais buvo ir yra svarbūs ne tik jos įvaizdžiui, bet ir išlikimui, sėkmingam gyvavimui.
„Post Scriptum“ redakcijos kalbinti istorikai – Artūras Dubonis, Eugenijus Saviščevas, Zita Medišauskienė ir Algimantas Kasparavičius – aptarė, kokie ištekliai skirtingais laikotarpiais buvo svarbūs Lietuvai. Ar sugebėjome tinkamai juos išnaudoti? Kokią reikšmę jie turėjo Lietuvos valstybingumui ir politinei raidai?
į pasaulį – per v(e)argus
Gali pasirodyti netikėta, tačiau, pasak A. Dubonio, vienintelė iš Lietuvos eksportuojama prekė ankstyvaisiais laikais buvo vergai: karo žygių metu pagrobti karo belaisviai būdavo parduodami į vergiją. Tokia prekyba piktino krikščionis, tačiau neprieštaravo pagoniškai to meto lietuvių moralės sampratai.
Nors Lietuva niekada negalėjo pasigirti tokiais visai Europai reikšmingais ištekliais kaip ypač vertinama druska, geležies rūda, varis ar brangieji metalai, dar nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikų (XIII a.), išaugus paklausai, į Vakarus pradėtas eksportuoti vaškas, kurio Lietuvos miškuose buvo gausu. Būtent jis lietuviams leido įsilieti į tarptautinę prekybą, atsirado taip vadinami vaško pirkliai. Vaškas, svarbus visos Europos apšvietimui, buvo pagrindinis Lietuvos miškų turtas – juose nebūta brangių švelniakailių žvėrių, išskyrus mažiau vertingas kiaunes.
Strateginių gamtinių išteklių trūkumas iš dalies nulėmė ir Lietuvos urbanistinio žemėlapio savitumą. Nors mūsų šalyje sunku rasti vietovių, kuriose natūrali aplinka būtų lėmusi stambių gyvenviečių kūrimąsi, išskirtiniu atveju galima laikyti Kauno miestą, stovintį Nemuno, Neries bei Šventosios, tekančios iš Livonijos baseino, sankirtoje, taigi ir prekybos kelių sankirtoje. Vis tik XIII a. Kaunas tebuvo nedidelė prekyvietė. Tuo tarpu kiti miestai dėl vienodai menko vienokių ar kitokių išteklių pasiskirstymo kūrėsi visų pirma kaip kunigaikščių politinės įtakos centrai.
Vakaruose buvo žinoma apie prastą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gamtinių resursų padėtį, o tuo pasinaudodami popiežiai vykdė pagoniškai Lietuvai reikalingų prekių embargą, būdavo sudaromi draudžiamų eksportuoti prekių sąrašai. Tad nenuostabu, jog besiformuojanti Lietuvos politinė valdžia nuolatos stengėsi ieškoti būdų, kaip šių prekių prasimanyti. Svarbiausia strategija buvo tarptautinių prekybos kelių kontrolė. Artimiausi keliai buvo Dniepro-Dauguvos ir, kiek labiau nutolęs nuo Lietuvos, Narevo-Bugo-Dnepro-Vyslos, su kuriuo siejosi Nemuno aukštupio žemės. Šie prekybos keliai atvėrė galimybes prekiauti tiek su Vakarais, tiek su Artimaisiais Rytais. Dauguvos upės atkarpų kontrolė lėmė ir lietuvių vykdomos politikos orientaciją: palaipsniui brautasi į Rusijos miškus, turtingus vašku ir laukiniais žvėrimis. Tikslingai veržtasi į Vitebską, Polocką, Smolenską – ten judėjo brangios prekės, stambus pirklių kapitalas, iš ten importuoti audiniai, brangūs metalai, druska. Būtent šiais lietuvių vykdomais plėšikiškais žygiais bei rusėnų pirklių pagalba buvo finansuojami karai, kunigaikščių vedybos ir apskritai visa vykdoma politika.
Ypač svarbios buvo prabangos prekės, žymėjusios atskirų asmenų socialinį statusą ir pabrėžusios vyravusius hierarchinius santykius lietuvių bendruomenėse. Užvaldę Haličo-Volynės žemes ir artėdami prie Juodosios jūros, lietuviai pradėjo importuoti prabangius audinius: iš Artimųjų Rytų atkeliaudavo šilkas, iš Vakarų – gelumbė, vilnoniai audiniai. „Aišku, visa tai buvo skirta kilmingiesiems, kunigaikščiams“, – sakė A. Dubonis. Anot istoriko, bene pagrindinė lietuvių siekio valdyti prekybos kelius prielaida buvo diduomenės, kuriai būtų reikalingos prabangos prekės, susiformavimas.
Taigi viena iš lietuvių vykdytos ekspansinės politikos priežasčių galima laikyti siekį užvaldyti prekybinius kelius, kontroliuoti Rytų ir Vidurio Europos prekybą. Negausūs ištekliai lietuvių žemėse skatino plėsti valstybės teritorijas, brautis pagrindinių prekybos kelių link ir kurti valstybę, kuri jau vėliau drieksis nuo jūros iki jūros.
lyg Asirijos valdovai
E. Saviščevas, antrindamas A. Duboniui, pabrėžia, kad prabangos prekių trūkumas tiek Mindaugo, tiek Gedimino laikais lėmė tai, kad Lietuva plėtė savo įtaką, ir visų pirma –pietų ir rytų kryptimis. Jau XIV a. viduryje buvo užvaldyta rusėnų ir skandinavų tautų sukurta Kijevo ir Didžiojo Naugardo prekybos ašis: į Naugardą vežtos prekės iš vokiškų žemių, o į Kijevą – iš Viduržemio jūros regiono. Šios prekybos sistemos, kurioje prekės plukdytos Dniepro upynu, kontrolė Lietuvai ne tik nešė ekonominę naudą ir teikė prabangos prekes, bet ir leido visas jėgas nukreipti kontinentinei ekspansijai į rusėnų žemes, t.y. nusigręžti nuo jūros. „Štai kodėl turime lietuvių kilimo iš romėnų teoriją, žinome apie Lietuvos valdovų šūkį: „Visa Rusia turi priklausyti Lietuvai!“, bet istoriniuose šaltiniuose nematome užuominų apie Lietuvos valdovų pretenzijas į kaimynines baltų žemes“, – pasakoja E. Saviščevas.
Lietuvos brovimasis į rytus reiškė ne tik prekybos kelių užvaldymą, bet ir lėmė miestietiškos kultūros formavimosi raidą. Lietuvos kunigaikščiai rusėnų miestuose rado žymiai labiau išvystytą amatininkystę, tad amatininkus iš ten perkeldavo į Lietuvos pilių papilius – taip pradėjo formuotis Lietuvos miestiečių sluoksnis. Labai tikėtina, kad dėl šios priežasties pamažu buvo išstumtos iki tol vyravusios baltiškų dirbinių gamybos tradicijos. Kalbant apie Lietuvos teritorinės plėtros įtaką visuomenės raidai, labai svarbu pabrėžti, jog svarbūs ištekliai Lietuvos ekspansijos metais buvo patys lietuviai, o ypač – lietuviai kareiviai. „Lietuvos kunigaikščiai šiuo požiūriu priminė Asirijos valdovus, kurie savo tautos verslu pavertė užkariavimus“, – teigia E. Saviščevas.
Visgi XV a. antrojoje pusėje LDK situacija pasikeitė sumažėjus Naugardo- Kijevo prekybos ašies reikšmei ir iškilus Maskvos ir Osmanų valstybėms. Apkrikštyta Lietuva reikalingus išteklius dažniau gaudavo iš katalikiškų Europos valstybių sausumos keliais per Lenkiją, o ne per Dniepro-Dauguvos prekybinę sistemą. Be to, miškingas Vakarų Lietuvos pasienis vis dar buvo menkai apgyvendintas, todėl čia pradėta vystyti masinė medienos produktų gamyba. Atlaisvinti nuo miškų žemės plotai bei XV-XVI a. vykęs demografinis pakilimas iš esmės lėmė pirmąją Lietuvoje agrarinę revoliuciją: vis intensyviau buvo išnaudojamos dirbamos žemės galimybės, augo žemdirbystės reikšmė, spėriai apgyvendinti dirbamos žemės plotai. Kaip teigia E. Saviščevas, šiuo laikotarpiu „ir gimė lietuviai artojai“. Maža to, XV–XVI a. sandūroje ekonominis LDK žemėlapis smarkiai pasikeitė. Pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti vakariniame valstybės pakraštyje ant Nemuno upyno krantų ir Palenkėje įsikūrę miestai. Apskritai juos galima vadinti LDK kultūriniu-civilizaciniu stuburu, kuris tęsėsi nuo Kauno iki Lucko. Visa tai buvo tampriai susiję su vykdytos prekybos orientacijos pokyčiais.
Anot istoriko, Lietuva aptariamu laikotarpiu nesugebėjo efektyviai panaudoti visų savo išteklių. Pavyzdžiui, aukšta plytų savikaina ir žemas gyventojų mokumas sutrukdė didesnio masto molio išgavimui. Pernelyg didelės sąnaudos neleido išnaudoti viso žuvininkystės potencialo, nepaisant žuvies turtingų Lietuvos ežerų ir upių. Dar XIV a. LDK turėjo galimybę išnaudoti Baltijos jūroje buvusią silkių populiaciją. „Šio resurso panaudojimas, ko gero, būtų stumtelėjęs Lietuvą į jūrų laivybos vystymą, o gal ir savos jūrų prekybos sukūrimą, o galbūt – ir link karinės jūrinės ekspansijos. Vis tik, jei lietuviai būtų sumąstę paskanauti silkės, beveik neįveikiama kliūtimi būtų tapęs apsirūpinimas druska, kurios įvežimą į pagoniškus kraštus draudė popiežiai“, – dėsto E. Saviščevas.
caro Lietuva: neefektyvus ūkis, nevystoma pramonė
Trys laivai – „Kronprincesė“, „Grodno“ ir „Zvezda“ – plaukiojo Vilniuje į Verkius XX a. pr. Miestai.net nuotrauka.
Rusijos imperijos sudėtyje pagrindiniai Lietuvos gamtiniai ištekliai buvo statybose naudojamos medžiagos – akmenys, durpės, vanduo, kalkės, molis. Visgi jų kiekis nebuvo didelis. Todėl XIX a. svarbiausiu Lietuvos ištekliumi išliko dirbama žemė ir joje gyvenantys žmonės. Anot Z. Medišauskienės, tuometinė valstybės gerovė didžia dalimi rėmėsi derlingos žemės dirbimu bei našiu žmonių darbu. Vystomos pramonės šakos buvo palaikomos žemės ūkio ištekliais (pavyzdžiui, galima paminėti vilnos apdirbimo pramonę). „Kita vertus, žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, žemė galėjo tapti viena iš ekspansinių Rusijos interesų priežasčių, nes jos pagrindu buvo galima rinkti mokesčius, joje gyvenančius žmones imti į rekrūtus“, – dėsto istorikė.
Rytų Lietuvoje klestėjo maisto pramonė – rugiai buvo perdirbami į degtinę. Nors maisto pramonė Lietuvoje buvo gana stipri, jai nepavyko pasiekti visko, kas buvo įmanoma. Nesugebėta prasiskverbti į tarptautinę rinką, kurioje pozicijas jau buvo spėjusios užsiimti kitos šalys. Žemės ūkio, turėjusio Lietuvą vesti į priekį, esminės stagnacijos priežastys buvo rusiška švietimo sistema ir baudžiava, taip pat – Vilniaus Universiteto uždarymas. Ūkininkavimas vis dar buvo suprantamas kaip tradicijos tąsa, nereikalaujanti specialaus išsilavinimo. Trūko inovatyvių ūkininkų, galėjusių efektyviau panaudoti turimus išteklius.
XVIII a. pab.–XIX a. pr., vykstant pramonės perversmui, ypatingą svarbą įgavo energetiniai ištekliai, kurių Lietuvoje nebuvo. Vienintelis energetinių išteklių šaltinis buvo miškai, tačiau jie jau buvo pradėti kirsti ir, atrodytų, visais laikais miškų turtinga Lietuva buvo priversta medieną importuoti iš kitų šalių. Energijos išteklių stygius neleido Lietuvoje sukurti stiprių metalurgijos ar chemijos pramonių. Tai tik stiprino agrarinę kultūrą: XX a. pr. vos 10 procentų žmonių gyveno miestuose.
Pirmoji Respublika
„Svarbus tarpukario Lietuvos išteklius buvo miškai. Tiesa, per Pirmąjį pasaulinį karą kaizerinės Vokietijos okupacijos metais šis turtas smarkiai nukentėjo. Per nepilnus keturis metus okupacinė administracija sugebėjo iškirsti ir išvežti iš Lietuvos per 40 procentų lietuviško miško“ – pažymi A. Kasparavičius.
Svarbiu ištekliu ir toliau išliko Lietuvos žemė. Šalis išliko žemės ūkio ir agrarinės pramonės kraštas. Mėsos ir pieno produktų gamyba buvo svarbiausi pajamų šaltiniai. Vis tik menki natūralieji resursai lėmė, kad Lietuvos ūkis išliko palyginti silpnas, formavosi tik smulkioji pramonė, beveik nebuvo stambiosios buržuazijos, vargiai vystėsi miestai. Be to, kaip ir ankstesniais laikais, tarpukario Lietuvoje neišnaudoti jūriniai šalies ištekliai. Prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, Lietuva formaliai tapo jūrine valstybe, tačiau jūrininkystė de facto vystoma nebuvo – nesusiformavo net žuvies pramonė.
Tačiau, pasak istoriko, svarbiausias Lietuvos „natūralusis“ išteklius buvo ir lieka žmonės. 1923 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno apie 2 milijonus gyventojų. Absoliuti jų dauguma buvo jauni žmonės: vaikai ir jaunimas iki 20 metų sudarė apie 44 procentus visos populiacijos. Jauna, veržli ir intelektuali visuomenė buvo ypatingai svarbus faktorius atkuriant ir modernizuojant Lietuvos valstybę. Apžvelgdamas jau dabartinės Lietuvos situaciją, A. Kasparavičius sako, jog stebina neišnaudotos galimybės: „Tarpukario Lietuva 1920-1940 m. vien tik dėl natūralaus prieaugio savo gyventojų skaičių padidino 0,5 milijono, o dabartinė mūsų Respublika nuo 1990 m. iki 2011 m. dėl emigracijos neteko daugiau nei 0,7 mln. žmonių.“
ištekliai gali lemti valstybės raidą
Akivaizdu, kad ištekliai vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos valstybės istorijoje. Viena vertus, gamtinių išteklių trūkumas Viduramžių Lietuvoje galėjo lemti siekį vykdyti ekspansinę užsienio politiką, užimti prekybos kelius. Maža to, caro laikų bei tarpukario Lietuvoje tai buvo užstrigusių modernizacijos, industrializacijos procesų priežastis. Kita vertus, mūsų šalis nebūtų išlikusi, jei Lietuva stokotų paties vertingiausio ir visais laikais savo reikšmės nepraradusio ištekliaus – žmonių. Žmonių, kariaujančių dėl išteklių gausių teritorijų, žmonių, dirbančių žemę, žmonių, kertančių miškus, žmonių, kuriančių mūsų šalį. Pastaraisiais metais šio išteklius sparčiai mažėja, tad kyla nenumaldomas klausimas – kas laukia Lietuvos valstybės?
Mokslininkus kalbino: Gerda Burneikaitė, Vytautas Brazaitis, Jurgis Vasiliauskas