Baba GurGur (kurd. ugnies tėvas) – simbolinė vieta Šiaurės Irake, besidriekianti vos už 12 kilometrų nuo vieno svarbiausių regiono miestų Kirkuko. Šioje vietovėje daugiau nei prieš 3000 m. degė niekada neužgęstantis aukuras, aprašytas Senajame Testamente, minėtas Herodoto ir Plutarcho – prie jo šildydavosi vietiniai piemenys. XX amžiaus pradžioje padėtis pasikeitė, ugnis daugiau nebešildė, o jos vietoje įsiplieskė ne vienas iki šiol neišspręstas konfliktas.
Viskas prasidėjo tuomet, kai 1927 m. spalio 15 dieną, 3 valandą nakties, Baba GurGur vietovėje ištryško 42 metrų aukščio naftos srovė. Nuo šios akimirkos Baba GurGur tapo viena didžiausių Irako naftos verslovių. Naftos, kuri tapo Irako bei viso Vidurio Rytų regiono viltimi, palaima ir prakeiksmu. Valdyti Kirkuką – tai kontroliuoti apie 10 procentų visos Irako naftos ir dujų rezervo, esančio Baba GurGur. Tai – bandyti išvengti nuolat gresiančio tarpetninio arabų ir kurdų konflikto. Kaip bebūtų paradoksalu, tai taip pat reiškia nesibaigiantį išteklių stygių.
nafta kaip politinių nesutarimų objektas
Baba GurGur tapo vienu pirmųjų Irako naftos telkinių. Tik pradėjus naftos išgavimą, ji liejosi nuolatine, nenutrūkstama srove. Kiekvieną dieną išsiliejant apie 95 tūkst. barelių naftos, ja per kelis mėnesius buvo padengta viskas 400 metrų spinduliu aplink. Nuodingosios dujos pražudė kelis užtvanką naftai stačiusius žmones, nafta teršė visą provincijos geriamąjį vandenį. 1927 m. gruodį užtvankos statybos buvo baigtos ir įkurta didžiausia naftos verslovė pasaulyje, kuri išlaikė šį statusą iki pat 1947 m., kol buvo atrasti naftos telkiniai Saudo Arabijoje.
Baba GurGur naftos telkinyje šiuo metu yra apie 8,7 mlrd. barelių naftos, o visoje Kirkuko provincijoje – apie 3 procentus pasaulio naftos rezervų. Spėjama, jog ateityje tai bus vienos svarbiausių vietovių visoje Irako naftos rinkoje. Oficialiais duomenimis, 2011 m. Irake kasdien išgaunama apie tris milijonus barelių, 2014 m. tikimasi šį skaičių padidinti iki 6 mln., o 2016–2017 m. net iki 10 – 12 mln. barelių per dieną. Virš 20 procentų šios naftos bus išgaunama Šiaurės Irake, netoli Kirkuko, Mosul ir Khanaqin miestų.
Tačiau naftos turtingas regionas toli gražu nėra stabilus ar klestintis kraštas pokario Irake. Pirmiausia, tai lemia politinis susipriešinimas dėl teisės kontroliuoti Kirkuko naftos resursus tarp Bagdado ir Erbilio, pusiau autonominio Irako Kurdistano regiono sostinės. 2003 m. Irako konstitucija neapibrėžia vietinių provincijų teisių į naftos telkinius, nuo 2006 m. bandymai priimti naftos ir dujų nuosavybės įstatymus buvo nesėkmingi. Centrinė valdžia, stengdamasi sustiprinti trapų demokratinį režimą, siekia naftos išgavimą vykdyti centralizuotai ir yra pareiškusi savo griežtą neigiamą poziciją dėl kurdų valdomo Erbilio sutarčių su JAV, Rusijos, Norvegijos bei Kinijos naftos kompanijomis. Valdžios teigimu, Irako regionai gali dalyvauti sutartyse kaip dalininkai, bet negali savarankiškai sudaryti dvišalių sutarčių.
Tuo tarpu Irako Kurdistano Regiono valdžia teigia, jog tai prieštarauja valstybės konstitucijai, kuri ir suteikė šiauriniam regionui autonomiją. Kurdai tęsia derybas su tarptautinėmis naftos kompanijomis – „ExxonMobil“ (didžiausia JAV naftos kompanija, pirmąja pradėjusią derybas su Erbiliu), amerikiečių „Chevron“, rusų „Gazprom“ ir kitomis. Maža to, didelis spaudimas jaučiamas ir iš Kinijos, kurios politika vis labiau skatina kurdų separatizmą Irake. Nors šeštajame dešimtmetyje, Saddamo Husseino valdymo laikotarpiu, Kinija aiškiai palaikė Bagdadą, šiuo metu matyti vis stiprėjantys diplomatiniai ryšiai su kurdiškuoju Erbiliu. Tai įrodo Kinijos naftos kompanijos statytas gręžinys Kurdistane bei Kurdistano regioninės partijos atstovų vizitai Pekine.
nafta kaip tarpetninės įtampos židinys
Kirkuko naftos pramonė.
Nesutarimai dėl administracinių galių yra tik teisinė kur kas gilesnių prieštaravimų išraiška. Dieną ir naktį po Kirkuką vaikšto vyriausybės kareiviai. Gatvėse stovi civilių bei armijos automobiliai, papuošti Irako vėliavos spalvomis (raudona, balta ir juoda), su arabišku užrašu viduryje: „Dievas didis“. Mieste galima pamatyti ir radikalių šiitų grupuočių juodomis vėliavomis su užrašais Imam Hussein bei kurdų, vilkinčių peshmerga, kurdiška laisvės kovotojų uniforma. Visos šios politinės ir etninės grupės jaučiasi turinčios teisę ir privalančios panaudoti regiono naftą savo interesams siekti.
Ši tarpetninė ir religinė įtampa neturėtų stebinti. Miestą, kaip itin svarbų tautos istorinei atminčiai, laiko ir čia daugumą sudarantys kurdai, ir greta gyvenantys arabai, ir reikšminga turkmėnų mažuma. Visos trys grupės varžosi ne tik dėl miesto, bet ir dėl naftos kontrolės. Konfliktas ypač paaštrėjo XX amžiaus viduryje, tik pradėjus valdyti Saddamui Huseinui. Diktatorius, siekdamas arabų valdžios Irake, vykdė arabizacijos politiką, ypač palietusią vieną turtingiausių naftos miestų. Iš Kirkuko buvo deportuota apie 200 tūkstančių kurdų ir turkmėnų. Sistemiška etninio valymo programa iki šiol yra vienas svarbiausių Irako kurdų ir turkmėnų kolektyvinės atminties elementų. Nors nuo Sadamo Husseino nuvertimo praėjo dešimtmetis ir daug gyventojų jau grįžo į savo gimtąsias žemes, šis įvykis išlieka toks svarbus, kad patys kurdai Kirkuką neretai vadina „Kurdų Jeruzale“.
„Per pastarąjį amžių mūsų tauta buvo daug kartų tremiama, priverstinai kraustoma, buvome palikti be pastogės, be maisto ir vandens išteklių. Vis dėlto kurdai visada turėjo tikslą – atkurti savo valstybę Kurdistaną“, – teigia Hawre, kurdas studentas, gyvenantis Kirkuke. „Naftos klausimas visada buvo ir yra labai komplikuotas. Niekas iš vietinių gyventojų nežino, kam ji iš tikrųjų priklauso. 2003 m. JAV bei naujoji Irako konstitucija mums suteikė platesnę autonomiją, kurdai pasijuto saugesni, galbūt ateityje turėsime daugiau teisių ir į naftą.“
Tuo tarpu ne tokia skaitlinga turkmėnų mažuma į etninius nesutarimus bei kovas dėl išteklių žvelgia nuosaikiau. Ammar Al-Bayati – turkmėnas, gyvenantis Kirkuke, teigia, jog daugiausia konfliktų kyla politiniame lygmenyje, tarp miestiečių ginčai pasitaiko retai. Vis dėlto, jo nuomone, Kirkukas yra valdomas kurdų – jiems priklauso didžioji dalis valdžios sektorių, naftos kompanijų ir netgi nuosava kariuomenė.
nafta ir kasdienis gyvenimas Kirkuke
Juodasis auksas nepajėgia nupirkti ne tik stabilumo, bet ir paprasčiausių kasdienių patogumų – vandens, kuro ir elektros. Gyventojai vandens gauna tik vieną kartą per savaitę, tik naktį, tiksliai nenustatytu laiku. Jie nemiega po kelias paras, stovi eilėje prie vietinio rajono krano. Pasak vietos gyventojų, per paskutiniuosius aštuonerius metus nebuvo priartėta prie vandens trūkumo problemos išsprendimo. Apie 80 procentų miesto gyventojų užsiima ūkininkavimu, daugiausia augina kviečius ir kukurūzus. Dalis ūkininkų vandens gauna iš pietinės Kirkuko dalies, kiti – iš šiaurinės, Irako Kurdistano regione teliūskuojančio Dokan ežero, kurio užtvanka priklauso kurdams. Šis šaltinis ne pirmus metus kelia nesutarimus: arabai kaltina kurdus per ilgai trunkančiu užtvankos uždarymu, o didėjantis vandens deficitas kasmet naikina Kirkuko regiono derlių ir kadaise derlingas kraštas dabar nei iš tolo tokio neprimena – Kirkuko provincijoje yra drėkinama vos 1/5 dirbamos žemės. Dar aštresnė problema jaučiama Kirkuko provincijos apylinkėse. Net ir tokiomis sąlygomis populiacija Kirkuke didėja, o tai, savo ruožtu, tik prisideda prie geriamojo vandens trūkumo problemos. Visa tai lemia ir kitus neigiamus padarinius: žemdirbiai lieka be darbo, įsigali badas, auga nepasitikėjimas centrine ir regiono vyriausybe.
Maža to, Irake reikalingas didelis vandens kiekis naftai išgauti – vanduo yra įleidžiamas į naftos telkinius tam, kad būtų palaikomas slėgis rezervuaruose. Vienam bareliui naftos reikalinga 1,5 barelio vandens „injekcija”. Todėl naftos gavybai ir gyventojų aprūpinimui reikalingo vandens stygius, ypač dėl planų didinti iš Kirkuko eksportuojamos naftos kiekius, tik didės.
Visai kitokia situacija yra elektros tiekimo sektoriuje. Tipinė Irako šeima elektros gauna apie 12 valandų per parą, tuo tarpu Kirkuke elektra tiekiama visas 20 val. Tai lemia išskirtinė Kirkuko padėtis: 2010 m. Irako centrinė valdžia nusprendė suteikti kiekvienai naftą parduodančiai provincijai, tuo pačiu ir Kirkukui, savotišką „pašalpą“ – už kiekvieną išgaunamą barelį Irako vyriausybė miestui moka tam tikrą nustatytą sumą pinigų, todėl didelė dalis lėšų miesto valdžios sprendimu yra skiriama elektros tiekimui. Elektra yra perkama iš Irako Kurdistano regiono privataus tiekėjo. Bagdadas ir šią sutartį dėl tiesioginių ryšių su Erbiliu bei monopolinių privataus tiekėjo sąlygų laiko jau nebegaliojančia.
Bene paradoksaliausia yra benzino tiekimo problema. Vieną didžiausių naftos telkinių Irake turinčiame mieste vairuotojai laukia po kelias valandas eilėje tam, kad galėtų įsipilti kuro. Kadagi Kirkuko naftos perdirbimo gamyklos yra senos ir mažos, benzinas yra tiekiamas iš Pietų Irako. Apie 40 procentų gyventojų turi sunkumų gauti benzino. Kiekviena šeima, pateikusi korteles, teikiamas vietinės valdžios, gali įsigyti tam tikrą kiekį kuro, tačiau, kaip teigia Hawre, biurokratizuotas kortelių gavimo procesas, galima korupcija Irako dujų ir naftos ministerijoje bei nesutarimai tarp Bagdado ir Kirkuko valdžios sunkina prekybą benzinu šiame mieste.
BabaGurGur naftos telkinio atradimas praėjusio šimtmečio pradžioje Kirkuko provinciją viso labo simbolinę reikšmę turinčią vietovę pavertė Irako industrijos centru. Vis tik XX amžiaus Kirkukui tai nepadėjo tapti stabilumo ir gerovės užuovėja. Priešingai, naftos atradimas čia kelia aibę neišsprendžiamų problemų ir vargiai padeda kovoti su kasdienio gyvenimo sunkumais.