„Tai, kad Lietuva neturi stiprios ateities strategijos, yra labai rimta problema. Dar blogiau – Lietuva savo strategiją nuolat kaitalioja. Mes neapsisprendžiame: tai mes statome, tai nestatome, tai sukuriam, tai atsisakom“, – laikraščiui „Post Scriptum“ teigė VU TSPMI dėstytojas, buvęs energetikos viceministras Romas Švedas.
Kiekvienam valstybės piliečiui turėtų rūpėti, kokioje šalyje mes gyvensime po dešimties, dvidešimties, trisdešimties metų. Strateginis dokumentas „Lietuva 2030“ buvo viena pirmųjų rimtų pastangų nubrėžti aiškesnes gaires tolesniam Lietuvos vystymuisi. Vis tik šiame dokumente trūksta drąsesnių spėjimų apie tai, kas galėtų tapti Lietuvos raktu į sėkmę ateityje.
TSPMI alumnas, buvęs energetikos viceministras Žygimantas Vaičiūnas situaciją apibūdina taip: „Kai buvo kuriama strategija „Lietuva 2030“, kažkokių naujų sričių, kuriose Lietuva galėtų ženkliai sustiprinti savo pozicijas, iš esmės nebuvo įvardyta. Kalbėdami apie ilgalaikę, 30-ties metų ar dar ilgesnę perspektyvą, susiduriame su tuo, kad esame dabartinės padėties įkaitai. Mes visą laiką remiamės mūsų dabartiniais pranašumais – lazerių pramone fizikoje, biotechnologijomis ir panašiais dalykais. Dabar mums svarbi yra baldų pramonė, medienos eksportas, bet tai tikrai nėra tas dalykas, kuris ilgalaike prasme būtų perspektyvus“, – sakė Ž. Vaičiūnas.
Taigi kokias mūsų šalyje esančias vertybes būtų galima susieti su Lietuvos ateitimi? Kokie ištekliai lems ekonominį valstybės progresą? Ši „Post Scriptum“ redakcijos narių pateikta trumpa apžvalga yra bandymas atsakyti į pastaruosius klausimus. Išsirinkome keturias sritis, kuriose Lietuva turi nemenką potencialą ir kurių perspektyvos yra dažniausiai svarstomos šalies žiniasklaidoje. Pirmoji jų – požeminis gėlas vanduo, neretai įvardijamas kaip unikalus ir ypač brangus Lietuvos turtas. Ar jis toks yra iš tikrųjų ir kokia jo nauda mūsų valstybei?
gėlas vanduo ir jo eksportas
Abu minėti pašnekovai – R. Švedas ir Ž. Vaičiūnas – pabrėžia, kad, strategiškai žvelgiant į ateitį, būtina atsižvelgti į tai, kokiose srityse Lietuva galėtų būti įdomi didžiosioms rinkoms. „Lietuva, būdama maža šalis ir norinti būti konkurencinga kitose rinkose, turi turėti kažką unikalaus. Visų pirma, tai – pirmo būtinumo vertybė vanduo. Lietuva turi keleriopai didesnius gėlo vandens išteklius negu jai reikia. Gėlas vanduo pasaulyje sudaro tik 3 procentus viso vandens – nepamirškime ir to, kad pusė gėlo vandens išteklių yra ledynuose. Tad šia prasme Lietuva turi labai didelį konkurencinį pranašumą“, – teigia R. Švedas.
Iš tiesų, pasaulinės gėlo vandens tendencijos yra negailestingos. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, žmogaus gyvybinėms funkcijoms palaikyti per dieną užtenka 2-4 litrų vandens, tačiau net 2000-5000 litrų yra išeikvojami paros maisto gamybai. Net puodelis kavos „kainuoja“ 120 litrų vandens, ryžių kilogramui išauginti reikia 1000-3000 litrų. Neverta stebėtis, jog dėl vandens stygiaus maisto kainos nuolat kyla: 2012 m. vasaros sausra JAV pakėlė javų kainas, dėl ko labiausiai nukentėjo neturtingųjų šalių gyventojai Afrikos bei Azijos valstybėse.
Gėlam vandeniui tampant svarbiu strateginiu objektu, Lietuva gali šiek tiek atsikvėpti – šalyje centralizuotai tiekiamas itin švarus ir kokybiškas gėlas požeminis vanduo. Požeminio vandens atsargų, pasak Aplinkos ministerijos parengtos Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo strategijos, užteks bent 20-čiai metų į priekį. Iš Lietuvai priklausančios Baltijos artezinio baseino dalies galima išgauti 3,2 mln. kub. metrų vandens per parą arba maždaug po kubinį metrą kiekvienam gyventojui, o šiuo metu išgaunama ir suvartojama mažiau nei 0,4 mln. kub. metrų per parą. Ištirti požeminio vandens ištekliai vertinami 31 mlrd. Lt. Palyginimui – visos naudingosios iškasenos, glūdinčios Lietuvos žemės gelmėse, vertinamos 63,6 mlrd. litų. Taigi požeminis vanduo sudaro apie 48 proc. šio valstybinio turto sumos ir 18 proc. viso Lietuvos valstybės nacionalinio turto (169,99 mlrd. Lt).
Kyla klausimas, ar Lietuva galėtų savojo gėlo vandens išteklius panaudoti vandeniu aprūpindama tas šalis, kuriose jo trūksta. Pasaulyje tokios praktikos pavyzdžių būta: kai Ispanijoje Katalonijos regioną 2008 metais alino 4 mėnesių sausra, vietos valdžia uždraudė naudoti vandenį paplūdimio dušams ir fontanams bei importavo milijonus kubinių metrų geriamo vandens iš kitų Ispanijos regionų bei Prancūzijos už 68 milijonus JAV dolerių. Tad ar įmanomas ir lietuviško vandens eksportas?
„Post Scriptum“ šį klausimą uždavė geologinių tyrimų bendrovės „Grota“ direktoriui Antanui Marcinoniui. „Gėlo vandens Lietuvoje turime pakankamai, eksporto galimybės yra, dėl to šiuo metu vyksta diskusijos su užsienio šalių firmomis. Vis dėlto egzistuoja logistinės problemos: reikia atrasti būdą vežti didelį kiekį vandens atsargų, nes mažo kiekio transportavimas neatsiperka, vandens kaina tam yra per maža. Tačiau tai nėra tik pavienės firmos problema – vandens eksportas turėtų būti valstybinės strategijos dalis“, – teigė A.Marcinonis.
R. Švedas taip pat laikosi nuomonės, kad gėlo vandens eksportas yra įmanomas – tai yra labai svarbus išteklius maisto pramonei, grūdinių kultūrų kultivavimui. „Vanduo visų pirma yra gyvybė, tai – maistas, net jeigu nutiks kažkas blogo, Lietuva visada turės maisto. Be to, vanduo – tai ir ežeras, žvejyba. Jeigu žmonės moka kažkokius kosminius pinigus, kad nuvažiuotų pažvejoti į Islandiją ar Norvegiją, kodėl negali į Lietuvą?“, – klausia R. Švedas.
skalūnų dujų milijardai
skalūnų dujų pramonės sukurtos darbo vietos JAV 2010 m.
Pastaruoju metu viešoji erdvė dūzgia nuo pranešimų ir diskusijų, susijusių su skalūnų dujų išgavimu. Ar jos galėtų tapti realia atrama Lietuvos vystymuisi ir ekonomikai?
Remiantis vienos iš didžiausių pasaulyje konsultavimo kompanijų KPMG paskelbtomis išvadomis, Lietuvoje, po Lenkijos, Rumunijos ir Ukrainos, potencialas išgauti skalūnines dujas yra vienas didžiausių Rytų Europoje. Remiantis JAV energetikos informacijos administracijos (EIA) skaičiavimais, Lietuvoje esančių skalūnų dujų ištekliai siekia apie 481 mlrd. m3, o galimų išgauti – 115 mlrd. m3. Tikimasi, jog išgaunamų skalūninių dujų kiekio Lietuvai pakaktų 30-50 metų, o vertė galėtų siekti 80-160 mlrd. JAV dolerių. Lietuvos geologinė tarnyba išskiria ir tai, jog skalūninės dujos Lietuvoje slūgso maždaug 2 kilometrų gylyje pietvakarių Lietuvoje, tuo tarpu Lenkijoje dujas atrasti galima tik 4 kilometrų gylyje – tai turėtų Lietuvai garantuoti lengvesnį dujų išgavimą ir patrauklesnę aplinką investuotojams.
Ž. Vaičiūno teigimu, Lietuvai būtų naudinga išnaudoti skalūnų dujų potencialą. Pirma, tai sustiprintų šalies energetinę nepriklausomybę ir suteiktų sąlygas valstybei įsigyti pigesnių dujų. Dėl dujų importo monopolijos Lietuvai tiekiamos dujos mums kainuoja daugiausiai Europoje, o suskystintų dujų kainą pakėlė padidėjusi jų paklausa Japonijai uždarinėjant atomines elektrines ir pereinant prie kitų energetinių šaltinių. „Skalūnų dujos mums leistų sumažinti tą kainos spaudimą, nes mes turėtume savo išteklius. Žinoma, nereikia galvoti, kad dujos mums bus parduodamos už gavybos kainą, juk jas išgavinėtų privačios kompanijos. Valstybė pati to daryti negali, nes penki gręžiniai mums kainuotų tiek pat, kiek pačios atominės elektrinės pastatymas. Bet kuriuo atveju, skalūnų dujos bus pigesnė alternatyva negu dujų tiekimas vamzdžiu ar dujos iš SGD terminalo“, – sako Ž. Vaičiūnas.
Antra, skalūnų dujų gavyba reiškia padidėjusias investicijas ir naujas darbo vietas. „Mes kalbame apie visiškai naują pramonės rūšį, kuri reikalauja ir daug inžinerinio darbo, ir kelių tiesimo, ir pačių kompanijų įsitraukimo. Kartu tai reiškia papildomas užsienio investicijas, kurių galima sulaukti čia, Lietuvoje. Kompanijos, kurios išgautų dujas, mokės Lietuvos Respublikai tarp 15 ir 20 procentų gautų skalūnų dujų vertės. Tokia yra tiesioginė nauda valstybės biudžetui“, – kalbėjo buvęs energetikos viceministras.
Galų gale, Lietuva galėtų uždirbti ir iš dujų eksporto. Tai Ž. Vaičiūnas įvardija kaip įmanomą dalyką ilgalaikėje perspektyvoje: „Praeitų metų spalio mėnesį Europos Komisija pasamdė konsultantus, kurie nupiešė strateginį visos dujų infrastruktūros regioninį žemėlapį 2030-iesiems metams. Pirma, infrastruktūra susidėtų iš jungčių tarp trijų Baltijos šalių. Antras dalykas, turi būti jungtys su kitomis sistemomis, t. y. Lietuvos – Lenkijos ir Suomijos – Estijos dujų jungtys. Taigi kalbame apie integruotą trijų Baltijos šalių sistemą, kuri turi jungtis tiek šiaurėje, tiek pietuose. Ir dar vienas labai svarbus elementas: regionas turi turėti bent vieną SGD terminalą. Turint tokią infrastruktūrą, būtų sudarytos techninės galimybės dujų eksportui. Aišku, reikės išspręsti ir įvairius teisinius, reguliacinius klausimus, bet infrastruktūrine prasme galimybės eksportui bus“, – teigė Ž. Vaičiūnas.
medicinos turizmas
Populiariausios medicininio turizmo šalys tarp Didžiosios Britanijos pacientų: Belgija (16%), Vengrija (15%), Lenkija (10%), Čekija (9%), Turkija (9%).
Populiariausios medicininio turizmo paslaugos tarp Didžiosios Britanijos pacientų: kosmetinės operacijos (42%), odontologijos paslaugos (32%), nutukimo operacijos (9%), nevaisingumo gydymas (4,5%).
Šaltinis: “Medical Tourism Survey 2012“
Ateities Lietuvos ištekliai – ne vien gamtiniai. Pasak R. Švedo, viena svarbiausių Lietuvos turimų vertybių yra šalies žmonių protas, išmintis, žinios. „Lietuvių tauta yra ambicinga tauta, tikrai sumanių žmonių tauta. Aš manau, kad tame yra didžiulis potencialas ir užtektų kelių pasiekimų skirtingose srityse, kurie sukurtų didelę pridedamąją vertę šalies mastu ir sukurtų darbo vietų“, – sakė buvęs energetikos viceministras.
„Post Scriptum“ pasidomėjo, kokios sritys, susijusios su šalies išsilavinusia ir profesionalia darbo jėga bei paslaugų eksportu, Lietuvos viešojoje erdvėje yra laikomos perspektyviausiomis. Viena jų – medicinos turizmas. Lietuviai, apskaičiavę galintys teikti sveikatinimo paslaugas, suskubo įšokti į jau nuvažiuojantį medicinos turizmo traukinį: 2011 metais Lietuva prisijungė prie daugiau nei 50 šalių grupės, kurios šią sritį jau paskelbė prioritetine. Medicininiam turizmui puikias sąlygas sudaro aukštas medicinos lygis Lietuvoje. Čia dirba profesionalūs ir žinomi specialistai, kurių skaičius vienam gyventojui viršija Europos vidurkį. Be to, vienam lietuviui tenka palyginti nemažas skaičius aktyvaus gydymo lovų. Tokias stipriąsias puses įvardija bendrovė „Ernst & Young“, atlikusi Lietuvos medicinos plėtros ir galimybių analizę.
Be to, sveikatos priežiūros paslaugos pacientams mūsų šalyje gali būti suteikiamos 3-5 kartus pigiau nei Vakarų valstybėse. Ypač paklausios sritys galėtų būti kardiochirurgija, plastinė chirurgija ir odontologija. Jungtinėsė Amerikos Valstijose statistinė sudėtingesnė plastinė operacija kainuoja maždaug 20 tūkst. JAV dolerių, o Lietuvoje kaina nesiekia net 5 tūkst. JAV dolerių. Taigi mūsų šalis gali pasiūlyti kokybiškas paslaugas už prieinamą kainą.
Susiklosčius pačiam palankiausiam scenarijui, Lietuvos pajamos iš medicinos turizmo galėtų siekti 500 mln. litų per metus – tokią prognozę pateikė jau minėtoji „Ernst & Young“ bendrovė. Tačiau norint tai pasiekti, medicinos paslaugas teikiančioms įstaigoms ir Vyriausybei reiktų suvienyti jėgas ir kibti į darbus. Didžiausios Lietuvos kliūtys yra mažas šalies žinomumas, įvaizdžio ir aiškių prioritetų stoka. Reiktų sekti sėkmingą pavyzdį parodžiusia Vengrija, kuri yra viena iš pasaulio sveikatinimo turizmo lyderių. Jai pavyko plačiai paskleisti žinią apie nedideles kainas ir gerą kokybę bei pagarsėti odontologijos paslaugomis Europoje ir už jos ribų – šioje šalyje odontologijos paslaugos yra reklamuojamos net turistiniuose tinklapiuose ar leidiniuose.
šviesolaidinis internetas – Lietuvos geležinkelis
Vienas labiausiai intriguojančių Lietuvos išteklių – šalį raizgantis šviesolaidinis internetas, lietuvių namus pasiekęs 2007 metais. Mūsų šalyje šviesolaidinį internetą naudoja apie 25 proc. namų ūkių ir pagal šį skaičių lyderiaujame Europos Sąjungoje. 2012 metų rudenį Lietuvoje viešėjęs švedas Alexanderis Bardas, savo šalyje žinomas muzikantas, filosofas ir rašytojas, pareiškė, jog pasaulis dar nežino, kaip toli Baltijos šalys yra pažengusios, o ateityje šis trejetas bus vienas turtingiausių regionų pasaulyje. Pasak jo, šalys, kurios dabar investuoja į interneto ryšį, elgiasi taip pat, kaip šalys, prieš porą šimtmečių masiškai tiesusios geležinkelius – tai yra valstybės, kurios, prabėgus pusei šimtmečio, tapo turtingiausiomis pasaulyje. Anot Karinos Ahl, „FTTH Council Europe“ (FTTH – „Fiber to the Home“, liet. „Šviesolaidis iki būsto“) prezidentės, šviesolaidinio interneto šalys gali padaryti neįtikėtiną pažangą teikdamos naujos kartos paslaugas, pavyzdžiui, nuotolinę sveikatos priežiūrą arba energiją taupančių sumaniųjų elektros tinklų diegimą. Gera komunikacinė infrastruktūra leidžia pritraukti naujų investicijų ir sukuria konkurencinį pranašumą ilgalaikėje perspektyvoje.
Vis dėlto internetas ir jo plėtra Lietuvoje – medalis, turintis dvi puses. Šalyje vis dar nesugebama išnaudoti šviesolaidinio interneto potencialo. Gana puikus pavyzdys galėtų būti Europos Sąjungos remiamas projektas RAIN, kurio tikslas – plėsti šviesolaidinio interneto infrastruktūrą kaimo vietovėse. Nors šis projektas buvo pripažintas vienu geriausių Europos Sąjungoje, o po žeme nutiesta beveik 5000 kilometrų šviesolaidinių kabelio linijų, vis dar nėra aišku, ar internetas iš tiesų pasieks vartotojus: užkasus laidus ir įvykdžius planą, interneto operatoriai neretai atsisako įvesti internetą pačiuose namuose. Tai – skaudžios tendencijos, ypač turint omenyje interneto potencialą mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo ir ugdyti veržlesnę provinciją. Taigi, atrodytų, turime „geležinkelius“, tačiau trūksta traukinių, mašinistų ir keleivių. Jeigu ištaisysime šią padėtį, galbūt išsipildys ir švedų mąstytojo pranašystės?
Informacinių technologijų plėtros reikšmę pabrėžia ir Ž. Vaičiūnas: „Informacinės technologijos yra kaip durys, atveriančios labai daug galimybių, jos didina valstybės autoritetą ir prestižą, ir kaip piliečiai mes iš to galėtume gauti pakankamai daug naudos“.
didžiausia vertybė – lietuviški cepelinai?
Sukurti tobulą sėkmės receptą Lietuvai yra misija neįmanoma. Tačiau pateikta apžvalga atskleidžia, jog Lietuva, utilizavusi svarbiausius šalies išteklius, turi potencialo augti ir tapti išties sėkminga valstybe. „Post Scriptum“ manymu, mūsų šaliai į ateitį reikia žvelgti drąsiai ir pasitikinčiai: kodėl nepabandžius eksportuoti gėlo vandens ten, kur jo trūksta, arba tiekti čia išgautas skalūnų dujas kaimyninėms valstybėms? Galbūt verta pabandyti aplenkti Vengriją tiekiant odontologijos paslaugas medicinos turistams? Siekdami kuo aukštesnio rezultato, turėsime galimybę virsti šalimi, kuri ne tik kuria įvairias strategijas, bet ir iš tiesų jas įgyvendina.
Galų gale, mūsų šalis gausi išteklių, nereikalaujančių milžiniškų investicijų: „Aš manau, kad kaimas, natūralūs maisto produktai ir ūkis ateityje taps vertybe. Galbūt mes maitinsimės tabletėmis, bet lietuviški ūkio produktai galėtų būti netgi prabangos sritis, kai žmonės mokės didelius pinigus už tikrą gerą cepeliną. Ir iš tikrųjų natūralus maistas jau dabar tampa vertybe. Mes esame menkai užteršta šalis, turinti vandenį, turinti gražią gamtą, dar ne per didelį gyventojų tankumą – tai, mano galva, yra didžiulė vertybė, kurią reikia saugoti ir džiaugtis“, – teigė R. Švedas.